Šveicarijos lietuvių bendruomenė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
‎ŠLB herbas

Šveicarijos lietuvių bendruomenė (ŠLB) – nepolitinė, pelno nesiekianti, visuomeninė organizacija, telkianti pastoviai Šveicarijoje gyvenančius lietuvius. Įkurta 1950 m. rugpjūčio 20 d., o pirmasis Statutas priimtas 1952 m. vasario 17 d. Yra Pasaulio lietuvių bendruomenės sudėtinė dalis.

Tikslai ir uždaviniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ŠLB tikslai ir uždaviniai, nustatyti 2006 m. vasario 18 d.:

  • telkti Šveicarijoje gyvenančius lietuvius bendriems tikslams ir tarpusavio ryšiams, kurti įvairias interesų grupes;
  • skatinti draugiškus santykius tarp Šveicarijos lietuvių;
  • puoselėti ir plėtoti Šveicarijoje gyvenančių lietuvių ir jų vaikų lietuvybę;
  • skleisti informaciją apie Lietuvą bei formuoti teigiamą jos įvaizdį Šveicarijoje, skatinti ir vystyti bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Šveicarijos, organizuoti bendrus projektus;
  • remti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pagal galimybes jai padėti.[1]

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendruomenė leidžia periodinį laikraštį [2], palaiko ir remia internetinio portalo veiklą [3], šaukia kasmetines šventes ir susitikimus: Lietuvos Nepriklausomybės dienos minėjimą (Ciuriche), Jonines (Lozanoje) [4], Advento šventę (Berne), organizuoja mėnesinius tautiečių susitikimus įvairiuose šalies miestuose, kuria ir remia sekmadieninius darželius ir mokyklėles Ciuriche ir Ženevoje, organizuoja ir kviečia įvairių kultūros ir meno sričių atstovų susitikimus su bendruomene.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ŠLB veiklos pradžia laikomi 1898 m., kai Ciuriche studijuojantys lietuviai įkūrė draugiją, pavadintą „Draugystė lietuviškos jaunuomenės“.

Sovietinės okupacijos metais Šveicarijos lietuviai aktyviai ir organizuotai kovojo už Lietuvos Nepriklausomybės sugrąžinimą. Po Antrojo pasaulinio karo Šveicarijoje prieglobstį rado apie pusė tūkstančio lietuvių. Tuo metu šalyje buvo apie vienas milijonas karo pabėgėlių, todėl krašto valdžia ragino juos kuo greičiau palikti šalį (teisę pasilikti turėjo tik sergantys ar gerai besimokantys aukštųjų mokyklų studentai). Dauguma tautiečių išvyko į JAV, Kanadą, Australiją ir kitas šalis ir 19551956 m. Šveicarijoje liko tik apie 40-60 lietuvių. Vokietijoje susikūrus Pasaulio lietuvių bendruomenei (remiantis 1949 m. birželio 14 d. priimta Lietuvių charta), Šveicarijos lietuviai vieni iš pirmųjų Europoje įkūrė Šveicarijos lietuvių bendruomenę.

1951 m. vasario 8 d. išleistas pirmasis bendruomenės laikraščio „Šveicarijos lietuvių žinios“ numeris. Po dvejų metų jo leidyba nutrūko, bet 2001 m. vėl buvo atgaivinta. 2003 m. vasario mėnesį ŠLB buvo užregistruota 170 lietuvių, o 2010 m. duomenimis, Šveicarijoje gyveno pusaštunto šimto lietuviško paso savininkų. 2006 m. liepą pradėjo veikti šalies lietuvių bendruomenės internetinė svetainė. [5]

Šveicarijos lietuvių bendruomenė įnešė svarų indelį į atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimą. ŠLB pastangų dėka Lietuvai per tris mėnesius pavyko tapti septynių tarptautinių organizacijų, įsikūrusių Šveicarijoje, nare. 1992 m. lietuvių iniciatyva buvo atidaryta oro linija Ciurichas–Vilnius, veikusi, dėja, trumpai. Tais pačiais metais Tarptautinėje patentų organizacijoje buvo atkurtass prieškarinis „LT“ kodas Lietuvoje registruotiems automobiliams, o dr. Alfonsas Kušlys buvo paskirtas Šveicarijoje įsikūrusio Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Lietuvos atstovu. Dr. A. Kušlio ir jo sūnų dėka Lietuvą pasiekdavo brangūs laboratoriniai kraujo tyrimų prietaisai, vaistai ir kt. Prof. kunigas Jonas Juraitis pradėjo skaityti teologijos paskaitas Kauno ir Vilniaus universitetuose, padėjo išleisti „Naująjį teologijos žodyną“. Padedant ŠLB, 1992 m. sausio 30 d. Pasaulio Ekonomikos Forume Davose dalyvavo prof. Vytautas Landsbergis, o tais metais Ženevoje vykusioje Žmogaus teisių konferencijos 48-oji sesijoje Lietuva pirmą kartą dalyvavo kaip nepriklausoma valstybė.[6]

Organizacijos vadovais buvo: Narcizas Prielaida, Alfonsas Kušlys, Albertas Gerutis, Janina Survilaitė–Vaitkevičienė. Dabartinė pirmininkė (2019 m.) – Jūratė Caspersen.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Atsiminimai, 1914–1919: lietuvių veikla Šveicarijoje Didžiojo karo metu / Antanas Steponaitis. – Kaunas: Žaibas, 1940. – 255 p.: iliustr.
  • Šveicarų piramidės: apybraižos apie Šveicariją / Justas Vincas Paleckis. – Vilnius: Vaga, 1974. – 236 p.: iliustr.
  • Degėsių gėlės: iki amžinybės – du tūkstančiai kilometrų: romanas / Janina Irena Survilaitė. – Vilnius: Vilius Užtupas, 1997. – 303 p. – ISBN 9986-425-21-2
  • Nuo Bodeno iki Lemano ežero: lietuvių rašytojų tekstai apie Šveicariją / Markus Roduner. – Šiauliai: Saulės delta, 2001. – 190 p. – ISBN 9986-899-82-6
  • Tarp Vilniaus ir Berno: tekstai apie Lietuvą ir Šveicariją / Maxas Schweizeris. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 446 p. – ISBN 9986-39-276-4
  • Lietuva ir Šveicarija: bendravimo istorija iki XVIII a. pabaigos / Rūstis Kamuntavičius. – Kaunas: VDU leidykla, 2005. – 23 p.: iliustr. – ISBN 9955-12-110-6
  • Alpių lietuviai / Janina Irena Survilaitė; vokišką tekstą parengė Markus Roduner. – Vilnius: Solidarity, 2005. – 198 p.: iliustr. – ISBN 9955-552-06-9
  • Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje = Auf den Spuren litauischer Schriftsteller in die Schweiz: sugrįžimų apybraižos / Jūratė Caspersen, į vokiečių k. vertė Markus Roduner. – Kaunas: Naujasis lankas, 2009. – 238 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-03-561-9
  • Visada tolimi – niekada svetimi: atsiminimai, pasakojimai, interviu / Janina Survilaitė. – Vilnius: LRS leidykla, 2011. – 158 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-39-684-0
  • Pašnekesiai su Helvecija: iš šveicariško dienoraščio / Janina Survilaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 303 p. – ISBN 978-9986-39-750-2
  • Šveicarija, kurios nepažįstame: ambasadoriaus įžvalgos: mitai, realybė, paralelės / Vytautas Plečkaitis. – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 190 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-34-415-5

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]