Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Koordinatės: 55°33′14″ š. pl. 21°06′47″ r. ilg. / 55.55389°š. pl. 21.11306°r. ilg. / 55.55389; 21.11306
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas
IUCN II kategorija (nacionalinis parkas)
Reginys į Baltijos jūrą nuo Agilos kopos šlaito
Reginys į Baltijos jūrą nuo Agilos kopos šlaito
Vieta: Kuršių Nerija, Lietuva
Artimiausia didesnė gyvenvietė: Neringa
Žemėlapis rodantis Kuršių nerijos nacionalinis parkas vietą.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas
Koordinatės: 55°33′14″ š. pl. 21°06′47″ r. ilg. / 55.55389°š. pl. 21.11306°r. ilg. / 55.55389; 21.11306
Plotas: 264 km²
Įkurtas: 1991 m.
Vikiteka: Kuršių nerijos nacionalinis parkas
Kuršių nerijos nacionalinio parko logotipas

Kuršių nerijos nacionalinis parkas – nacionalinis parkas Lietuvos vakaruose, Kuršių nerijoje. Iš rytų parką skalauja Kuršių marios, iš vakarų – Baltijos jūra. Pietvakariuose ribojasi su Rusijos Kuršių nerijos nacionaliniu parku.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas užima 264,74 km² plotą, iš kurių sausuma užima 97,74 km² arba 37 proc. teritorijos, Kuršių marios 42,00 km² arba 16 proc. ir Baltijos jūra 125,00 km² arba 47 proc.

Parko direkcija yra Nidoje. Kuršių nerijos nacionalinis parkas įsteigtas 1991 m. siekiant išsaugoti vertingiausią gamtiniu ir kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksą su unikaliu Europoje kopagūbriu ir etnokultūrinio paveldo vertybes. 2000 m. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą. Kuršių nerija taip pat priklauso saugomų teritorijų tinklui Natura 2000.

Gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionaliniame parke yra 11 gamtos paminklų: Vecekrugo, Agilos, Karvaičių, Skirpsto ir Vingio kopos, Lydumo ir Naglių kyšuliai (ragai), Angių, Raganos ir Urbo kalnai, marių mergelio atodanga.[1]

Parke taip pat saugoma: Kuršių nerijos didysis kopagūbris, senosios parabolinės kopos ties Juodkrante, mirusios arba pilkosios kopos ties buvusiomis, dabar užpustytomis Agilos ir Naglių gyvenvietėmis, pustomos Parnidžio ir Sklandytojų kopos, užpustyti palaidoti dirvožemiai, taip pat pajūrio ir pamario palvės, apsauginis pajūrio kopagūbris, savita augalija ir gyvūnija, taip pat miškai su sengirės fragmentais. Vertingi apsauginis pajūrio kopagūbris, savitos Kuršių nerijos augalų ir gyvūnų bendrijos, miškai su sengirės fragmentais, marių ir jūros ekosistemos.

Per neriją nusidriekia Baltosios–Baltijos jūrų paukščių migracijos kelias, kuriuo pavasarį ir rudenį praskrenda ~15 mln. įvairių rūšių paukščių.[2] 30 km nuo Klaipėdos yra paukščių žiedavimo stotis. Puikūs vaizdai atsiveria nuo apžvalgos aikštelių ant Garnių kalno, Naglių gamtiniame rezervate, ant Parnidžio ir Vecekrugo kopų ir Karvaičių kopų papėdėje, Pervalkos įlankoje, ant Meškos galvos kopos.

Parkas išsiskiria savo unikalumu, kadangi tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros esantis siauras Kuršių nerijos pusiasalis sudarytas iš vandens srovių atnešto smėlio. Vėjų supustytos kopos, drėgni pažemėjimai (palvė), paplūdimiai – visas šis gana jaunas kraštovaizdis nuolatos kinta. Siekiant sulaikyti pustomą smėlį, dideli kopų plotai buvo užsodinti mišku. Senajame nerijos miške, ypač arčiau jūros, dėl nuolat pučiančių vėjų, medžiai auga pasvirę. Kuršių marių pakrantės čia smėlėtos, su keletu nendrėmis apaugusių įlankų. Į marias daug kur leidžiasi smėlėti dar gyvų kopų krantai. Sausi ir nederlingi nerijos dirvožemiai, staigios ir dažnos orų permainos, stiprūs vėjai neleido plėstis gyvenvietėms ir buvo palankūs savitai augmenijai formuotis.

Augalija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuršių nerijos nacionalinio parko miškingumas 72,7 proc., tarp medynų apie 83 proc. vyrauja spygliuočiai, apie 17 proc. bendro medynų ploto sudaro lapuočiai. Senųjų pajūrio pušynų fragmentų išlikę tik prie Juodkrantės ir Nidos. Vyrauja paprastųjų pušų (Pinus sylvestris) kurios užima apie 60 proc. bendro medynų ploto ir dalies amžius siekia apie 200 metų, bei kalninių pušų (Pinus mugo) medynai.[3]

Iš viso čia auga apie 632 augalų rūšis, iš kurių 24 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą,[2] o 16 rūšių auga tik bemiškėse, atvirose smėlynų ir pievų buveinėse.[4] Čia auga kitur Lietuvoje neaptinkamos pajūrinės zundos (Eryngium maritimum), tyrulinės erikos (Erica tetralix) ir daugybė augalų, būdingų atviriems smėlėtiems dirvožemiams. 1995 m. Kuršių nerijoje buvo aptikta Lietuvai nauja ir reta rūšis – vakarinė viksva (Carex pseudobrizoides).[4]

Kuršių nerija unikali tuo, kad čia auga tik rytinės ir pietinės Baltijos jūros kraštams būdingos endeminės rūšys ar jų porūšiai, kaip kad baltijinės linažolės (Linaria loeselii), baltijiniai pūteliai (Tragopogon heterospermus), baltijinės stoklės (Cakile maritima subsp. baltica).[4]

Čia aptikta apie 16 invazinių augalų rūšių, tarp jų baltažiedės robinijos (Robinia pseudoacacia), raukšlėtalapiai erškėčiai (Rosa rugosa), uosialapiai klevai (Acer negundo), vėlyvosios ievos (Padus serotina), varpinės medlievos (Amelanchier spicata), muilinės gubojos (Gypsophila paniculata), bitinės springės (Impatiens glandulifera) ir tt.[5]

Grybai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuršių nerijos nacionaliniame parke iš viso nustatytos 573 grybų rūšys, rastos 303 kerpių ir su jomis susijusių grybų rūšys (iš jų – 259 rūšys kerpių, 38 rūšys lichenofilinių grybų ir 4 rūšys saprotrofinių grybų giminingų kerpėms).[reikalingas šaltinis][kada?]

Gyvūnija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žinduoliai (Mammalia):
Nacionaliniame parke gyvena 48 žinduolių rūšys, iš jų 9 yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, ir iš jų 15 – saugomos Europos Bendrijos.[2] Tarp žinduolių gausiausi rūšine įvairove yra šikšnosparniai (Chiroptera), čia gyvena net 14 jų rūšių. Palyginimui, Lietuvoje iš viso gyvena 15 šikšnosparnių rūšių.[6]

Parke veisiasi briedžiai (Alces alces), šernai (Sus scrofa), stirnos (Capreolus capreolus), rudosios lapės (Vulpes vulpes), pilkieji kiškiai (Lepus europaeus), barsukai (Meles meles). Kartais į pajūrį užklysta ilgasnukiai ruoniai (Halichoerus grypus), kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Iš smulkių gyvūnų nerijoje gyvena miškinės kiaunės (Martes martes), šermuonėliai (Mustela erminea), žebenkštys (Mustela nivalis), upiniai bebrai (Castor fiber), paprastosios ūdros (Lutra lutra), kurios įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, geltonkaklės pelės (Apodemus flavicollis), kirstukiniai (Soricidae) ir kt.[6]

invazinių rūšių, čia veisiasi jenotai (Nyctereutes procyonoides), kanadinės audinės (Neogale vison), ondatros (Ondatra zibethicus), o nuo 2013 m., kaip manoma pirmą kartą buvo stebėti Nidoje ir Juodkrantėje, ir paprastieji meškėnai (Procyon lotor).[7]

