Lietuvos diplomatinė tarnyba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Valstybės vėliava virš pasiuntinybės Vašingtone
Lietuvos respublikos herbas prie ambasados Prahoje
Pirmosios Lietuvos atstovybės Londone darbuotojai
Lietuvos ambasada JAV
Welles declaration - dokumentas apie Baltijos šalių inkorporacijos į Tarybų Sąjungą nepripažinimą
Informacinė lenta prie ambasados Prahoje
Pasaulio šalys kuriose Lietuvos Respublika turi ambasadas (mėlyna spalva)

Lietuvos diplomatinė tarnyba – nepriklausomos Lietuvos (19181940 m.) diplomatinė tarnyba, išlikusi užsienyje ir veikusi per 19401990 m. TSRS okupaciją ir iki 1991 m. Išsaugojo 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos valstybingumo tęstinumą. Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba yra valstybės tarnybos dalis, kuri per diplomatinės tarnybos institucijas įgyvendina ir vykdo Respublikos Prezidento, Parlamento bei Vyriausybės nustatytą užsienio politiką. Diplomatinei tarnybai vadovauja užsienio reikalų ministras.

Sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Diplomatinė tarnyba yra vientisa. Ją sudaro Užsienio reikalų ministerijoje bei Užsienio reikalų ministerijai atskaitingose diplomatinėse atstovybėse užsienio valstybėse, atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, konsulinėse įstaigose, specialiosiose misijose, Respublikos Prezidento kanceliarijoje, Parlamento kanceliarijoje, Vyriausybės kanceliarijoje, ministerijose, kitose valstybės institucijose ar įstaigose bei derybų grupėse ir derybų delegacijose dirbantys diplomatai.

Prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradžia sietina su 1939 m. spalio 29lapkričio 2 d. memorandumu prezidentui A. Smetonai dėl vyriausybės perkėlimo į užsienį Lietuvos okupacijos atveju, kurį pasirašė Lietuvos pasiuntiniai Bronius Kazys Balutis, Petras Klimas ir Stasys Lozoraitis. Siūlyta paskirti Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą kuruosiantį asmenį, sudaryti finansinį fondą. Memorandumu siūlytos priemonės nebuvo visiškai įgyvendintos, bet 1940 m. gegužės 30 d. užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys telegrama Nr. 288 informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje Stasys Lozoraitis, pirmuoju pavaduotoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje Petras Klimas, antruoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje Jurgis Šaulys. 19421945 m. dėl Italijos, kuri Antrojo pasaulinio karo metais kariavo Vokietijos pusėje, izoliacijos, S. Lozoraitį laikinai pavadavo Jurgis Šaulys.

Lietuvos okupacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

TSRS okupavus Lietuvą 1940 m. rugpjūčio 8 d. LTSR Užsienio reikalų ministerija sustabdė Lietuvos atstovybių ir konsulatų veikimą užsienyje; rugpjūčio 9 d. sudaryta ministerijos likvidacinė komisija, rugpjūčio 10 d. užsienio atstovybėms ir pasiuntinybėms Lietuvoje liepta palikti šalį. Rugsėjo 19 d. likvidacinė komisija baigė darbą. Priešingai jos nurodymams 1940 m. rudenį liko oficialiai veikti 5 Lietuvos Respublikos pasiuntinybės Vašingtone, Londone, Vatikane, Berne ir Buenos Airėse, du generaliniai konsulatai Niujorke ir Tel Avive, du konsulatai Čikagoje ir San Paule. Generalinių garbės konsulų liko 4, garbės konsulų ir vicekonsulų – 11.

1940–1990 m. Lietuvos Respublika buvo atstovaujama Prancūzijoje. Nors pasiuntinybė oficialiai ir neveikė, o atstovai nebuvo įtraukiami į viešus Prancūzijoje reziduojančių diplomatų oficialius sąrašus, nebuvo kviečiami į oficialius priėmimus, tačiau Prancūzijos užsienio reikalų ministerija jiems išduodavo diplomatinius pažymėjimus.

1940 m. rugsėjo 19-25 d. pasitarime Romoje ir 1940 m. lapkričio 17-21 d. pasitarime Berne sudarytas vyriausybės tremtyje prototipas – Tautinis komitetas. 1940 m. lapkričio 23 d. Antanas Smetona atgaline 1940 m. birželio 15 d. data pasirašė vadinamuosius Kybartų aktus, kuriais S. Lozoraitį paskyrė ministru pirmininku ir pavaduojančiu Lietuvos Respublikos prezidentą, bet tie aktai neįgijo teisinės galios. Dėl Antrojo pasaulinio karo Tautinis komitetas nepradėjo veiklos ir nebuvo pripažintas Sąjungininkų, o viltys, kad Lietuvos nepriklausomybė bus atkurta TSRS-Vokietijos karo metu, žlugo. Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklos pagrindu tapo jos išlikimas ir diplomatinių postų stiprinimas – svarbiausia buvo nuolat priminti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimą tarptautinėms organizacijoms, kt. valstybių vadovams ir vyriausybėms. Ilgainiui Lietuvos diplomatinė tarnyba mažėjo – atstovybė Argentinoje veikė iki 1947 m., kai Argentina atsisakė pripažinti Baltijos valstybių diplomatijos atstovus; Šveicarija 1946 m. sustabdė Lietuvos pasiuntinybės veiklą.

