Leonidas Brežnevas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Leonidas Iljičius Brežnevas
rus. Леонид Ильич Брежнев
Tarybų Sąjungos vadovas
Brezhnev-color.jpg
Gimė 1906 m. gruodžio 19 d.
Kamenskojė (dab. Kamianskė, Ukraina)
Mirė 1982 m. lapkričio 10 d. (75 metai)
Tėvai Ilja Jakovlevičius Brežnevas ir Natalija Denisovna Mazalova
Sutuoktinis (-ė) Viktorija Brežneva
Vaikai Galina Brežneva ir Jurijus Brežnevas
TSKP Centro komiteto generalinis sekretorius
Ėjo pareigas 1964 m. spalio 14 d. -
1982 m. lapkričio 10 d. (18 metų)
Ankstesnis Nikita Chruščiovas
Vėlesnis Jurijus Andropovas
TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas
Ėjo pareigas 1977 m. birželio 16 d. -
1982 m. lapkričio 10 d. (5 metai)
Ankstesnis Nikolajus Podgornas
Vėlesnis Jurijus Andropovas
Kiti postai
TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas
Ėjo pareigas 1960 m. gegužės 7 d. -
1964 m. liepos 15 d. (4 metai)
Ankstesnis Klimentas Vorošilovas
Vėlesnis Anastasas Mikojanas
TSKP Centro komiteto pirmininkas
Vadovavo 1956 m. vasario 27 d. -
1964 m. lapkričio 16 d. (8 metai)
Ankstesnis Nikita Chruščiovas
Vėlesnis Postas panaikintas
Commons-logo.svg Vikiteka Leonidas BrežnevasVikiteka
Parašas
Leonid Brezhnev Signature.svg

Leonidas Iljičius Brežnevas (rus. Леонид Ильич Брежнев; 1906 m. gruodžio 19 d. – 1982 m. lapkričio 10 d.) – Tarybų Sąjungos vadovas, TSKP generalinis sekretorius 19641982 m., aukščiausiosios tarybos (AT) prezidiumo pirmininkas 19601964 m. ir 19771982 m.

1958 m. lankėsi Lietuvoje, buvo ant Gedimino kalno.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1906 m. gruodžio 19 d. carinės Rusijos Kamenskojės miestelyje (dab. Kamianskė, Ukraina), darbininkų šeimoje. Vienuose dokumentuose, įskaitant pasą, nurodoma, kad jis ukrainietis,[1][2][3] o kituose - rusas.[4] Įgavo techninį išsilavinimą, pirmiausiai žemės ūkio, vėliau – metalurgijos srityje. Baigė Dnieprodzeržinsko metalurgijos institutą, vėliau dirbo geležies ir plieno pramonėje rytų Ukrainoje. 1923 m. įstojo į komjaunimą, 1929 m. – į komunistų partiją.[5] 19351936 m. tarnavo armijoje, iėjęs tankų kursus tapo politvadovu tankų fabrike. 1939 m. tapo Dniepropetrovsko partijos sekretoriumi,[6] atsakingu už miesto gynybinę pramonę. Kadangi jis išgyveno Stalino Didįjį valymą 1937–1939 m., Brežnevas galėjo greitai kilti karjeros laiptais dėl daugybės atsiradusių tuščių postų.[5]

Antrojo pasaulinio karo metu buvo atsakingas už Dniepropetrovsko pramonės evakuaciją į Rytus, paskirtas politruku, vėliau – brigados komisaru. 1942 m. persikėlęs į Kaukazą, buvo Transkaukazo fronto politinės administracijos vadovas. 1943 m. balandį tapo 18-osios armijos politinės administracijos vadovu. Ši armija tapo Pirmo Ukrainos fronto dalimi, kai Raudonoji armija stūmė vokiečius į vakarus per Ukrainą.[7] Fronto vyriausias politinis komisaras buvo Nikita Chruščiovas, kuris dar priš karą pradėjo remti Brežnevą. Jie susitiko Brežnevui įstojus į partiją ir jis tapo Chruščiovo protežė.[8] Karo pabaigoje jis tapo Ketvirtojo Ukrainos fronto vyriausiuoju politiniu komisaru. Brežnevo vadovaujama armija įžengė į Prahą 1945 m. gegužę pasidavus naciams.[9] 1946 m. išėjo iš Raudonosios armijos, turėdamas generolo majoro laipsnį.