Paukščiai (Aves):
Nacionaliniame parke palankios sąlygos veistis ir apsistoti paukščiams. Šiltuoju metų laiku čia peri apie 240 paukščių rūšių,[8] o rudeniop galima sutikti iki 300 paukščių rūšių. Iš viso perėjimų, klajonių ir paukščių migracijų metu čia sutinkamos 42 rūšys, įtrauktos į Lietuvos raudonosios knygos sąrašus.[9]

Viena įspūdingiausių paukščių kolonijų yra greta Juodkrantės. Čia senose pušyse ir eglėse yra mišri didžiųjų didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo) ir pilkųjų garnių (Ardea cinerea) kolonija. 2020 m. joje perėjo apie 3500 didžiųjų kormoranų ir apie 200 pilkųjų garnių porų. Kasmet peri 2-4 paprastųjų jūrinių erelių (Haliaeetus albicilla) poros.[9] Ant Avino kalno, Pilkosios kopose Naglių gamtiniame rezervate, kopose prie Pervalkos, taip pat Nidoje ant Parnidžio kopos įrengtos regyklos. O pajūriu traukiančius vandens paukščius ir Tilvikinius (Scolopacidae) patogu stebėti beveik iš bet kurios vietos.

Ropliai (Reptilia):
Parke aptinkamos 4 roplių rūšys – vikrieji driežai (Lacerta agilis), gyvavedžiai driežai (Zootoca vivipara), trapieji gluodenai (Anguis fragilis), paprastieji žalčiai (Natrix natrix).[10]

Varliagyviai (Amphibia):
Skirtingose Kuršių nerijos buveinėse galima sutikti ir išgirsti 9 rūšių varliagyvius, tai: paprastuosius tritonus (Lissotriton vulgaris), pievines varles (Rana temporaria), smailiasnukes varles (Rana arvalis), ežerines varles (Pelophylax ridibundus), didžiąsias kūdrines varles (Pelophylax kl. esculentus), pilkasias rupūžes (Bufo bufo), žaliasias rupūžes (Bufotes viridis), nendrines rupūžes (Epidalea calamita), česnakes (Pelobates fuscus).[11]

Žuvys (Pisces):
Kuršių mariose sutinkamos 74 žuvų rūšys,[2] iš kurių 5 žuvų bei 1 nėginių (Petromyzonidae) rūšis yra įtraukta į buveinių direktyvos II ir V priedus. Dažniausiai pasitaikančios Kuršių mariose žuvys, tai paprastosios kuojos (Rutilus rutilus), ešeriai (Perca fluviatilis), paprastosios raudės (Scardinius erythrophalmus), paprastieji plakiai (Blicca bjoerkna), paprastieji karšiai (Abramis brama).[12]

Vabzdžiai (Insecta):
Nacionaliniame parke aptikama 889 dieninių bei naktinių (Macrolepidoptera) drugių bei 746 (Coleoptera) vabalų rūšys. Čia yra užregistruota nemažai šiam regionui būdingų, bet kituose regionuose retų, tame tarpe ir įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą rūšių. Beveik visos retos vabzdžių rūšys nacionaliniame parke susijusios su atviromis smėlėtomis buveinėmis, tad palaikant tokią vabzdžių įvairovę ir gausumą, svarbu neleisti smėlynams apaugti augalija.[13] Parkas garsėja smėlingiems biotopams būdingomis smėlinėmis auslindomis (Labidura riparia).

Kultūros vertybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tomo Mano namas-muziejus Nidoje.

Be gamtos vertybių nacionaliniame parke saugomi ir kultūros paveldo objektai: etnografinės žvejų sodybos, senosios XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vilos Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos, Smiltynės gyvenvietėse, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūriniai sluoksniai, senosios Nidos kapinės, Nidos ir Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios, kiti būdingos medinės architektūros pastatai.

Įdomios senosios Nidos kapinės, memorialinės vietos, užpustytų kaimų vietovės. Yra keletas muziejų – Kuršių nerijos nacionalinio parko gamtos muziejus, Jūrų muziejus-akvariumas Smiltynėje, Žvejo etnografinė sodyba, gyventojų verslų ekspozicija, Gintaro galerija-muziejus, T. Mano kultūros centras Nidoje. Akį traukia daug gerai sutvarkytų ir restauruotų pamario žvejų sodybų, kurių ypač gausu Nidos ir Juodkrantės senosiose dalyse.

