Jotvingiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Senosios baltų gentys
Polexiani
Žemės Dainava
Kunigaikščiai Skomantas
Baltų gentys 12-as amžius.svg
Baltų gentys VII–VIII a. (violetinė spalva)
Baltų gentys V–VI a. (violetinė spalva)
Prūsų ir jotvingių gentys XIII a.
Lenkijos karalystė X–XI a.
Centrinės Europos gentys VIII–IX a.
Jotvingių pilkapis netoli Jatviežo Dužos kaimo
Jotvingių gyvenvietės liekanos Neviadomos kaime
Jotvingių gyvenvietės liekanos Neviadomos kaime
Commons-logo.svg Vikiteka: Jotvingiai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Jotvingiai (dar vadinti Sūduviais, Dainuviais, Poleksėnais) – išnykusi baltų tauta, VIII a. pr. m. e. – XIX a. gyvenusi Jotvoje (dabar – Lenkijos Palenkės vaivadija, dalis Vakarų Baltarusijos ir pietvakarinė Dzūkijos dalis). Jotvingių kalba ir kultūra buvo artimiausios lietuviams. XIII a.XVII a. visus ar beveik visus jotvingius bent lingvistiškai asimiliavo rusėnai, lietuviai ir lenkai.

Ilgai gyvavusią dab. Suvalkijos (nuo XX a. I pusės daugumos lietuvių tapatinamos su Sūduva) „jotvingiškumo“ koncepciją visiškai paneigė neseni archeologiniai atradimai, parodę, kad iki pat XV a. prasidėjusios Užnemunės lietuviškosios rekolonizacijos Suvalkijoje gyveno ne jotvingiai, o lietuviai ir (Suvalkijos pietvakariuose) nadruviai.

Etnogenezė[taisyti | redaguoti kodą]

Pasak lietuvių archeologų, jotvingių etnosas susiformavo apie I tūkstm. pr. m. e. vidurį, prieš tai (IX a.-VIII a. pr. m. e. sandūroje) Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo pietvakariuose įsikūrus išeiviams iš tuo metu besiformuojančios Milogrado kultūros arealo (archeologai artimiausiomis Jotvingių pilkapių kultūros „giminaitėmis“ laiko abi minėtas archeologines kultūras ir V a. Brūkšniuotosios keramikos kultūros pagrindu susiformavusią Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą).

III a. jotvingių naujakuriams dar giliau įsiskverbus į Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealą, etniniu požiūriu jotvingiška kurį laiką buvo ir didesnė Nemuno bei Neries tarpupio dalis. V a.VII a. (galutinai – VIII–IX(?) a.) į rytus nuo Nemuno gyvenusius jotvingius asimiliavo Lietuviai (rytiniai senlietuviai); daugumą Valkavisko-Slanimo ruožo jotvingių tuo pat metu išstūmė ar asimiliavo IV–V a. dab. Vidurio Baltarusijoje susiformavusi slaviška *drėgvų, arba dregovičių gentis.

Tautovardis[taisyti | redaguoti kodą]

Tautovardis „jotvingiai“ (jatviagi, jatviazi, jacviagi, jacvingi, jadzvingi, jatvezen ir pan.) istoriniuose šaltiniuose pasirodo tik X a., tačiau mokslinėje literatūroje su jotvingiais tapatinami jau Ptolemėjaus II a. sudarytame žemėlapyje minimi sudinoi. Dėl autentiškos jotvingių genties savivardžio ir apskritai jų tautovardžio formos nesutariama; kai kurie tyrinėtojai (lenkų archeologas Ježis Nalepa (Jerzy Nalepa) ir jo sekėjai) spėja, kad jotvingių etnosą sudarė 3 ar 4 skirtingai vadinamos kiltys („gentys“), tačiau labiau argumentuotu turbūt laikytinas alternatyvus aiškinimas, anot kurio „etniškai monolitišką“ jotvingių etnosą skirtingais vardais vadino ne patys jotvingiai, bet jų kaimynai,– žinoma, kad Lietuviai (rytiniai senlietuviai) jotvingius vadino *dainuviais ar *deinuviais, vokiečiai – „sūduviais“ (Sudauer), prūsai, rusėnai ir (kurį laiką) lenkai – „jotvingiais“ (*jotvingys, jatviagi, jacvingi ir pan.), lenkai – „polieksianais“ (sen. lenkų literatūroje jotvingiai lotyniškai vadinami žodžiu polexiani, o Jotva – Polexia,- galimas daiktas, kad ši lotyniška lenkiško kraštovardžio Polieksija forma kilusi iš liet. *palenkšiai, t. y. Palenkės gyventojai).

