Antakalnio kapinės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 54°41′55″N 25°19′24″E / 54.69861°N 25.32333°E / 54.69861; 25.32333

Antakalnio kapinės
Napoleono kareivių bendras kapas

Antakalnio kapinės (buv. Karių kapinės) – 1809 m. įkurtos Antakalnio rajone Vilniuje. Iš pradžių būta keturių atskirų kapinių. Tai buvo skirtingi plotai, skirti pasauliečiams, kariams, našlaičiams ir Pirmojo pasaulinio karo dalyviams laidoti. Vėliau susiformavo vientisos kapinės. Čia palaidoti įvairių tautybių Antrojo pasaulinio karo kariai, Sausio 13-osios bei Medininkų tragedijos aukos, menininkai, politikai ir kiti nusipelnę visuomenei žmonės. Tarybiniais laikais sukurtas paminklas kariams su amžinąja ugnimi, palaidota daug to meto politinių veikėjų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIV–XVIII a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kada įkurtos pirmosios krikščioniškos kapinės Vilniuje nežinoma. Spėjama, kad Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje ir jos šventoriuje vienuoliai laidoti jau XIV a. pabaigoje.

Kai Vilniaus mieste mirusiesiems laidoti prie Aušros Vartų buvusiose kapinėse ėmė stigti vietos, amžino poilsio vieta buvo nukelta į užmiestį − vaizdingą Rasų kalvyną, nutįsusį nuo Markučių į vakarus. Antrosios pagal senumą Vilniuje yra Bernardinų kapinės, esančios ant Vilnios upės skardžio Užupyje.

Antakalnio kapinės yra rytinėje Antakalnio dalyje, kalvotame pušyne, netoli nuo nedidelių gatvelių ir gyvenamųjų namų. Jų plotas 15,60 ha. XVIIXVIII a. tai buvo visai nuošali vieta, miškas, priklausęs patiems įtakingiausiems to meto didikams − Sapiegoms. Dar ir dabar jų valdas primena gerokai apniokoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) etmono ir Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos lėšomis XVII a. pabaigoje − XVIII a. pirmoje pusėje pastatyti italų manierizmo stiliaus rūmai, kuriuos iš visų pusių supo parkas, o kiek tolėliau, į šiaurę − Trinitorių, arba Viešpaties Jėzaus bažnyčios ir keturių korpusų vienuolyno pastatų ansamblis. Bažnyčios rūsiuose buvo įrengtos kriptos Sapiegų giminei. Vidinėje bažnyčios sienoje 1744 m. buvo įmūrytas marmurinis brandaus rokoko stiliaus paminklas fundatoriaus sūnui LDK maršalkai Aleksandrui Povilui Sapiegai atminti. Šį meno kūrinį carinė valdžia 1864 m., rekonstruodama bažnyčią į cerkvę, sunaikino; jis žinomas tik iš litografijos.

Koplyčia

Per 1794 metų sukilimą nukentėjusius rūmus Sapiegos pardavė Juozui ir Liudvikai Kosakovskiams. Jie juos suremontavo ir 1808 m. kartu su parku pardavė miestui. Carinės valdžios pareigūnai rūmus pertvarkė ir 1809 m. juose įsteigė laikiną karo ligoninę, kuriai Vilniaus miesto dūma tuo pat metu ir tuo pačiu generalgubernatoriaus nurodymu netoliese paskyrė plotą kapinėms. Tuo metu laidojo ir prie Trinitorių bažnyčios bei vienuolyno: to meto mirties metrikų knygose tos kapinės vadinamos vienuolių trinitorių kapinėmis. Jų atvaizdas yra 1770 m. Juozapo Perlio vario raižinyje. Už bažnyčios bei vienuolyno mūrų matyti gana nemaža kapinių teritorija, kurioje yra keli kryžiai ir dvi koplytėlės. Tai buvo katalikų parapinės kapinės, ir pagal to meto papročius kitų religinių konfesijų žmonių jose nelaidojo. O nuolat kariaujanti Rusija išlaikė nemažą kariuomenę, kurioje tarnavo įvairių tautybių ir tikėjimų žmonių. Rusijoje karių kapinės buvo įprastas reiškinys. Tačiau Vilniuje naujosios, karo ligoninei priklausiusios kapinės buvo pirmosios pasaulietinės kapinės. Jos vadinosi Ligoninės kapinėmis[1].

