Žalgirio mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Koordinatės:53°29′00″N 20°05′40″E / 53.483333°N 20.09444°E / 53.483333; 20.09444

Šis straipsnis dėl savo svarbos ar dažnų atakų yra iš dalies užrakintas. Jo negali redaguoti neregistruoti ir neseniai registruoti dalyviai; gali redaguoti automatiškai patvirtinti naudotojai.

Žalgirio mūšis
Priklauso: Lenkijos-Lietuvos-Teutonų ordino karas
Jano Mateikos (Jan Matejko) paveikslas „Žalgirio mūšis“ (centre – Vytautas).
Data: 1410 liepos 15 Vieta: Tarp Griunvaldo ir Stablaukio, Lenkija Rezultatas: Lenkijos-Lietuvos pergalė
Kariaujančios pusės
Lenkijos karalystė[1] LDK Lietuvos-Lenkijos vasalai, sąjungininkai ir samdiniai:[2] Moldavijos kunigaikštystė[3] Totoriai[1] Čekai[2], Moravai[2] Rusai[4]	Vokiečių ordinas , samdiniai ir riteriai iš visos Europos
Vadovai
Jogaila, visos kariuomenės vadas[2] Vytautas Didysis, Lietuvos kariuomenės vadas Lengvenis, Smolensko pulkų vadas Dželaleldinas, totorių vadas, ištremtas Aukso ordos chanas[2]	Ulrichas fon Jungingenas † didysis maršalas Frydrichas fon Valenrodas † didysis vadas Kunas fon Lichtenšteinas †
Karinė jėga
39 000 karių[1]	27 000 karių[1]
Nuostoliai
nežinomi (palyginus maži)	8 000 mirė 14 000 paimti į nelaisvę

Žalgirio mūšis – 1410 m. liepos 15 d. vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos ir Lenkijos pajėgų ir Kryžiuočių ordino, pasibaigęs pastarojo sutriuškinimu, po kurio jis nebeatsigavo.

Įvairūs šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000–85 000 žmonių, o žuvo – 15 000–50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių.

Mūšis įvyko ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo (klaidinančiai vadinamo Griunvaldu), Tanenbergo, Stablaukio ir Liudviksdorfo kaimelių (tuo metu - Prūsijoje, dabar - Lenkijos teritorijoje). Lenkų istoriografijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių – Žalgirio mūšis (vok. grün – žalias + Wald – miškas, giria), Vokietijoje ir Vakarų šalyse – Tanenbergo mūšis (Tanenbergas – vietovė šalia Griunvaldo).

Turinys 1 Mūšio priešistorė 2 Armijų išsidėstymas prieš mūšį 2.1 Kryžiuočiai 2.2 Lietuviai ir lenkai 3 Mūšis 4 Mūšio pasekmės 5 Literatūra 6 Nuorodos 7 Nuotraukos

Mūšio priešistorė

Žalgirio mūšis buvo nuo 1409 m. besitęsiančio konflikto tarp Ordino ir Lenkijos bei Lietuvos kulminacija. 1409 m. prieš Ordiną sukilo žemaičiai, kuriuos aktyviai parėmė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Į konfliktą įsitraukė ir Lenkija. Didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas buvo priverstas paskelbti Lenkijai karą. 1410 m. gegužės mėn. Vytautas per Jogailą už 20 tūkst. kapų grašių pasamdė čekų karių, o savo kariuomenės maitinimui surengė medžioklę Baltvyžio girioje ir prisūdė statines mėsos. 1410 m. liepos pradžioje LDK kariuomenė prie Vyslos susijungė su Lenkijos kariuomene ir, susitarus, kad tuo metu žemaičiai puldinės ordino pilis (nukreipdami dėmesį), liepos 3 d. jungtinė kariuomenė nužygiavo Ordino sostinės link. Prieš juos išvyko kryžiuočių kariuomenė.

Armijų išsidėstymas prieš mūšį

Nors lietuvių–lenkų jungtinė kariuomenė turėjo daugiau karių (51 lenkų ir 40 lietuvių vėliavų, daugiau kaip 50 000 karių, prieš 32 000 kryžiuočių – 52 vėliavas), kryžiuočiai savo ginkluote ir šarvais turėjo pranašumą. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų, lietuviai ir lenkai – 17.

Kryžiuočiai

Kryžiuočiai įsirengė savo būstinę šalia Griunvaldo gyvenvietės. Kryžiuočiai tą dieną turėjo 21 000 puikiai ginkluotų kavaleristų, 6 000 sunkiai ginkluotų pėstininkų ir 5 000 mūšyje treniruotų tarnų, kurie buvo ginkluoti geriau nei daugelis lietuvių–lenkų pėstininkų. Iš viso apie 32 000 žmonių. Į pagalbą Teutonų ordinui buvo susirinkę riteriai iš visos Vakarų Europos. Tai – anglai, prancūzai, vengrai, austrai, bavarai, tiuringiečiai, čekai, liuksemburgiečiai, flamandai, olandai.