  • Lietuviškai: Jotvingiai, Sūduviai, Dainuviai, Deinuviai, Poleksėnai;
  • Lotyniškai: Jaczwangos, Jentousi, Sudovia, Pollexiani;
  • Gudiškai: ятвягі, судовы, судзіны;
  • Lenkiškai: Jaćwingowie, Jaćwięgowie, Jaćwięgi, Jadźwingowie, Sudowowie, Sudawianie, Polekszanie, Połekszanie, Dajnowie;
  • Vokiškai: Jatwinger, Jadwinger, Jotwinger, Jatwägen, Sudauer, Pollexaner.

Kovos[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Dainava (baltų žemė).

Iki XII a.XIII a. sąvartos jotvingių gyvenamas arealas pietvakariuose siekė Vakarinio Bugo upę šiauriau Bresto, tačiau šią Vyslos-Dniepro prekybos kelio atkarpą visuomet siekė kontroliuoti ir Kijevo Rusia, o nuo XII a. pab. − jos dalies pagrindu susikūrusi Haličo-Volynės kunigaikštystė. 983 m. jotvingius puolė (ir nugalėjo) Rusios didžiojo kunigaikščio Vladimiro, 1038 ir 1040 m. − Jaroslavo Išmintingojo, 1112 m. − Volynės kunigaikščio Jaroslavo, 1196 m. − Haličo-Volynės didžiojo kunigaikščio Romano Mstislavovičiaus vedami pulkai.

XI a.XIII a. Jotvą ar jos dalį kelis kartus bandė prisijungti ir Lenkijos karalystė bei Mazovijos kunigaikštystė, o XII a. pab. dalį jotvingių žemių užkariavo Haličo-Volynės kunigaikštystė. Tikėtina, kad to paties amžiaus pab. Jotva kaip kelių baltiškų kunigaikštysčių federacijos subjektas ar autonominė kunigaikštystė prisijungė prie LDK (beje, 1243 m. Prūsijos vyskupysčių ribų nustatymo akte pateiktas „lietuvių ribų“ aprašymas leidžia manyti, kad XII a.XIII a. Lietuvai kartu su Sūduva priklausė ir Galinda, tuo metu, matyt, jau kolonizuota dėl šios prūsiškos srities su lenkais konkuravusių jotvingių). 1205 m. ir vėliau jau jotvingiai (kartu su lietuviais) siaubė Volynę (manoma, kad XIII a. Jotvoje surenkamoje kariuomenėje galėjo būti iki 6 tūkst. raitelių ir keliskart daugiau pėstininkų); ~1200-1282 m. jungtinės lietuvių ir jotvingių karinės pajėgos atsikovojo beveik visas slaviškųjų valstybių XII a.XIII a. užgrobtas jotvingių ir lietuvių žemes.

1219 m. buvo sudaryta LDK ir jotvingių bei lietuvių karinio spaudimo neatlaikiusios Haličo-Volynės kunigaikštystės taikos sutartis, tačiau 1227 m. (galbūt po hipotetinio LDK kunigaikščio Gimbuto mirties) Haličo-Volynės didžiojo kunigaikščio Danilos Romanovičiaus valdomi volynėnai vėl atnaujino Jotvos puolimą,− 1240 m. jie susirėmė su jotvingiais prie Drohičino, 1251 m. − prie Narevo ir Alkapės (Lukos) upių. 1257 m., po kelių bendrų Haličo-Volynės ir Lenkijos 12531257 m. surengtų siaubiamųjų žygių, jotvingiai buvo priversti kurį laiką mokėti Danilai juodųjų kiaunių kailių ir sidabro duoklę.

1253 m. liepą Lietuvos karalius Mindaugas Kryžiuočių ordinui užrašė, be kitų LDK žemių, ir pusę Dainavos; 1259 m. tas pats karalius ordinui atidavė jau beveik visą Dainavą, arba Jotvą.