XIX a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senosios Antakalnio kapinės
Lenkų kareivių kapai

Šioms kapinėms 1809 m. paskirtas 3,93 ha plotas. 1844 m. gegužės 25 d. Vilniaus gubernijos valdybos nurodymu Dūma pridėjo dar 2,18 ha miesto žemės ir tai patvirtino birželio 22 d. aktu. Ligoninės kapinės buvo ir tebėra už pagrindinių vartų į dabartines kapines, abiejose plokštėmis iškloto tako, vedančio memorialinio ansamblio link, pusėse. Jose laidojo katalikų, stačiatikių, protestantų tikybų karius, mirusius karo ligoninėje, ir jų šeimų narius. Atskiras plotas buvo paskirtas musulmonams. Kapinės buvo pavaldžios ligoninės komitetui, jas kontroliavo Vilniaus miesto valdyba. Iš to laikotarpio jokių antkapių neliko. Atrodo, šios kapinės niekada nebuvo aptvertos, nuo miško jas skyrė griovys, ir tai ne iš visų pusių. Kapines kirto vingiuotas takas, pagal kurį abiejose pusėse viena kryptimi buvo išdėstyti kapai. XIX a. šiose kapinėse nebuvo cerkvės, ir tai buvo gana retas reiškinys, atspindėjęs vietinės valdžios požiūrį į neturtingus atvykėlius. Iš Rusijos atvykę aukštesnių tarnybų pareigūnai ar kariškiai buvo laidojami Šv. Jefrosinijos stačiatikių (Liepkalnyje) ar kuriose kitose prestižinėse miesto kapinėse.

XIX a. pabaigoje Ligoninės kapinių plotas išsiplėtė, jose pradėjo laidoti ir vietinius rusus. Išliko nemažai XIX a. antrosios pusės vietinių meistrų gamybos antkapių su įrašais. Amžiaus pabaigoje iškilo cerkvės būtinybė. 1905 m. vasarą cerkvė jau buvo pastatyta, liepos 28 dieną pašventinta ir perduota kazokų pulkui.

XIX a. pradžioje Vilniaus katalikų konsistorija ne kartą kreipėsi į Vilniaus gubernijos valdybą, prašydama paskirti atskirą plotą karių katalikų kapinėms. 1850 m. sausio 23 d. valdybos nurodymu Dūma Antakalnio karo ligoninei buvusiame Sapiegų miške paskyrė 2,06 ha miesto žemės. Tais pat metais birželio 12 d. buvo sudarytas kapinių planas, kurį vėliau patikslinus pasirodė, kad naujųjų kapinių plotas yra didesnis ir siekia 2,32 ha. Šios kapinės buvo perduotos Trinitorių vienuolynui, o 1864 m. jį uždarius, liko be priežiūros ir buvo apleistos. Matyt, tada joms ir prigijo Našlaičių kapinių pavadinimas. Čia laidojo ne tik katalikus karius, bet ir mirusius kalėjimuose, Šv. Jokūbo ligoninėje, miesto elgetas, neturtingus aplinkinių kaimų gyventojus, taip pat buvusius Trinitorių bažnyčios parapijiečius. 1903 m. dokumentuose rašoma, kad šios kapinės yra pasaulietinės, jose laidojama be jokios tvarkos ir priežiūros, kapai be paminklų, o daugelis ir be kryžių. Jos niekada nebuvo aptvertos. Šios kapinės yra šiaurės rytiniame dabartinių kapinių pakraštyje. 19451946 m. mūrijant tvorą į Antakalnio kapinių (tuomet jos buvo vadinamos Vilniaus karių kapinėmis) teritoriją pateko tik pavieniai kapai, o didesnė Našlaičių kapinių dalis liko už tvoros. Šiuo metu čia nebelaidojama[1].

Trečiosios kapinės dabartinėje teritorijoje buvo įkurtos XIX a. pabaigoje. Naujosios kapinės buvo atiduotos Vilniaus įgulai, jos net kai kada buvo vadinamos Įgulos kapinėmis, čia laidojo tik kariškius. Pagal įgulos karinių dalinių skaičių kapinių plotas buvo suskirstytas į 9 dalis, kurias skyrė takai; kai kuriose vietose jos buvo aptvertos. Dokumentuose šios kapinės vadinamos Karių kapinėmis. Jomis disponuoti galėjo tik karo vadovybės sudaryta administracija.

XX a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kritusių Pirmajame pasauliniame kare musulmonų karių kapai
Paminklas vokiečių ir rusų kariams
Memorialas Sovietų kariams
Stasio Krasausko kapas
Birutės Almonaitytės-Eidukienės kapas
Paminklas Vilniaus televizijos bokšto gynėjams
Loretos Asanavičiūtės kapas

Karių kapinės iki mūsų dienų neišliko. Jos buvo toje vietoje, kur XX a. viduryje buvo kuriamas Antrojo pasaulinio karo dalyvių memorialinis ansamblis. Jį rengiant senieji kapai buvo ardomi, o žmonių palaikai užkasami bendrose duobėse ar grioviuose Našlaičių kapinių ar gretimose teritorijose.

Tai buvo didžiausios Vilniaus kapinės. Maždaug tuo metu jos pradėtos vadinti ir bendru vardu − Antakalnio, arba Vilniaus karių, kapinėmis.

Netrukus šių didelių kapinių teritorijoje buvo įsteigtos dar vienos, − ketvirtos kapinės. Prasidėjo karas, ir vėl iškilo karių kapinių būtinybė. Vilniaus gubernatorius pareikalavo, kad Vilniuje, kaip ir kituose miestuose, būtų įsteigtos ypatingos „broliškos“ kapinės, kuriose būtų laidojami Pirmajame pasauliniame kare žuvę Rusijos kariuomenės kariai. Pirmojo pasaulinio karo dalyvius Ligoninės kapinių šiaurinėje dalyje pradėta laidoti 1916 metais. Vilniaus vokiečių spaudoje šios kapinės pirmąkart paminėtos 1917 m. gegužės 12 d. laikraštyje „10-osios armijos laikraštyje“ (vok. Zeitung der 10 Armee). Vokiečių armijos kariai buvo palaidoti vienoje vietoje, šiaurės rytinėje dalyje; 1993 metais čia buvo surasti ir iškasti gulėję suštabeliuoti vienoje duobėje 22 betoniniai kryžiai. Vokiečių armijos užnugario inspekcija 1918 m. šiose kapinėse pastatė betoninį paminklą su įrašu vokiečių kalba: „Vokiečių ir rusų kariams. 19141915“. Tikriausiai tuo pat metu, kaip ir paminklas, buvo pastatytas ir obeliskas iš natūralių lauko akmenų su užrašu „Deutsche Helden“ (vok. Vokiečių didvyriai), atrodo, dabar esantis ne savo pirmykštėje vietoje. Netoli šio obelisko yra lietuvio Jono Germano, žuvusio 1915 m. birželio 9 d., antkapis ir nuskilęs paminklėlis[1].

Į pietryčius nuo Pirmojo pasaulinio karo dalyvių kapavietės yra palaidoti 19191921 m. žuvę kovose ar mirę ligoninėse Lenkijos kariai. Tai tarsi atskira didelė kapavietė, įsteigta ir sutvarkyta po 1921 metų. Lenkų kariai, žuvę ar mirę po 1918 m. lapkričio 1 d., buvo palaidoti savo žūties vietose, taip pat ir įvairiose Vilniaus gatvėse. Vėliau jie buvo perkelti į Antakalnio ar kitas kapines ir palaidoti tam tikslui paskirtuose plotuose.

1933 m. į Antakalnio kapavietę buvo palaidota daug ekshumuotų lenkų karių. Anot E. Malachovičiaus, šioje kapavietėje, po kukliais betoniniais kryželiais, po išlikusiais ir neišlikusiais kauburėliais ilsisi apie 1600 lenkų kareivių. Netoliese, į pietus, yra apie trisdešimt 19321937 m. mirusių lenkų kareivių kapų.

Antakalnio kapinėse buvo ir karių, žuvusių 19401941 m., kapų. Kapinių inventorinėse knygose, sudarytose apie 19621965 metus, nurodytos ir lietuvių kareivių pavardės: Antanas Novikas, Jonas Karalius, Edvardas Grabauskas, Kazys Juodgalvis, Antanas Gataveckas, Jonas Žiovė. Be abejo, buvo daugiau to meto lietuvių kapų.

Sovietų kariuomenės kariai Antakalnio kapinėse buvo laidojami 19441945 m.: žuvusieji mūšio lauke − prie dabartinių vartų iš V. Grybo skersgatvio, į pietus nuo Pirmojo pasaulinio karo kareivių kapavietės, o mirusieji nuo žaizdų − vėliau įsteigto karo dalyvių memorialinio ansamblio teritorijoje, o tiksliau − buvusiose senosiose Įgulos kapinėse.

Didžiulėje dviejų hektarų memorialinio ansamblio teritorijoje yra ir buvusių sovietinės Lietuvos vadovų, visuomenės veikėjų, kultūros darbuotojų kapų. Jie palaidoti šiaurinėje, taip pat terasomis kylančioje šlaito dalyje, tarp atraminių sienelių, prie kurių pritvirtinti Vilniaus „Dailės“ kombinate pagaminti bareljefiniai portretai.

