Eišiškių pilis

Koordinatės

54°10′31.9″ š. pl. 25°01′08.5″ r. ilg. / 54.175528°š. pl. 25.019028°r. ilg.

Vieta

Šalčininkų rajonas

Seniūnija

seniūnija

Plotas

84 x 112

Priešpilis

gyvenvietė

Naudotas

XIII a.-XVI a.

Žvalgytas

1955, 1968

Registro Nr.

AR137 / 1925 /A1033P

Eišiškių pilis, Eišiškių piliavietė – piliakalnis Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje, į rytus nuo Eišiškių. Kartais vadinama Gornostajiškių piliaviete. Piliavietė pasiekiama pavažiavus iš Eišiškių link Šalčininkų plentu 126 Šalčininkai–Butrimonys–Eišiškės 1,4 km, yra kairėje šiaurėje, apaugusi.

Piliavietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliavietė 84 × 112 m dydžio aikštė, apjuosta apie 4 m aukščio ir 18–20 m pločio pylimu, už kurio yra apie 26 m pločio ir 5 m gylio griovys. Ties pylimo pietinės dalies viduriu yra 8 m pločio, rytinėje ir vakarinėje dalyse kiek siauresni, greičiausiai perkasti vėliau, įvažiavimai. Pylimo šiaurės vakarų kampe yra apie 8 m skersmens daugiakampio ar apvalaus mūrinio gynybinio bokšto pamatų liekanų, manoma, kad tai pilies senieji vartai.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1955 m. piliavietę žvalgė Istorijos institutas, 1968 m. – Mokslinė metodinė taryba. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.^[1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 3,03 ha. Fizinio apsaugos zonos pozonio plotas 13000 m².

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilis buvo išplanuota ir įtvirtinta kaip tvirtovė ir greičiausiai yra XIII a. antrosios pusės - XIV a. Lietuvos metraščių legendinėje dalyje minima, kad XIII a. pirmoje pusėje pilį pastatydinęs Eišys. Manoma, kad XIV a. antroje pusėje ji priklausė didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonos Onos tėvui Sudimantui. XVI a. metraštininkai mini Eišiškių pilį kaip vieną seniausių lietuvių pilių.

Piliavietėje XIX a. pirmoje pusėje buvo optinio telegrafo Peterburgas–Varšuva stotis, pastatyta 1830 m., yra jos pastato 15 × 10 m liekanų.^[2]

Kai kurių tyrinėtojų manymu, Eišiškių žemės įtvirtinimai – piliavietė priklauso gardinėms (aptvarinėms) pilims – tvirtovėms, statytoms XII a. – XIV a. Šioms piliavietėms būdingas dviejų kontrastinių erdvinių – tūrinių sistemų: horizontalaus smarkiai ištęsto aptvaro ir sunkaus, gerokai aukštyn kylančio pagrindinio bokšto donžono derinys. Pastarasis savo formomis asocijuojasi su bokštinio tipo gynybiniais statiniais, plačiai žinomais XIII a. Voluinėje ir Nemuno aukštupyje. Eišiškių piliavietė yra tarsi Medininkų pilies prototipas.^[3]

Aplinkiniai piliakalniai

Krūminių piliakalnis 17 km

Kiaulėkų piliakalnis 17 km
Valakavičių piliakalnis 16 km

Kurmelionių piliakalnis 41 km

Kaniavėlės piliakalnis 18 km
Barčių piliakalnis 21 km

Bėčionių piliakalnis 37 km

Dubičių piliakalnis 25 km

Gorodiščės piliakalnis 15 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 57 (Nr. 173)
↑ Adolfas Tautavičius. Eišiškių pilis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 50 psl.
↑ Eišiškių pilis Archyvuota kopija 2008-03-07 iš Wayback Machine projekto.

Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.106
Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. T. 2.
Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2.
Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 2, p. 422-423.
Tomas Baranauskas. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis // Lietuvos archeologija. Vilnius. 2003. T. 24, p. 67, 81.
Samuolienė S. Eišiškių piliavietės konservavimas. Istoriniai tyrimai. V., 1982 (VAA. F. 5, b. 3028).
Покровский Ф. В. Археологическая карта Виленской губернии. Вильна, 1893, c. 115-116.

Шукевич B. Об археологических местностях в Лидском и Троцком уездах // Труды Виленского отделения Московского предварительного комитета по устройству IX apxeoлогического съезда в Bильне. Bильна. 1893. Отдел 1, c. 97.