1264 m. itin stiprų smūgį tuometiniams volynėnų sąjungininkams jotvingiams sudavė Lenkijos didžiojo kunigaikščio Boleslovo Droviojo vadovaujama lenkų kariuomenė, o 12771283 m. šiaurvakarinę jotvingių krašto dalį žiauriai nusiaubė kryžiuočiai, keršydami ir už jotvingių pagalbą prūsams jų Didžiojo sukilimo metu; tada kryžiuočiams ~1600 jotvingių iš dab. Augustavo apylinkų perkėlus į šiaurės vakarų Sembą, ten atsirado vad. „Sūduvių kampas“ („Sudauischer Winkel“). Ilgiausiai 12771283 m. kryžiuočių agresijai spyrėsi jotvingių kunigaikščiai bei vadai Komantas, Gedotė ir Kontgirdas. 1283 m. LDK pavaldus Jotvos kunigaikštis Komantas nutraukė pasipriešinimą ir netgi perėjo į ordino pusę, tačiau daugelis kitų jotvingių vadų juo nepasekė ir pasitraukė į Gardino apylinkes ar dar giliau į LDK (manoma, kad dab. Pietryčių Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje plačiu ruožu pabirę Dainavos/Dainavėlės vardo kaimai (gudų jie vadinami vietovardžiu Jac’viez' /Jatviez' ) buvo įkurti XIII–XIV a. nuo kryžiuočių agresijos pabėgusių jotvingių).

1422 m. Melno sutartimi visa Jotva buvo „visam laikui“ prijungta prie LDK. 1569 m. vakarinė Jotvos dalis (t. y. Palenkės vaivadija, kurią jau XV a. buvo pradėję kolonizuoti lenkai mazoviečiai) atiteko Lenkijai.

Jotvingių palikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Savo mirusiuosius jotvingiai laidojo apskrito plano pilkapiuose, kurių sampilus apjuosdavo vienu ar keliais akmenų vainikais; akmenimis jie dažnai apdėdavo ir patį sampilą arba jo dalį,− tokie akmenimis apdėti jotvingių pilkapiai dar vadinami „krūsniniais“. IV–V a. visame jotvingių krašte įsigalėjo mirusiųjų palaikų deginimo paprotys: sudeginti palaikai būdavo užkasami pailgose duobėse; vyrui į kapą dažniausiai būdavo dedami ietis, skydas ir peilis (žuvusiam raiteliui − pentinai ir kirvis arba kalavijas), moteriai − antkaklės, rankogalinės apyrankės ir lankinės segės; vyrų įkapių drabužiai būdavo susegami žalvarine ar geležine sege. Jotvingiškų II–XIV a. pilkapių ypač gausu Suvalkų, Augustavo, Balstogės, Alytaus, Kobrino apylinkėse. Šalia Suvalkų miesto yra įkurtas Jotvingių pilkapio draustinis. Šiek tiek mažiau, be to, tik XII(?)-XVII a. datuojamų krūsninių jotvingių pilkapių žinoma Gardino, Valkavisko, Slanimo, Ščiutino, Eišiškių, Dieveniškių ir Naugarduko apylinkėse, o negausūs XII–XIII(?) a. šiaurinių Borisovo apylinkių jotvingiški palaidojimai tikriausiai laikytini Drucko kunigaikščio Boriso Vseslavičiaus vadovauto Polocko kunigaikštystės kariaunos 1102 m. žygio prieš jotvingius metu į polockiečių nelaisvę patekusių jotvingių ir jų palikuonių kapais.

Jotvingiškų archeologinių paminklų tyrinėjimus ir jų apibendrinimą vis dar labai apsunkina tai, kad jotvingiški pilkapiai bei piliakalniai (pastarųjų žinoma apie 50) pasklidę trijų valstybių teritorijoje.

Dėl jotvingių kalbos išnykimo laiko mokslininkai nesutaria. Dauguma jų tą išnykimą datuoja XVI a. ir XVII a. sąvarta, tačiau kai kas mano, kad atkampesnėse Belovežo girios vietose jotvingių kalba buvo gyva dar ir XX a. I pusėje; vieninteliu rašytiniu šios kalbos paminklu laikytinas 1978 m. šiaurinėje Belovežo girios dalyje rastas rankraštinis lenkų–jotvingių kalbų žodynėlis.

XV a.XVI a. šiek tiek jotvingių dar būta Kameneco, Gardino, Ščiutino, Zietelos apylinkėse. Iš 18571860 m. įvairių konfesijų dvasininkų Rusijos Centriniam statistikos komitetui pateiktų duomenų apie tautinę parapijiečių sudėtį matyti, kad Gardino gubernijos Kobrino, Bresto, Valkavisko ir kt. apskrityse tada dar gyveno ~31 tūkst. jotvingių; tiesa, visi ar beveik visi tie jotvingiai jau buvo dvikalbiai arba gudakalbiai, tačiau savuosius papročius daugelis jų išsaugojo iki pat XIX a. ir XX a. sąvartos (tuomet mirusių jotvingių ar jotvingių kilmės gudų kapai vis dar apdėti akmenimis, mirusiojo galvūgalyje įdėta puodų šukių, o kartais ir kirvis). Su jotvingiais siejama ir Augustavo girios šventoji vieta, Šiurpilio piliakalnis, Osovos piliakalnis, Poseinėlių piliakalnis, Osinkų piliakalnis, Klevų piliakalnis, Aglinės piliakalnis ir Barsukalnio kalnas. Mazovijos vaivadijos Neviadomos kaime archeologai aptiko XI-XII amžiaus jotvingių gyvenvietės liekanas.

