Degtukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Degtukai
Uždegtas degtukas

Degtukas – medinis pagaliukas su degios medžiagos (dažniausiai sieros) galvute ugniai išgauti.

Trinant degtuko galvutę į kokį nors šiurkštų paviršių, degi medžiaga, esanti degtuko galvutėje, nuo trinties užsidega, tada toliau dega medinis degtuko pagaliukas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sieroje išmirkyti pušies pagaliukai jau buvo naudojami senovės Kinijoje 950 m., o galbūt netgi jau VI amžiuje. Šie degtukai užsidegdavo akimirksniu, vos juos palietus ugniai. Iki XIII a. jie vis dar buvo naudojami Hangzhou regione Kinijoje. Viduramžiais panašūs degtukai su siera pasirodė ir Europoje.

Tolesnis degtukų technologijos tobulinimas buvo įmanomas 1669 m. Hamburgo alchemikui Hennig Brand išradus baltąjį fosforą ir 1786 m. prancūzui Claude-Louis Berthollet – kalio chloratą (Bertoleto druską). XIX a. pradžioje degtukų galvutėse buvo naudojamas kalio chloratas ir cukrus, kuriuos padegdavo su lašeliu sieros rūgšties. Kadangi degtukus, norint juos uždegti, reikėjo merkti į sieros rūgštį, buvo dažni nudegimai. Todėl vėliau šio pavojingo degtukų uždegimo metodo buvo atsisakyta.

1826 m. lapkričio 27 d., praėjus ketveriems metams po žiebtuvėlio išradimo, anglų vaistininkas John Walker išrado pirmąjį „modernų“ degtuką. Jis pastebėjo, kad degtuko galvutei galima naudoti stibio sulfidą, gumą, kalio chloratą ir ugnį išgauti trinant degtuko galvutę į šiurkštų paviršių. Tačiau ir šie degtukai turėjo problemų – ugnis degė nevienodai, o degtukas degdamas skleidė labai nemalonų kvapą.

Prancūzas Charles Sauria šias problemas pabandė išspręsti 1831 m. pradėjęs naudoti fosforą. Pramoniniu būdu tokius degtukus 1833 m. pradėjo gaminti vokietis Jacob Friedrich Kammerer. Tačiau šie degtukai labai lengvai užsiliepsnodavo. Šią problemą 1836 m. išsprendė vengrų chemikas János Irinyi, kuris užpatentavo tyliai uždegamą ir nesprogų degtuką (degtuko galvutei iš fosforo jis kaip priedą panaudojo ne kalio chloratą (Bertoleto druską), o švino dioksidą). Kadangi fabrikuose darbininkams baltasis fosforas labai kenkė sveikatai, švedų chemikai Gustav Eric Pasch ir Karl Frantz Lundström 1844 m. baltąjį fosforą pakeitė raudonuoju fosforu. 1848 m. Rudolf Christian Boettger išrado vadinamuosius saugius degtukus ir pardavė patentą Švedijos degtukų pramonininkams.

Degtukų gamyba Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švedams išradus vadinamuosius saugius degtukus ir jiems išpopuliarėjus, degtukų gamybos manufaktūros (fabrikėliai) pradėti steigti ir Lietuvoje. Apie tokių fabrikėlių egzistavimą dabar galima spėti tik pagal degtukų dėžučių etiketes.

Degtukų gamybos pradžia Lietuvoje – XIX a. vidurys. Vieni iš seniausių minimų šaltiniuose fabrikų – nuo 1874 m. Klaipėdoje veikęs degtukų fabrikas „Balkan“ (1927 m. perėjo prie baldų ir parketo gamybos ir degtukų gamybą tikriausiai nutraukė) ir nuo 1876 m. pradėjęs veikti degtukų fabrikas Ukmergėje. 1884 m. Lietuvoje skaičiuojami 5 degtukų fabrikai – vienas Vilniaus gubernijoje ir 4 Kauno gubernijoje.

Lietuvos degtukų akcinė bendrovė (dab. AB Liepsna) pradėjo savo veiklą 1927 m. pradžioje ir tais metais pagamino jau 9 mln. dėžučių degtukų. Degtukai, kaip monopolinė prekė buvo ganėtinai brangi ir buvo populiari tarp kontrabandininkų, nelegaliai vežusių degtukus iš kitų šalių. Vėlesniu laikotarpiu Lietuvoje degtukus gamino tik „Liepsnos“ fabrikas Kaune. Sovietmečiu degtukų dėžutė kainavo vieną kapeiką, neretai jomis parduotuvėje būdavo atiduodama smulki grąža.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]