Po karo vėl tapo Dniepropetrovsko KP pirmuoju sekretoriumi, 1950 m. išrinktas aukščiausiosios tarybos deputatu, tais pačiais metais paskirtas Moldavijos KP pirmuoju sekretoriumi. 1952 m. tapo KP Centro Komiteto (CK) nariu bei pristatytas kandidatu į prezidiumą (Politbiuras). 1955 m. paskirtas Kazachijos KP pirmuoju sekretoriumi, bet 1956 m. atšauktas į Maskvą, kur buvo atsakingas už gynybinę pramonę, kosmoso programą, sunkiąją pramonę. 1957 m. padėjo Nikitai Chruščiovui kovoje dėl vadovavimo partijai ir tapo Politbiuro nariu.

1959 m. tapo KP CK antruoju sekretoriumi, o 1960 m. paskirtas AT prezidiumo pirmininku. 1963 m. Brežnevas tapo TSKP Centro komiteto sekretoriaus Frolas Kozlovo, kito Chruščiovo patikėtinio, įpėdiniu. Šis postas užtikrino galimą Chruščiovo įpėdinystę. Be to jis buvo paskirtas antruoju generaliniu sekretoriumi.[10]

1964 m. spalio 14 d. Brežnevas su sąjungininkais nuvertė Chruščiovą ir tapo TSKP pirmuoju sekretoriumi. Iš pradžių jam teko nuolaidžiauti Aleksandro Šelepino ambicijoms, bet Brežnevas po truputį mažino jo įtaką KGB ir partijos struktūrose šalindamas jo sąjungininkus, kol Šelepinas prarado įtaką.

Jam valdant TSRS apėmė sąstingis.

Leonido Brežnevo sveikata sušlubavo 1981–1982 m. žiemą. Tuo metu šalį valdė Andrejus Gromyka, Dmitrijus Ustinovas, Michailas Suslovas ir Jurijus Andropovas, o svarbūs Politbiuro sprendimai būdavo priimami be Brežnevo. Buvo svarstomas jo įpėdinystės klausimas, nes visi ženklai rodė, kad Brežnevas miršta. Šį sprendimą galėjo paveikti Suslovas, bet jis mirė 1982 m. sausį. Andropovas užėmė jo vietą ir gegužę tapo akivaizdu, kad jis bandys tapti Brežnevo įpėdiniu. Padedamas KGB kolegų jis pradėjo skleisti gandus, kad valdant Brežnevui išaugo politinė korupcija. Andropovo veiksmai rodė, kad jis nebijojo Brežnevo pykčio.[11]

1982 m. gegužę Brežnevą ištiko širdies smūgis, bet jis atsisakė atsistatydinti. Lapkričio 7 d. Brežnevas pasirodė per kasmetinį karinį paradą ir darbininkų demonstracijas, skirtas Spalio revoliucijai atminti. Po trijų dienų Brežnevas mirė nuo širdies smūgio.[11] Jis buvo palaidotas Nekropolyje prie Kremliaus sienos.[12]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Wikimedia commons: L.I. Brezhnev military card“. 
  2. „File:Brezhnev LI OrKrZn NagrList 1942.jpg“. 
  3. „File:Brezhnev LI Pasport 1947.jpg“. 
  4. „File:Brezhnev LI OrOtVo NagrList 1943.jpg“. 
  5. 5,0 5,1 (2002) Brezhnev Reconsidered. Palgrave Macmillan. ISBN 978-0333794630. p. 8
  6. McCauley, Martin (1997). Who's who in Russia since 1900. Routledge. ISBN 0-415-13898-1. p. 48
  7. Murphy, Paul J. (1981). Brezhnev: Soviet Politician. McFarland & Company. ISBN 978-0899500027. p. 80
  8. Childs, David (2000). The Two Red Flags: European Social Democracy and Soviet communism since 1945. Routledge. ISBN 978-0415171816. p. 84
  9. (1993) The Soviet Military Encyclopedia: A–F. Westview Press. ISBN 978-0813314297. p. 192
  10. Taubman, William (2003). Khrushchev: The Man and His Era. W. W. Norton & Company. ISBN 978-0393051445. p. 616
  11. 11,0 11,1 Service, Robert (2009). History of Modern Russia: From Tsarism to the Twenty-first Century, 3, Penguin Books Ltd. ISBN 978-0674034938. p. 426. online free to borrow
  12. „1982: Brezhnev rumors sweep Moscow“. BBC Online. 10 November 1982. Nuoroda tikrinta 2020-08-09. 
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.