Adolfas Ramanauskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Adolfas Ramanauskas-Vanagas
Adolfas Ramanauskas-Vanagas.jpg
Gimė: 1918 m. kovo 6 d.
Niu Britenas, JAV
Mirė: 1957 m. lapkričio 29 d. (39 metai)
Vilnius
Sutuoktinis(-ė): Birutė Mažeikaitė
Vaikai:

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė

Veikla: pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, partizanų vadas
Alma mater: Klaipėdos pedagoginis institutas
Žymūs apdovanojimai:

1999 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius

Paminklas Žaliakalnyje, vietoje, kur buvo suimtas A. Ramanauskas, atidengtas 2012 m.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918 m. kovo 6 d. Niu Britene, JAV – 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje) – Lietuvos pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas, brigados generolas.

Atminimo lenta Lazdijuose

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą ir už santaupas nusipirko 6 ha žemės. Šeimoje, be Adolfo, buvo sesuo Aldona ir brolis Albinas. Tėvai buvo išprusę ir iš paskutiniųjų rėmė gerai besimokantį Adolfą. 1936 m. A. Ramanauskas baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą. Mokytojauti nepradėjo, perėjo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. 19401945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. [1]

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio 25 d. tapo partizanu. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.

1951 m. iš tuo metu susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas.

Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, gyveno nelegaliai, slapstėsi su šeima, žmona Birute ir dukrele Aukse. Šeima turėjo fiktyvius dokumentus ir apsistodavo pas patikimus žmones. Tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“

Vienas iš nelegalios partizanų spaudos organizatorių, leidėjų ir redaktorių. Išleido keletą numerių laikraštėlio „Trečias skambutis“. 19451952 m. Dainavos apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ leidėjas ir redaktorius. 19461947 m. redagavo ir Merkio rinktinės partizanų štabo laikraštį „Mylėk Tėvynę“. [2]

A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių žudynių organizatorius ir vykdytojas, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis.

1956 m. spalio 12 d. su žmona Birutė Mažeikaitė buvo išduoti žmogaus, kuris turėjo iškeisti J. Lukšos atvežtus dolerius, suimti Kaune ir iš karto išvežti į LTSR KGB kameras.

1957 m. rugsėjo 24-25 d. Vilniuje posėdžiavęs LTSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. Žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 m. laisvės atėmimo.

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. LR Prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais: 1998 m. kovo 3 d. LR Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas. 1994 m. jo vardu pavadinta Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija.

2012 m. minint Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo žmonos, partizanės Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės arešto 56-ųjų bei partizanų vado sušaudymo 55-ųjų metines, ta proga partizanų suėmimo vietoje per KGB vykdytą operaciją, prie Kampo ir Kalniečių gatvių sankryžos Žaliakalnyje, Kaune, buvo atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo.[3]

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas: albumas (sud. Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė). – V.: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2008. – 119 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-738-91-6
  • Lietuvos istorijos problemos 12 klasei. Vilnius: Naujoji Rosma, 2001.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 417 psl.
  2. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 418 psl.
  3. http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/zaliakalnyje-paminklas-partizanu-vadui-a-ramanauskui-vanagui-454395#axzz2BBTrYlOX Žaliakalnyje – paminklas partizanų vadui A.Ramanauskui-Vanagui

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Adolfas Ramanauskas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka