Muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Muziejus (gr. μουσειον – mūzų šventovė) – institucija, visuomenės, mokslo, edukacijos ir laisvalaikio organizavimo tikslais įgyjanti, konservuojanti, tyrinėjanti, populiarinanti ir eksponuojanti žmonijos ir jos aplinkos materialųjį ir nematerialųjį paveldą.

Tai dažniausiai nesiekianti pelno viešoji įstaiga, tarnaujanti visuomenės tobulėjimui. Muziejams prilygintos įstaigos (gamtos rezervatai, paveldo centrai ir kitos) kartais vadinamos paramuziejais. Vienas pagrindinių muziejaus tikslų – šviesti visuomenę, muziejų sieja su kitomis edukacinėmis įstaigomis.

Labiausiai lankomais pasaulio muziejais yra Luvras, Pompidu centras, Britų muziejus, Teit galerija, Metropoliteno muziejus, Ermitažas, Kremliaus muziejus.

Luvro muziejus Paryžiuje

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji muziejai atsirado XVII a. universitetuose ir dvaruose. Iki tol jų raida siejama su kolekcionavimu (Nabuchodonosaro II kolekcija, kuri galėjo būti prieinama; Ptolemajo I Sotero įkurtas muziejus Aleksandrijoje ir kiti). Nuo XVIII a. steigiami valstybiniai muziejai; pirmasis – Britų muziejus Londone, įkurtas 1753 m. Manoma, svarbią įtaką muziejų raidai darė Luvro muziejus, įkurtas 1793 m. kaip Prancūzų muziejus.

Nuo XIX a. daugėjo viešųjų muziejų, jų rūšių (atsirado nacionalinių, krašto, vietinių, istorijos, etnografijos, skansenų, amatų, technikos muziejų), atsisakyta ankstesnės pasaulio veido, universalaus, enciklopedinio ar retenybių muziejaus sampratos.

XX a. pradžioje susiklostė du muziejų modeliai: Vakarų Europoje muziejus buvo suvokiamas kaip mokslo, švietimo įstaiga, JAV – kaip bendravimo vieta su sureikšmintomis rekreacinėmis funkcijomis. Nuo XX a. Europoje derinami muziejų tikslai ir jų lankytojų poreikiai, muziejai tampa mokymo ir mokymosi vietomis.

XXI a. pradžioje 165 pasaulio valstybėse veikia daugiau kaip 22 000 muziejų. Pasaulio muziejais rūpinasi Tarptautinė muziejų taryba (ICOM).

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Tradiciškai muziejus siejamas su bibliotekomis ir archyvais, kaip informacijos kaupėjais ir teikėjais. Tuo grindžiamas šių įstaigų bendras valdymo modelis. Didžiojoje Britanijoje 2000 m. įsteigta bendra muziejų, archyvų ir bibliotekų taryba; JAV 1996 m. – muziejų ir viešųjų bibliotekų institutas. Lietuvoje bibliotekų ir muziejų veiklą kuruoja Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyrius. Šiuolaikinis muziejus vertinamas kaip mokymo ir mokymosi centras moderniomis technologijomis (ypač viešosiose vietose) teikiantis daugelio sričių žinių.

Siekiama, kad muziejaus veikla padėtų tobulėti žinių visuomenei, o muziejinės vertybės būtų prieinamos visuomenei ir pasauliui. Yra naujų muziejų tipų: viską apimantys bendruomenių muziejai, atminties vietų muziejai veikia visuomenės poreikiams, ugdo visuomeniškumą, pilietiškumą, geresnės ateities siekius. Paskutiniais dešimtmečiais plėtojami virtualūs muziejai – susietų skaitmeninių objektų rinkinys internete (pvz., Gugenheimo muziejus, įkurtas 2000 m.). Virtualūs muziejai išplečia muziejinių vertybių ir informacijos apie jas teikimo galimybes; juos galima paversti asmeniniais, sukurtais pagal asmeninius poreikius, naudojant kompiuterines programas, muziejais. Lietuvoje tokia veikla vykdoma nuo 2007 m. [1]

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Muziejų pastatai dažniausiai reprezentaciniai, specialiai suprojektuoti arba jų reikmėms pritaikyti architektūros paminklai, kiti išskirtinės architektūros statiniai. Muziejai projektuojami atsižvelgiant į ekspozicijos reikalavimus – botanikos ir zoologijos muziejai – tai ne tik akvariumai, terariumai, oranžerijos, bet ir specifinis apšvietimas, vėdinimo sistemos. Meno muziejai dažniausiai išsiskiria savita architektūra.

Iki XVIII a. antrosios pusės muziejai veikė nespecializuotuose pastatuose, viduramžiais – bažnyčiose ir vienuolynuose, XVI a. – XVIII a. Europos valdovų dvaruose buvo paplitusios kunstkameros. XVIII a. antroje pusėje muziejinio pastato tipui susiklostyti įtakos turėjo „Villa Albani“ Romoje (baigta 1762 m., architektas G. Markionis), „Fridericianumas“ Kaselyje (17691779 m., architektas S. L. Du Ry). Pirmuoju, tik meno muziejui skirtu, statiniu laikomi popiežiaus Klemenso XIV rūmai Romoje (pradėti 1770 m., architektai A. Dori, M. Simonetis, G. Kamporezė). Išryškėjo pagrindiniai muziejaus pastato kompozicijos elementai – platūs laiptai, galerijos, rotonda su kupolu, atviras kiemas, dideli kabinetai. Panašiai buvo suplanuoti muziejai Vokietijoje: gliptoteka Miunchene (18161830 m., architektas F. K. L. fon Kincė), Senojo muziejaus (1830 m., architektas K. F. Šinkelis – laiptų takas, vedantis portalo link – toks modelis muziejų architektūroje naudotas daugiau kaip 100 metų), Naujojo muziejaus (1859 m., architektas F. A. Štileris) rūmai Berlyne.

Iki XVIII a. pabaigos dažniau taikytas viršutinis patalpų apšvietimas. Iki XIX a. vidurio architektūroje vyravo neoklasicistinis stilius, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įtakos turėjo tarptautinių parodų paviljonų architektūra. Art nouveau stiliaus muziejuose pradėta taikyti viršutinį ir šoninį apšvietimą, erdvei formuoti naudotos judančios pertvaros.

XX a. daugiausia suprojektuota savitų architektūros formų, miesto urbanistinėje erdvėje išsiskiriančių muziejų: Moderniojo meno muziejus Niujorke (1939 m., architektai P. L. Gudvinas, E. D. Stonas), Abteibergo muziejus Menchengladbache (19721982 m., architektas H. Holeinas).

Po Antrojo pasaulinio karo, iš dalies pakitus muziejų funkcijoms, jie tapo edukacijos, komunikacijos, aktyvaus poilsio centrais. Muziejai pradėti projektuoti kaip daugiafunkcės kultūros erdvės: Metropoliteno meno muziejus Niujorke (1967 m., architektai K. Rochas, J. Dinkelu]]), Nacionalinis Žoržo Pompidu meno ir kultūros centras Paryžiuje (baigtas 1977 m., architektai R. Rodžersas, R. Piano), Sainsbury vizualiųjų menų centras Norviče (1978 m., architektas N. Fosteris), Naujoji nacionalinė galerija Berlyne (1968 m., architektas L. Miesas van der Rohe).

XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje žymesni muziejai; Luvro priestatas Paryžiuje (1989 m., architektas I. M. Pei), Nacionalinis romėnų meno muziejus Meridoje (1985 m., architektas R. Moneo). Kartais muziejaus pastatas virsta savarankišku meno kūriniu (Gugenheimo muziejus Bilbao, 1997 m., architektas F. Gery, Berlyno žydų muziejus (2001 m., architektas D. Libeskindas).

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Baublys Bijotuose
Vytauto Didžiojo karo muziejus Kaune
Nacionalinis muziejus Vilniuje
Lietuvos jūrų muziejus Klaipėdoje

Lietuvoje nuo XVI a. muziejinių vertybių rinkiniai kaupti Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmuose, didikų dvaruose, XVIII–XIX a. – Vilniaus universiteto numizmatikos, tapybos ir grafikos, botanikos, mineralogijos kabinetuose. Pirmasis specializuotas muziejaus pastatas – Baubliai Bijotuose (Šilalės raj.), jį 1812 m. įkūrė rašytojas Dionizas Poška.

XX–XXI a. žymesni muziejų statiniai: Vytauto Didžiojo kultūros muziejus Kaune (1936 m., arch. Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, inž. Kazys Krikščiukaitis, dabar Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus), Šiuolaikinio meno centras Vilniuje (1967 m., arch. Vytautas Edmundas Čekanauskas), Lietuvos jūrų muziejus Klaipėdoje (1979 m., arch. Petras Lapė, Laima Šliogerienė), Mykolo Žilinsko dailės galerija Kaune (1989 m., arch. Eugenijus Miliūnas, Kęstutis Kisielius, Saulius Juškys), Lietuvos etnokosmologijos muziejus šalia Molėtų (1990 m., arch. Vytautas Lisauskas, rekonstruotas 2008 m., arch. Ričardas Krištapavičius, Andrius Gediminas Gudaitis, skulpt. Algirdas Kuzma). [2]

Muziejų statistika[taisyti | redaguoti kodą]

2009 m. Lietuvoje buvo 106 registruoti muziejai, tarp kurių 4 nacionaliniai, 62 savivaldybių, 5 nevalstybiniai. Muziejų rinkiniuose saugota 6,2 mln. eksponatų, iš jų eksponuota tik nedidelė dalis (530 tūkst., arba 9 proc.) muziejuose saugomų meno vertybių. Be nuolatinių ekspozicijų, muziejuose rengiamos Lietuvos ir užsienio šalių muziejų parodos.

Daugumoje Lietuvos savivaldybių yra regioniniai muziejai – savivaldybių įkurtos ir išlaikomos biudžetinės kultūros įstaigos. Be to, žymių žmonių gimtinėse veikia memorialiniai muziejai. Visuomeniniai kraštotyros muziejai į šią muziejų statistiką neįtraukti.

2009 m. šalies muziejuose dirbo 3,1 tūkst. darbuotojų, iš jų trečdalis buvo kvalifikuoti specialistai-muziejininkai, ekskursijų vadovai ir restauratoriai.

Lankytojai[taisyti | redaguoti kodą]

Muziejai yra viena dažniausiai lankomų kultūros įstaigų Lietuvoje. 2009 m. muziejuose apsilankė 2,8 mln. lankytojų. 100-ui gyventojų teko 83 apsilankymai muziejuose. Viename muziejuje vidutiniškai per metus apsilankė 26 tūkst. lankytojų. Labiausiai lankomas Lietuvos jūrų muziejus. Kasmet šiame muziejuje apsilanko daugiau nei 400 tūkst. lankytojų. Populiariausi nevalstybiniai muziejai: Grūto parkas (71 tūkst. lankytojų), Europos parkas (36 tūkst. lankytojų). [3]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Nastazija Keršytė. Muziejus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 637 psl.
  2. Muziejus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 638 psl.
  3. http://whatson.delfi.lt/news/culture/2009-m-muziejuose-apsilanke-beveik-3-mln-lankytoju.d?id=32434581

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • ICOM Muziejų etikos kodeksas. – Vilnius, 2006.
  • F. Waldacher. Bendrosios muzeologijos metmenys. – Vilnius, 2007.
  • G, Edson, D. Dean. The Handbook for Museums. – London, 1996.
  • G. E. Hein. Learning in the Museum. – London, 1998.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Muziejus – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka