Gamta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Hopetoun kriokliai, Australija
„Bachalpsee“ Šveicarijos Alpėse
Žaibo smūgis per Galunggung ugnikalnio išsiveržimą, vakarų Java, 1982 m.

Gamta – fizinis pasaulis, kurį sudaro įvairūs augalai, gyvūnai ir natūralūs kraštovaizdžiai. Gamta apima visa, kas egzistuoja – biotinę (gyvąją) ir abiotinę (fizinę) aplinką.

Žemė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Žemė ir Žemės mokslai.
Žemė, nufotografuota iš kosmoso, 1972 m. Apollo 17 astronautų įgulos.

Žemė yra vienintelė žinoma planeta, kurioje yra gyvybė. Jos naturalios ypatybės yra tiriamos įvairių mokslinių sričių. Saulės sistemoje, tai yra trečioji nuo Saulės nutolusi planeta, tai didžiausia sausuminė planeta (angl. terrestrial planet) ir penktoji pagal savo dydį. Žemės ryškiausi klimato bruožai yra du dideli poliariniai regionai, dvi palyginti plačios temperatūrinės zonos ir platūs tropiniai pusiaujo ir subtropikų regionai.[1]

Geologija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Geologija.
Trijų tipų tektoninių plokščių ribos.

Geologija yra mokslas apie kietus kūnus ir apie skystąsias medžiagas, kurios sudaro Žemę. Geologijos sritis apima Žemės medžiagų sudėties, struktūros, fizikinių savybių, dinamikos ir jų istorijos tyrimus, taip pat tiria, kaip šios medžiagos formuojasi, juda ir keičiasi.

Istorinė perspektyva[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Žemės istorija ir Evoliucija.
Planktonas gyvena vandenynuose, jūrose ir ežeruose, egzistavo įvairiomis formomis mažiausiai 2 milijardus metų.[2]
Filmukas, kuris rodo, kaip atsiskyrė Pangėjos žemynas ir susidarė dabartiniai žemynai

Žemė susiformavo prieš 4,58 milijardus metų iš tarpžvaigždinės medžiagos, kartu su Saule ir kitomis planetomis.[3] Mėnulis susiformavo maždaug 20 milijonų metų vėliau. Iš pradžių išlydytas Žemės išorinis sluoksnis atšalo, taip susidarė kietosios dulkės. Dujų išsiveržimas ir ugnikalnių aktyvumas aktyviai formavo pirmapradę atmosferą. Vandens garai, kurie daugiausiai kilo iš atkeliavusių iš kometų ledo, sukūrė vandenynus ir kitus vandens šaltinius.[4]

Gyvybė[taisyti | redaguoti kodą]

Didžioji antis (patelė) ir ančiukai – reprodukcija yra būtina pratęsti savo kartą.
Pagrindiniai straipsniai – Gyvybė, Biologija, ir Biosfera.

Nors ir nėra universalaus gyvybės apibrėžimo, mokslininkai vieningai sutaria, jog biologinei gyvybei yra būdinga organizacija, metabolizmas, ląstelių augimas, prisitaikymas, reakcija į dirgiklį ir dauginimasis. Būtybė su šiomis savybės paprastai yra laikoma gyva. Tačiau, ne kiekvienas gyvybės apibrėžimas laiko šias savybės būtinas. Žmogaus sukurta dirbtinė gyvybė taip pat gali būti laikoma gyvybe.

Augalai ir gyvūnai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Augalai ir Gyvūnai.

Aristotelis suskirstė visas gyvas būtybes į augalus ir gyvūnus. Karlo Linėjaus sistemoje Aristotelio grupės virto karalystėmis. Nuo tada jau buvo aišku, jog augalų karalystė buvo įtraukusi nesusijusias grupes, pvz., grybus ir kelias dumblių grupes, kurios buvo perkeltos į naujas karalystes, nors vis tiek kai kur dar minimos kaip augalai. Bakterinė gyvybė dažnai priskiriama prie floros ir kai kurios klasifikacijos naudoja terminą „baterinė flora“, atskirai nuo „augalų floros“.

Tarp daugelio būdų klasifikuoti augalus yra regioninė flora, kuri, priklausomai nuo studijų srities, gali įskaityti ir fosilinę florą, senų augalų liekanas iš praėjusios eros.

Gamtos mokslai[taisyti | redaguoti kodą]

Mokslai, tiriantys gamtą, vadinami gamtos mokslais.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Commons-logo.svg Vikiteka: Gamta – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "World Climates." Blue Planet Biomes. Nuoroda tikrinta 2006-09-21.
  2. Margulis, Lynn (1995). What is Life?. New York: Simon & Schuster. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 0-684-81326-2“..
  3. first=G. Brent |last=Dalrymple |date=1991 |title=The Age of the Earth |publisher=Stanford University Press |location=Stanford |isbn=0-8047-1569-6
  4. Morbidelli, A.. „Source Regions and Time Scales for the Delivery of Water to Earth“. Meteoritics & Planetary Science, 35 (6), 1309–1320 (2000). DOI:10.1111/j.1945-5100.2000.tb01518.x.