Visoje šių kapinių teritorijoje yra žymių žmonių kapų. Nuošaliose vietose palaidoti rašytojai Kazys Inčiūra, Kostas Kubilinskas, tapytojas Justinas Vienožinskis, skulptorius Bronius Pundzius ir daugelis kitų. Apie 1972 m. netoli karių memorialinio ansamblio pradėjo formuotis žymių kultūros veikėjų − rašytojų, dailininkų, aktorių ir kitų memorialinis ansamblis. Pradžia buvo šioje kapinių dalyje 1964 m. palaidoto skulptoriaus Juozo Mikėno kapas. Vėliau netoli jo, žemumoje ir ant kalvelės, buvo palaidoti Augustinas Gricius, Elena Čiudakova, Stasys Krasauskas, Ieva Simonaitytė, Paulius Širvys, Pranas Gudynas, Eduardas Balsys. 1995 m. iš užjūrio buvo atvežti ir šioje kapavietėje palaidoti architekto profesoriaus Edmundo Algimanto Arbo palaikai.

1991 m. žiemą priešingoje kultūros veikėjų ir pagrindinio tako pusėje, šlaite, buvo parinkta vieta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kovų dalyviams, (Rasose nebuvo kur laidoti). Vietą Antakalnio kapinėse parinko sausio 13 d. žuvusio septyniolikmečio Igno Šimulionio tėvas. Šioje vietoje buvo palaidoti ir kiti aštuoni žuvusieji: Loreta Asanavičiūtė (g. 1967 m.), Virginijus Druskis (g. 1969 m.), Darius Gerbutavičius (g. 1973 m.), Rolandas Jankauskas (g. 1969 m.), Algimantas Petras Kavoliukas (g. 1939 m.), Vidas Maciulevičius (g. 1966 m.), Apolinaras Juozas Povilaitis (g. 1937 m.), Vytautas Vaitkus (g. 1943 m.).

1991 m. pavasarį šalia buvo palaidotas pirmasis krašto apsaugos tarnautojas, gegužės 19 d. žuvęs darbo vietoje Šalčininkų užkardoje Gintaras Žagunis.

1991 m. rugpjūčio mėn. pradžioje čia palaidotos liepos 31 d. ankstyvą rytą vykusių Medininkų žudynių aukos: Algirdas Kazlauskas (g. 1949 m.), Juozas Janonis (g. 1962 m.), Antanas Musteikis (g. 1958 m.), Stanislovas Orlavičius (g. 1956 m.), Mindaugas Balavakas (g. 1970 m.) ir Algimantas Juozakas (g. 1969 m.). Ričardas Rabavičius (g. 1970 m.) po kelių dienų mirė nuo žaizdų ligoninėje ir buvo palaidotas šalia kitų žudynių aukų.

1995 m. spalio 30 d. buvo atidengtas memorialinis ansamblis. Jo autoriai − skulptorius S. Kuzma ir architektai Marius Šaliamoras ir Juras Balkevičius. Jo centre „Pieta“, sukurta iš bronzos ir granito. L. Asanavičiūtės kapą žymi balto marmuro kryžius. Visų žuvusiųjų kapus dengia iš Afrikos atgabentos juodo granito plokštės, kuriose įrašyti žuvusiųjų vardai ir jų gyvenimo datos.

XXI a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2010 m. liepos 1 d. Antakalnio kapinėse (Prezidentų panteone) palaidotas pirmasis Lietuvos prezidentas po Nepriklausomybės atkūrimo Algirdas Mykolas Brazauskas.

2015 m. įrengtas Lietuvos kariuomenės karių memorialas.[2]

Kapinėse palaidoti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kariai:

Mokslininkai:

Žiniasklaidos veikėjai, žurnalistai:

Politikai, Nepriklausomybės Akto signatarai:

Lakūnai:

Sportininkai:

Dvasininkai:

Aktoriai ir režisieriai:

Dailininkai, architektai, skulptoriai:

Muzikantai, dainininkai, kompozitoriai:

Rašytojai ir poetai:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Girininkienė, V. (2000). Antakalnio kapinės. Liaudies kultūra., 18–26.
  2. „Vilniaus Antakalnio kapinėse kyla memorialas Lietuvos kariams“. delfi.lt. 2015-05-05. Suarchyvuotas originalas 2016-01-02. Nuoroda tikrinta 2017-03-08. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka