Žalgirio mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:53°29′00″N 20°05′40″E / 53.483333°N 20.09444°E / 53.483333; 20.09444

Žalgirio mūšis
Priklauso: Lenkijos-Lietuvos-Teutonų ordino karas
Matejko Battle of Grunwald.jpg
Jano Mateikos (Jan Matejko) paveikslas „Žalgirio mūšis“ (centre – Vytautas)
Data: 1410 m. liepos 15 d.
Vieta: Tarp Griunvaldo ir Stablaukio, Lenkija
Rezultatas: Lietuvos-Lenkijos pergalė
Kariaujančios pusės
Lenkijos karalystė [1]
Herb Pogon Litewska.jpg LDK
Lietuvos-Lenkijos vasalai, sąjungininkai ir samdiniai:[2]
Flag of Moldavia.svg Moldavijos kunigaikštystė [3]
totoriai, čekai, moravai, rusai [4]
Den tyske ordens skjold.svg Vokiečių ordinas, samdiniai ir riteriai iš visos Europos
Vadovai
Herb Jagiellonów.PNG Jogaila, visos kariuomenės vadas [2]

COA of Gediminaičiai dynasty Lithuania.png Vytautas Didysis, Lietuvos kariuomenės vadas
Lengvenis, Smolensko pulkų vadas
Dželaletdinas, totorių vadas, ištremtas Aukso ordos chanas [2]

Teuton flag.svg Ulrichas fon Jungingenas 

didysis maršalas Frydrichas fon Valenrodas 
didysis vadas Kunas fon Lichtenšteinas 

Karinė jėga
39 000 karių [1] 27 000 karių [1]
Nuostoliai
nežinomi (sąlyginai maži) 8 000 mirė
14 000 paimti į nelaisvę

Žalgirio mūšis – 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino.

Šis mūšis buvo ilgo karinio konflikto tarp Teutonų ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat latentinės Ordino ir Lenkijos Karalystės priešpriešos, kulminacija. Mūšio metu sutriuškinus Ordino pajėgas prasidėjo Ordino valdžios Prūsijoje silpnėjimas, o Lietuvos ir Lenkijos valstybės tapo Europos didžiosiomis valstybėmis.

Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių riterių kariuomenių mūšių ir nuo XIX a. tapo Lenkijos ir Lietuvos nacionaliniu mitu. Įvairūs šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000–85 000 žmonių, o žuvo – 15 000–50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių.

Mūšis įvyko tuometinėje ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo, Tanenbergo (dab. Stembarkas) ir Liudviksdorfo (dab. Lodvigovas) kaimelių (tuo metu − Prūsijoje, dabar − Lenkijos teritorijoje). Lenkų istoriografijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių – Žalgirio mūšis (vok. grün 'žalias' + vok. Wald 'miškas, giria'), Vokietijoje ir Vakarų šalyse – Tanenbergo mūšis (Tanenbergas – vietovė šalia Griunvaldo).

Mūšio priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Tiesioginė konflikto priežastis buvo nuo 1409 m. Vokiečių Ordino ir Lenkijos ginčijamos Pomerelijos, taip pat Žemaitijos priklausomybės klausimas. 1402 m. Vokiečių ordinui atiteko į rytus nuo Oderio esantis Noimarkas, į kurį pretendavo ir Lenkija. Šalių tarpusavio santykiai dar paaštrėjo.

1398 m. spalio 12 d. sudaryta Salyno sutartimi Vytautas pažadėjo Vokiečių Ordinui Žemaitiją. Nepaisant to Vytautas palaikė prieš Ordiną nusiteikusius žemaičius. 1409 m. žemaičiai sukilo prieš Ordiną, o juos aktyviai parėmė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Į konfliktą įsitraukė ir Lenkija. Didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas buvo priverstas paskelbti Lenkijai ir Lietuvai karą. 1409 m. rudenį Ordino samdiniai užėmė Dobrynės žemę, o lengvai ginkluota kavalerija užpuolė Kujaviją ir apgulė Brombergą.

Spalio 8 d. buvo sudarytos paliaubos iki šv. Jono, t. y. kitų metų birželio 21 d. Sausio mėnesį paskutinį kartą buvo pabandyta pasiekti susitarimą. Tarpininkaujantis imperatorius Vencelis 1410 m. vasario 15 d. remdamasis Salyno sutartimi pripažino Žemaitiją Ordinui. Šio sprendimo Lenkijos didikai bei Vytautas nepripažino. Lenkija ir Lietuva ėmė ruoštis karui vasarą.

1410 m. vasaros žygio eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Paminklas Žalgirio mūšiui Krokuvoje

Abi pusės buvo tvirtai nusiteikusios pasiekti galutinį sprendimą 1410 m. vasaros žygio metu. 1409–1410 m. žiemą pasitarimo Lietuvos Brastoje metu buvo pasiūlytas žygio planas. Lietuvos ir Lenkijos pajėgos turėjo veikti koordinuotai. Pagal planą bendros Lietuvos ir Lenkijos pajėgos turėjo žygiuoti į Marienburgą, užimti Ordino sostinę ir taip pasiekti pergalę prieš Ordiną.

1410 m. pavasarį abi pusės ėmė rinkti pajėgas. Vokiečių Ordinas mobilizavo visų komtūrijų kariuomenę, taip pat nurodė karius surinkti miestams ir didikams. Livonijos magistras Conrad von Vytinghove atsisakė dalyvauti žygyje remdamasis su Vytautu sudarytomis paliaubomis. Visos ordino šakos nedalyvavimas paveikė jėgų balansą Vokiečių ordino nenaudai. Nežinodamas priešininko planų Ulrichas fon Jungingenas laukė puolimo iš Brombergo apylinkių arba iš Lietuvos.

1410 m. gegužės mėn. Vytautas per Jogailą už 20 tūkst. kapų grašių pasamdė čekų karių, o savo kariuomenės maitinimui surengė medžioklę Baltvyžio girioje ir prisūdė statines mėsos. Lenkijos karalius vėlyvą pavasarį lauko stovykloje į pietryčius nuo Lodzės laukė susirenkant iš visos Lenkijos sušauktos kariuomenės. Birželio 26 d. Lenkijos pagrindinė kariuomenė pradėjo žygį į šiaurę. 1410 m. birželio pabaigoje LDK kariuomenė prie Vyslos susijungė su Lenkijos kariuomene. Dalis Lenkijos kariuomenės susirinko prie Brombergo ir turėjo pulti Noimarką. Nukreipdami dėmesį žemaičiai turėjo puldinėti Ordino pilis.

Bendras žygis prasidėjo birželio 30 d., kai jungtinė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė persikėlė per Vyslą. Šalia Ordino sienos buvo įrengta įtvirtinta stovykla. Tik tuo metu Ordinas tiksliai sužinojo pagrindinių priešininko pajėgų susirinkimo vietą. Liepos 2 d. pagrindinė Ordino kariuomenė patraukė link Zoldau, netoli kurio jau buvo Ordino maršalo Frydricho fon Valenrodo dalinys. Į Ordino gilumą žygiuojanti Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė vengė taktiškai nepalankios konfrontacijos su Ordino kariuomene. Sąjungininkai pabandė Ordino kariuomenę apeiti iš rytų, o liepos 8 d. puolė Zoldau ir Neidenburgą.

Armijų išsidėstymas prieš mūšį[taisyti | redaguoti kodą]

Nors lietuvių-lenkų jungtinė kariuomenė turėjo daugiau karių (50 lenkų ir 40 lietuvių vėliavų, daugiau kaip 50 000 karių, prieš 32 000 kryžiuočių – 52 vėliavas), kryžiuočiai savo ginkluote ir šarvais turėjo pranašumą. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų, lietuviai ir lenkai – 17.

