Stanislovas Rapolionis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Stanislovas Rapolionis (Rapalavičius) (lot. Stanislaus Rapagellanus arba Stanislaus Lituanus lenk. Stanisław Rapajłowicz, 1485 m. netoli Eišiškių1545 m. gegužės 13 d. Karaliaučiuje) – vienas lietuvių raštijos pradininkų, reformacijos pradininkas Vilniuje, pranciškonų vienuolyno vienuolis, pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius.[1]

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Susidomėjęs Martyno Liuterio mokymu, apie 1525 m. išstojo iš vienuolyno ir pradėjo mokytojauti didikų dvaruose. 1528 m. su savo mokiniais įstojo į Krokuvos akademiją, gavo bakalauro laipsnį.

Dešimt metų vėl mokytojavo pas didikus, kol 1542 m. gavo Prūsijos hercogo Albrechto stipendiją ir įstojo į tuo metu garsėjusį liuteronišką universitetą Vitenberge. 1544 m. baigė mokslus, apgynė teologijos daktaro laipsnį. Grįžo į Karaliaučių ir vadovavo Teologijos katedrai, buvo pirmasis šio universiteto teologijos profesorius. Garsėjo iškalba. Jo paskaitas lankė ir hercogas Albrechtas.

Turėjo įtakos Lietuvos studentams, prisidėjo prie reformacijos platinimo Lietuvoje. Prisidėjo prie Mažvydo katekizmo išleidimo. Pirmasis pradėjo versti į lietuvių kalbą Bibliją (vertimas neišliko), iš kitų kalbų išvertė giesmių, iš kurių viena paskelbta Martyno Mažvydo 1570 m. išleisto giesmyno antrojoje dalyje, parašė teologinių darbų lotynų kalba, taip pat pirmą lietuvių evangelikų giesmę.

1545 m. Karaliaučiuje jis išleido liuteronų bažnyčios sampratą išsamiai perteikiantį veikalą „Dėl Bažnyčios ir jos požymių“ (lotynų kalba), paplitusį net tik Prūsijoje, bet ir visoje liuteroniškoje Europoje. Mirė 1545 m. gegužės 13 d. Karaliaučiuje. Palaidotas Karaliaučiaus katedroje šalia kunigaikščių laidojimo vietos. Jo antkapio epitafijoje įrašyta:

Cquote2.png Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė.
Cquote1.png


Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Zigmas Zinkevičius. Rapolionis Stanislovas, Rapailionis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 550 psl.