Targovicos konfederacija
| Targovicos konfederacija | |||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: ATR-Maskvos karai | |||||||||||
 Konfederacijos aktas | |||||||||||
| |||||||||||
Targovicos konfederacija (lenk. Konfederacja targowicka) − Abiejų Tautų Respublikų magnatų sąjunga (konfederacija), nukreipta prieš Ketverių metų Seimo reformas ir Gegužės trečiosios konstituciją. Paskelbta 1792 m. balandžio 27 d. Sankt Peterburge, remiant Rusijos imperatorei Jekaterinai II.[1] Konfederacijos paskelbimo akto tekstą paruošė Rusijos generolas Vasilijus Stepanovičius Popovas. konfederacijos tikslai 1792 m. gegužės 14 d. buvo paskelbti Targovicoje, nedideliame miestelyje ir Potockių dvare (dabartinis Novoarchangelskas Kirovohrado srityje, Ukrainoje).[1] Po keturių dienų į Abiejų Tautų Respubliką formaliai nepaskelbus karo įsiveržė dvi Rusijos armijos.[1]
Targovicos konfederacijos pajėgos Lenkijos-Rusijos 1792 m. kare nugalėjo Abiejų Tautų Respublikai lojalią kariuomenę, Seimą ir karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį. Karalius buvo priverstas formaliai prisijungti prie konfederacijos. Konfederacijos pergalė nulėmė Antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalinimą ir parengė šalį Trečiajam padalinimui bei valstybės sunaikinimui.[2] Šis rezultatas daugeliui konfederatų buvo netikėtas, nes jie tikėjosi tik atkurti status quo ante panaikindami Gegužės 3-iosios Konstituciją.[1]
Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Konfederacijos tikslas buvo su Rusijos parama likviduoti Ketverių metų Seimo pažangias reformas ir Gegužės trečiosios konstitucijos nustatytą Abiejų Tautų Respublikos santvarką.
Konfederacijos iniciatoriai buvo S. F. Potockis (Stanisław Szczęsny Potocki), Lenkijos lauko etmonas S. Ževuskis (Seweryn Rzewuski), etmonas P. K. Branickis (Franciszek Ksawery Branicki) su kitais lenkų magnatais (iš viso 14 žmonių) Peterburge 1792 m. balandžio 27 d. pasirašė konfederacijos manifestą ir prisiekė jo laikytis.
Manifeste konfederatai protestavo prieš Seimo reformas, ypač prieš monarcho sosto paveldimumą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos unijos sąlygų pažeidimą, bežemių bajorų nušalinimą nuo politinės veiklos. Taip pat konfederatai pareiškė, kad jie yra už Abiejų Tautų Respublikos teritorijos neliečiamumą. Buvo skelbiama, kad Rusijos kariuomenė įžengia į Respubliką konfederatų prašymu. Manifestas su suklastota data (1792 m. gegužės 14 d.) buvo viešai paskelbtas Targovicoje (Ukraina). LDK konfederacijos šalininkai pasivadino LDK generaline laisvąja konfederacija.
Kariniai veiksmai ir veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Per 1792 m. gegužės 23 d. − liepos 25 d. kovas Rusijos kariuomenė (~64 000) sumušė Respublikos kariuomenę (~45 000) ir birželio 14 d. užėmė Vilnių, o rugpjūčio pradžioje − Varšuvą.
Okupuotoje teritorijoje valdžia atiteko konfederatams. Vilniuje jų vadovybės pirmininkas buvo LDK kancleris A. Sapiega. 1792 m. liepos 24 d. konfederatų valdžią pripažino ir Abiejų Tautų Respublikos karalius S. A. Poniatovskis (Stanisław August Poniatowski).
1792 m. rugsėjo 11 d. Breste konfederatai ir LDK konfederacija susijungė į Abiejų Tautų generalinę konfederaciją.
Rezultatai ir pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Konfederatai atkūrė Respublikoje santvarką, buvusią iki 1788 m., persekiojo Ketverių metų Seimo pažangiuosius veikėjus, kovojo prieš revoliucinės Prancūzijos įtaką.
Targovicos konfederacijos ir Rusijos kariuomenės įvedimo rezultatas − Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. Oficialiai Targovicos konfederacija panaikinta 1793 m. rugsėjo mėnesį. Nuo rugsėjo 15 d. ją pakeitė Gardino Seimo konfederacija, panaikinusi daugelį Targovicos konfederacijos nutarimų. Prieš įvestą režimą įvyko 1794 m. sukilimas, per kurį daugelis Targovicos konfederatų buvo pakarti.
Pagrindiniai konfederacijos veikėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Stanislovas Feliksas Potockis - konfederacijos maršalka.[3] Nuteistas mirti, tačiau bausmės išvengė. 1794 m. rugsėjo 29 d. buvo pakartas jo portretas.
Kiti svarbūs konfederacijos nariai, didikai:
- Józef Ankwicz - 1794 m. gegužės 9 d. už išdavystę nuteistas pakarti.
- Ambasadorius Karol Boscamp-Lasopolski pakartas 1794 m. birželio 28 d.
- Pranciškus Ksaveras Branickis:[3] Kosciuškos sukilimo metu nuteistas mirtimi, tačiau bausmė nebuvo įvykdyta.
- Simonas Kosakovskis: Kosciuškos sukilimo metu 1794 m. balandžio 25 d. pakartas Vilniuje.
- Vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis
- Vyskupas Ignotas Masalskis
- Etmonas Petras Ožarovskis 1794 m. gegužės 9 d. už išdavystę nuteistas pakarti.
- Severinas Rževuskis
- Juozapas Zabiela 1794 m. gegužės 9 d. už išdavystę nuteistas pakarti.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Daniel Stone (2001). The Polish-Lithuanian State: 1386–1795. University of Washington Press. pp. 282–285. ISBN 978-0-295-98093-5.
- ↑ Tanisha M. Fazal (27 October 2011). State Death: The Politics and Geography of Conquest, Occupation, and Annexation. Princeton University Press. pp. 107–108. ISBN 978-0-691-13460-4.
- ↑ 3,0 3,1 Richard Butterwick (1998). Poland's Last King and English Culture: Stanisaw August Poniatowski, 1732–1798. Oxford University Press. p. 310. ISBN 978-0-19-820701-6.