Kryžiuočiai[taisyti | redaguoti kodą]

Kryžiuočiai įsirengė savo būstinę šalia Griunvaldo gyvenvietės. Kryžiuočiai tą dieną turėjo 21 000 puikiai ginkluotų kavaleristų, 6 000 sunkiai ginkluotų pėstininkų ir 5 000 mūšyje treniruotų tarnų, kurie buvo ginkluoti geriau nei daugelis lietuvių-lenkų pėstininkų[reikalingas šaltinis]. Iš viso apie 32 000 žmonių. Į pagalbą Teutonų ordinui buvo susirinkę riteriai iš visos Vakarų Europos. Tai – anglai, prancūzai, vengrai, austrai, bavarai, tiuringiečiai, čekai, liuksemburgiečiai, flamandai, olandai.

Vokiečiams vadovavo magistras Ulrichas fon Jungingenas, didysis maršalas Frydrichas fon Valenrodas, didysis vadas Kunas fon Lichtenšteinas ir aprūpinimo pajėgų maršalas Albrechtas fon Švarcenbergas.

Lenkai ir lietuviai[taisyti | redaguoti kodą]

Už kelių kilometrų nuo kryžiuočių, šalia mažos gyvenvietės Tanenbergo, buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų armiją sudarė 18 000 riterių, 11 000 vasalų ir 4000 pėstininkų. Prie jų prisidėjo 11 000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1100 totorių, ir apie 6000 čekų, rusų, moravų ir moldavų. Iš viso apie 51 000 žmonių. Brangios, sunkiosios kavalerijos buvo nedaug. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais ir jų šarvai buvo žymiai prastesni nei kryžiuočių.

Politinis armijos vadovas buvo Lenkijos karalius Jogaila, kuriam tuo metu buvo apie 60 metų, mūšio lauke kariuomenei vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.

Mūšis[taisyti | redaguoti kodą]

Anoniminis laiškas, perspėjantis didįjį Magistrą saugotis priešų apgaulingo atsitraukimo manevro panaudoto Didžiajame mūšyje (apie 1411-1413 m.)
Mūšio pradžia
Mūšio pabaiga

Manoma, kad Jogaila delsė norėdamas sulaukti derybų ir išvengti mūšio: jis tempė laiką, klausydamas mišių ir šventindamas riterius. Pagal Jano Dlugošo kronikas, prieš mūšį riteriai giedojo garsiąją „Dievo motiną“ (lenk. Bogurodzica) giesmę, paties Dlugošo įvardytą, kaip „Karmen patrium“ – „Tėvynės giesmę“.

Kita vertus, diena buvo karšta ir riteriai saulėje, laukdami mūšio pradžios, nuvargo. Vytautui atrodė, kad žymiai svarbiau yra kovoje įveikti priešus, todėl jis, nesulaukęs Jogailos žodžio, rizikavo ir metė pirmyn LDK pajėgas, užpuldamas ir išblaškydamas kryžiuočių artileriją. Tai galėjo būti ir išankstinis susitarimas. Nors galiausiai ordino kariuomenė pralaimėjo, maždaug kas antras lietuvių karys nebegrįžo namo.

Lietuvių kariuomenei pradėjus puolimą, vokiečiai metė didžiąją dalį savo pajėgų kovai su lietuviais – apie 24 vėliavos kairiajame sparne pasitiko lietuvius, o tik 12 palikta dešiniajame sparne priešais lenkus. Lietuvių lengvoji kavalerija staigiu išpuoliu nusiaubė kryžiuočių artilerijos pozicijas. Po maždaug valandos, didelių nuostolių patyrę lietuviai, ėmė trauktis, tik 3 Smolensko vėliavos, vadovaujamos Jogailos brolio Lengvenio Algirdaičio, pasiliko pridengti įsitraukusių į kovą lenkų šoną.

Pasak švedų mokslininko prof. Sveno Ekdalio, rašytiniai šaltiniai liudija, kad lietuvių atsitraukimas buvo iš anksto suplanuotas Vytauto manevras, kuriuo išblaškyta besivejanti ordino kariuomenės dalis.

1963 m., Ordino archyve Gėtingene, jo surastame Vokiečių ordino didžiajam magistrui adresuotame anonimo laiške, parašytame jau po Žalgirio mūšio, rašoma: „Mielas pone magistre… Ir įsakykite savo vadams, kad jie paklustų ir pasiliktų tose pozicijose, į kurias yra pasiųsti. Gali atsitikti taip, kad jūsų priešai mėgins apsimesti, jog viena arba dvi vėliavos bėga, bet tai yra planas, kuriuo jie nori suardyti jūsų eiles, nes žmonės labai mėgsta vytis, kaip tai ir atsitiko didžiajame mūšyje. Taigi įsakykite griežčiausiai, kad jie elgtųsi taip: jūsų žmonės privalo pasilikti savo eilėse. Jeigu vėliava arba eilė supras tą mintį, tai žmonės taip greitai nežus…“ [5]

Laiško stilius toks, lyg autorius norėtų pasakyti, kad iš tikrųjų tokios pastabos net nebūtinos, tačiau, kadangi klaida jau kartą mūšyje ties Žalgiriu (in dem grossen streythe) padaryta, ji jokiu būdu neturėtų būti pakartota. [6] Šią nuomonę patvirtina ir tas faktas, kad Vytautas dar gegužės mėnesį už 20 tūkst. kapų grašių per Jogailą pasamdė čekų karių, tarp kurių buvo ir Janas Žižka. Mūšio pradžioje čekai, stovėję už lietuvių vėliavų, pasitraukė į miškelį, o Vytautui, po atsitraukimo manevro smogus į kryžiuočių užnugarį, atakavo iš kitos pusės. Tai atitinka išankstinį gudrų priešo gretų išblaškymo ir sinchroniškos baigiamosios atakos iš dviejų pusių planą. Įsitraukus lenkams, ordinas dar į kovą metė rezervines 16 vėliavų, tačiau rezervu pasinaudojo ir lenkai, tad jungtinė kariuomenė įgavo persvarą, kuri buvo išlaikyta iki mūšio galo.

Mūšyje žuvo ordino magistras, virš 200 riterių.

Mūšio pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė užėmė daugelį Prūsijos pilių ir pradėjo Marienburgo apgultį. Po dviejų mėnesių apgulties, Marienburgo paimti nepavykus, teko atsitraukti. Netrukus buvo prarastos ir prieš tai užimtos pilys. Gruodžio 9 d. abi pusės paskelbė paliaubas. 1411 m. vasario 1 d. tarp konflikto dalyvių buvo pasirašyta Torūnės taika, pagal kurią Žemaitija iki gyvos galvos užleista Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją. [7]

Atminimo įamžinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Stephen Turnbull, Tannenberg 1410 Disaster for the Teutonic Knights, 2003. – London: Osprey Campaign Series no. 122 – ISBN 978-1-84176-561-7, pp.25
  2. 2,0 2,1 2,2 Stephen Turnbull, Tannenberg 1410 Disaster for the Teutonic Knights, 2003, London: Osprey Campaign Series no. 122 – ISBN 978-1-84176-561-7, pp. 26
  3. Britannica Hungarica, Hungarian encyclopedia, 1994. – ISBN 963062F3506
  4. Stephen Turnbull, Tannenberg 1410 Disaster for the Teutonic Knights, 2003, London: Osprey Campaign Series no. 122 – ISBN 978-1-84176-561-7, pp. 27-28
  5. Viso laiško vertimą į lietuvių kalbą prof. M. Jučas 1965 m. paskelbė žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ (Nr. 12, 28-29 psl.) dviejuose knygos „Žalgirio mūšis“ leidimuose: Vilnius, 1991 m., 113–114 psl.; Vilnius, 1999 m., 230 psl.
  6. Sven Ekdahl, „Die Flucht der Litauer in der Schlacht bei Tannenberg“, in: Zeitschrift fur Ostforschung, Bd. 12, 1963 m., S. 11-19.
  7. http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/8502

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Žalgirio mūšis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.