Archeologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Archeologija (gr. αρχαιολογία 'senovės mokslas', iš gr. αρχαίος 'senas' + λόγος 'mokslas') – mokslas, tiriantis senovinių ir priešistorinių laikų žmonių materialinės kultūros paveldą bei hominidų fosilijas. XIX a. archeologija susiformavo kaip savarankiška istorijos mokslo šaka. XX a. JAV priskirta antropologijos disciplinai. Remiasi gamtos mokslų tyrimais ir humanitarinių mokslų interpretacijomis.[1][2]

Materialinės kultūros paveldas interpretuojamas etnologijos, kalbotyros, mitologijos, istorijos mokslo subdisciplinų duomenimis. Archeologijos radiniams ir kultūriniams sluoksniams tirti pasitelkiami gamtos mokslai (biologinė antropologija, paleobotanika, geologija, osteologija, archeogenetika, fizika, chemija). Archeologinis datavimas nustatomas atliekant metalografijos, dendrochronologijos, trasologijos ir paleomagnetinius tyrimus, radiokarbonines, spektrines, struktūrines ir kitas analizes.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Archeologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
  2. Birx, H. (2006). Encyclopedia of Anthropology. Thousand Oaks, California. doi:10.4135/9781412952453.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)