Laisvalaikis ir pramogos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parke yra išskirtinės sąlygos poilsiui: žuvingos marios, švarūs pajūrio paplūdimiai, grybingi miškai. Puikios sąlygos buriuoti. Nidoje, Juodkrantėje ir Smiltynėje yra uostai, Preiloje, Pervalkoje ir Nidoje – valčių prieplaukos. Kuršių nerijoje nutiestas dviračių takas (trasos ilgis 53 km.), Nidoje ir Juodkrantėje nuomojami dviračiai. Naglių gamtiniame rezervate yra pėsčiųjų takas. Gamtosauginiais tikslais nerijoje draudžiama kurti laužus, statyti palapines. Apsistoti galima poilsio namuose arba pas vietinius gyventojus.

Galima atlikti nuostabią kelionę pėsčiomis nuo Nidos iki Juodkrantės pajūriu, išskyrus gamtinio rezervato teritoriją, ir nuo Nidos iki Pervalkos pamariu. Kadangi nerijos kraštovaizdžiai ypač jautrūs, čia neleidžiama ardyti kopų, draudžiama statyti palapines, kurti laužus, vaikščioti po gamtinių rezervatų teritorijas, išskyrus specialiai įrengtus pažintinius takus. Grobšto ir Naglių rezervatuose draudžiama vaikščioti po visą jų teritoriją. Naglių gamtinį rezervatą praplaukiant kanojomis pamariais siūlo pažinti vietiniai kanojų žygių organizatoriai.

Geriausios sąlygos buriuoti yra mariose ir jūroje. Smiltynėje ir Nidoje įrengti jachtų klubai, kurie priima įvairaus dydžio jachtas. Čia galima išsinuomoti burlentes, jachtas su įgula, organizuojamos ir pramoginės ekskursijos jachtomis po Kuršių marias. Keliautojai gali apsistoti Smiltynės jachtų klube, Nidos viešbučiuose. Nauja jachtų prieplauka su visa reikiama įranga pastatyta Juodkrantėje. Čia, taip pat ir Nidoje bei kitose Kuršių nerijos gyvenvietėse vasarą plaukioja mažos jachtos, kurios mielai plukdo turistus. Plaukioti burlentėmis leidžiama be apribojimų. Taip pat yra siūloma buriuoti sausumoje Blokart vėjaračiais, bei žiemą Ice-Blokart ledrogėmis.

Parke švenčiama Europos nacionalinių ir gamtos parkų diena, Žemės diena, Miško diena, vyksta Žvejo šventė, Kuršių marių regata, festivaliai – muzikinė žiema Neringoje, T. Mano tarptautinis festivalis, „Musica Baltica“, „Musica Domestica“, „Tek saulužė ant maružių“ ir kt.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Baškytė et al. 2019, p. 131.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Baškytė et al. 2019, p. 128.
  3. nerija.lrv.lt / Miškai; Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija | Paskutinė atnaujinimo data: 2022-12-28
  4. 4,0 4,1 4,2 nerija.lrv.lt / Retos ir saugomos augalų rūšys; Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija | Paskutinė atnaujinimo data: 2022-04-08
  5. nerija.lrv.lt / Invaziniai augalai; Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija | Paskutinė atnaujinimo data: 2021-04-26
  6. 6,0 6,1 nerija.lrv.lt / Žinduoliai; Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija | Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-13
  7. nerija.lrv.lt / Invaziniai gyvūnai; Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija | Paskutinė atnaujinimo data: 2022-10-18
  8. Kuršių nerijos nacionalinis parkas(parengė Selemonas Paltanavičius; MELC). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-03-05).
  9. 9,0 9,1 nerija.lrv.lt / Paukščiai; Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija | Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-13
  10. nerija.lrv.lt / Ropliai; Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija | Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-13
  11. nerija.lrv.lt / Varliagyviai; Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija | Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-13
  12. nerija.lrv.lt / Žuvys; Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija | Paskutinė atnaujinimo data: 2021-12-29
  13. nerija.lrv.lt / Vabzdžiai; Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija | Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-13

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Baškytė, Rūta; Raščius, Gediminas; Kavaliauskas, Paulius; Tukačiauskas, Tomas (2019). Lietuvos saugomos teritorijos (PDF). Kaunas: Leidykla „Lututė“. ISBN 978-9955-37-213-4.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]