Villa Lituania, Lietuvos pasiuntinybės būstinė Italijoje (1933-1940), iki 2013-ųjų buvo laikomas paskutine okupuota Lietuvos teritorija.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos diplomatinė tarnyba naudojosi JAV esančiomis Lietuvos Respublikos vyriausybės sąskaitomis, bet su JAV Valstybės departamento žinia. Šis leido tarnybos nariais būti ir gauti finansinį išlaikymą tik iki 1940 m. paskirtiems diplomatams. XX a. penktame - septintame dešimtmetyje mirus daliai pasiuntinių, toliau Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą plėtoti buvo neįmanoma, todėl po 1980 m. Lietuvos diplomatinė tarnyba buvo pertvarkyta. Pertvarką lėmė ir finansavimo iš parduotų Lietuvos aukso atsargų pabaiga. Valstybės departamento tarpininkavimu ir sutarus su Latvijos atstovais tarnyba toliau buvo finansuojama iš Latvijos aukso atsargų. 2005 m. šiuos pinigus – 1,5 mln. JAV dolerių – Lietuvos Respublika grąžino Latvijai. Buvo leista priimti į darbą naujus diplomatus, ne vyresnius kaip 30–40 m. metų, ne JAV piliečius ir nesusijusius su nacizmu.

1983 m. gruodžio 24 d. mirus diplomatijos šefui S. Lozoraičiui, jo pareigas perėmė Stasys Antanas Bačkis, 1984 m. sausio 30 d. apie tai buvo pranešta JAV Valstybės departamentui. Jam teko rūpintis ir pasiuntinybės Vašingtone kapitaliniu remontu po 1979 m. teroro akto, kai įvyko sprogimas prie greta esančios Kubos ambasados pastato – sprogimas apgadino ir Lietuvos Respublikos ambasados pastatą. 1987 m. lapkričio 15 d. Stasys Antanas Bačkis pasitraukė iš Lietuvos atstovo Vašingtone pareigų ir perleido jas S. Lozoraičiui (jaunesniajam), pats likdamas diplomatijos šefu. 1988 m. sausio 25 d. mirus Lietuvos Respublikos atstovui Prancūzijoje J. Baltrušaičiui, jo pusiau oficialias pareigas perėmė Stasys Antanas Bačkis. 1989 m. gruodžio 19 d. jis su žmona gavo diplomato pažymėjimus. Diplomatijos šefu de facto tapo S. Lozoraitis, kuris palaikė ryšius su Sąjūdžio veikėjais. Paskutinis paskyrimas į Lietuvos diplomatinės tarnybos postą įvyko 1990 m. kovo 10 d., kai Vytautas Antanas Dambrava buvo paskirtas Lietuvos Respublikos generaliniu garbės konsulu Karakase (Venesuela).

1990 m. kovo 11 d. paskelbus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę Lietuvos diplomatinė tarnyba iškart neperdavė savo įgaliojimų Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai motyvuodama tuo, kad tarptautinė bendruomenė nepripažįsta Lietuvos valstybingumo, kad to dar nepadarė ir TSRS. Tuo metu tarnybą sudarė: diplomatijos šefas Stasys Antanas Bačkis, atstovas Vašingtone ir prie Šv. Sosto S. Lozoraitis (jaunesnysis), atstovas Londone Vincas Balickas, generalinis konsulas Niujorke Anicetas Simutis, generaliniai garbės konsulai: Čikagoje – Vaclovas Kleiza, Los Andžele – Vytautas Čekanauskas, Toronte – Haris Lapas, Karakase – V. A. Dambrava.

1991 m. rugsėjo 6 d., kai TSRS pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, Stasys Antanas Bačkis pranešė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba nutraukia veiklą ir jis nustoja eiti Lietuvos diplomatijos šefo pareigas; rugsėjo 25 d. apie tai buvo informuoti Aukščiausiosios Tarybos nariai.

Lietuvos diplomatinei tarnybai pavyko iki 1990 m. išsaugoti nepriklausomos Lietuvos oficialų atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse, kaip svarbią Lietuvos Respublikos valstybingumo tradiciją ir diplomatijos tęstinumą, tarptautiniu lygiu tam tikru mastu įgyvendinti TSRS aneksijos nepripažinimo politiką, kelti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimą.[1] Nuo 1991 m. toliau diplomatinę veiklą užsienyje tęsė Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Laurynas Janušauskas. Lietuvos diplomatinė tarnyba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 213 psl.

Lietuvos ambasados užsienyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]