Jotvingiai nuo seno garsėjo beatodairiška jų karių narsa (kuri jau nuo XII a. aiškinama kaip jotvingių tikėjimo metempsichoze pasekmė) ir šiai tautai būdinga itin laisva, nepriklausoma dvasia,− pasak etnologų, kaip tik dėl savo „dygaus“ būdo gudų tautosakoje jotvingiai lyginami su ežiais.

Vietovardžiai ir vandenvardžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Jotvingių vietovardžių tyrinėjimams daug laiko skyrė švedų mokslininkas Knutas Olofas Falkas. 1934 m. mokslininkas pėsčiomis apėjo Vigrių ežerą, ilgai kamantinėjo vietinius gyventojus apie apylinkes. Pakrančių kaimiečiai dar ilgai prisiminė lengvai pokalbį užmezgantį demokratiškai nusiteikusį aukštaūgį švedą. Mokslininkas buvo vienas iš iniciatorių organizuojant Švedijos Jotvingių ekspediciją (šved. Svenska Jatvingiska Expeditionen), tyrusiai Jotvą 19591980 metais. Į tuometinę komunistinę Lenkiją kartu vyko ir jo asistentė, o nuo 1945 metų žmona, Dagmara Larsen-Falk. Ekspedicijos kalbotyros sekcija, kuriai vadovavo Falkas, susidomėjusi tyrė vandenvardžius – būtent jie, profesoriaus nuomone, ilgiausiai išlieka nepakitę žmonių atmintyje. Dėmėsi patraukė Galdusio valkstys – vietos ežere, kur metami ir traukiami žvejų tinklai. Daug informacijos suteikė vietos lietuvis, Žagarių kaimo gyventojas Stasys Marcinkevičius. Profesoriaus įsitikinimu, šis žvejojimo paprotys atėjo iš jotvingių. Po ekspedicijos gimė straipsniai apie Akmenio, Alno ir Balčio ežerų vardų baltišką kilmę bei didokas darbas apie lietuviškų vietóvardžių sulenkinimą. Po ilgamečių tyrinėjimų profesorius padarė išvadą, kad jotvingiai buvo viena iš prūsų genčių.

Ištyręs išlikusius istorinius dokumentus priėjo išvadą, kad nemaža dalis dabartinės šiaurės rytų Lenkijos vietovardžių ir vandenvardžių yra jotvingių kilmės. Mokslininkas nustatė, kad vygriai – tai jotvingių giminės dalis, Vytauto Didžojo perkelti iš Vygrių ežero pusiasalio į įvairias Suvalkijos vietas, o atsilaisvinusioje vietoje Didysis kunigaikštis tąkart įkūrė medžioklės pilį. Apie perkeltus jotvingius byloja išlikę kaimų vietovardžiai: Vingrėnai (dab. Būdviečio seniūnija Lietuvoje), Vygrėnai (dab. Seinų valsčius) ir Vygriai (dab. Suvalkų apskritis), abu šiuolaikinėje Lenkijoje. Grįžęs į Upsalą, parašė darbą Vygrių ir Hutos vandenys. Toponimikos studiją, už kurį 1941 m. jam buvo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis.

Iš jotvingių kalbos kildinamos Rospudos, Kirsnos, Ščeberkos, Zapsio ir Vyžainos upės, Augustavo Rospudo, Samanio, Alno, Balčio, Kalino, Kreivųjų Vygrių, Mario, Mėtos, Rospudo, Saino, Sirvo ir Vygrių ežerai bei Berznyko, Geniušės, Udziejeko, Leipalingio, Nedingės, Rospudos, Seinų, Seirijų, Stabienščiznos, Ščebros, Ščeberkos, Štabino, Suvalkų Sumavo, Seinų Sumavo ir Stabingio, Veisiejų miesteliai bei kaimai. Taip pat yra išlikę tokie kaimų pavadinimai kaip Jatviežo Duža, Jatviežo Mala ir Jažvinai (Liublino vaivadija), kurių pavadinimai kildinami nuo žodžio jotvingiai.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]