Vokiečiams vadovavo magistras Ulrichas fon Jungingenas, didysis maršalas Frydrichas fon Valenrodas, didysis vadas Kunas fon Lichtenšteinas ir aprūpinimo pajėgų maršalas Albrechtas fon Švarcenbergas.

Lietuviai ir lenkai

Už kelių kilometrų nuo kryžiuočių, šalia mažos gyvenvietės Tanenbergo, buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų armiją sudarė 18 000 riterių, 11 000 vasalų ir 4 000 pėstininkų. Prie jų prisidėjo 11 000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1 100 totorių, ir apie 6 000 čekų, rusų, moravų ir moldavų. Iš viso apie 51 000 žmonių. Brangios, sunkiosios kavalerijos buvo nedaug. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais ir jų šarvai buvo žymiai prastesni nei kryžiuočių.

Politinis armijos vadovas buvo Lenkijos karalius Jogaila, kuriam tuo metu buvo apie 60 metų, mūšio lauke kariuomenei vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.

Mūšis

Manoma, kad Jogaila delsė norėdamas sulaukti derybų ir išvengti mūšio. Kita vertus, diena buvo karšta ir riteriai saulėje, laukdami mūšio pradžios, nuvargo. Vytautui atrodė, kad žymiai svarbiau yra kovoje įveikti priešus, todėl jis, nesulaukęs Jogailos žodžio, rizikavo ir metė pirmyn LDK pajėgas, užpuldamas ir išblaškydamas kryžiuočių artileriją. Tai galėjo būti ir išankstinis susitarimas. Nors galiausiai ordino kariuomenė pralaimėjo, maždaug kas antras lietuvių karys nebegrįžo namo.

Lietuvių kariuomenei pradėjus puolimą, vokiečiai metė didžiąją dalį savo pajėgų kovai su lietuviais – apie 24 vėliavos kairiajame sparne pasitiko lietuvius, o tik 12 palikta dešiniajame sparne priešais lenkus. Lietuvių lengvoji kavalerija staigiu išpuoliu nusiaubė kryžiuočių artilerijos pozicijas. Po maždaug valandos, didelių nuostolių patyrę lietuviai, ėmė trauktis, tik 3 Smolensko vėliavos, vadovaujamos Jogailos brolio Lengvenio Algirdaičio, pasiliko pridengti įsitraukusių į kovą lenkų šoną.

Pasak švedų mokslininko Sveno Ekdahlio, rašytiniai šaltiniai liudija, kad lietuvių atsitraukimas buvo iš anksto suplanuotas Vytauto manevras, kuriuo išblaškyta besivejanti ordino kariuomenės dalis. Šią nuomonę patvirtina ir tas faktas, kad Vytautas dar gegužės mėnesį už 20 tūkst. kapų grašių per Jogailą pasamdė čekų karių, tarp kurių buvo ir Janas Žiška. Mūšio pradžioje čekai, stovėję už Lietuvių vėliavų, pasitraukė į miškelį, o Vytautui, po atsitraukimo manevro smogus į kryžiuočių užnugarį, atakavo iš kitos pusės. Tai atitinka išankstinį gudrų priešo gretų išblaškymo ir sinchroniškos baigiamosios atakos iš dviejų pusių planą. Įsitraukus lenkams, ordinas dar į kovą metė rezervines 16 vėliavų, tačiau rezervu pasinaudojo ir lenkai, tad jungtinė kariuomenė įgavo persvarą, kuri buvo išlaikyta iki mūšio galo.

Mūšyje žuvo ordino magistras, virš 200 riterių.

Mūšio pasekmės

Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė užėmė daugelį Prūsijos pilių ir pradėjo Marienburgo apgultį. Po dviejų mėnesių apgulties, Marienburgo paimti nepavykus, teko atsitraukti. Netrukus buvo prarastos ir prieš tai užimtos pilys. Gruodžio 9 d. abi pusės paskelbė paliaubas. 1411 m. vasario 1 d. tarp konflikto dalyvių buvo pasirašyta Torūnės taika, pagal kurią Žemaitija iki gyvos galvos užleista Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją [1].

Literatūra

• Gospelcom santrauka (angliškai)
• Straipsnis apie Žalgirio mūšį „Ar žinai?“ portale
• Mečislovas Jučas. Žalgirio mūšis. Mokslas, Vilnius, (1990), 174 p.

Nuorodos

Vikiteka: Žalgirio mūšis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

• Jan Matejko paveikslas

Nuotraukos

Jogaila: „Nors mums ginklų ir pakanka, bet paimsime ir šiuos kalavijus, kad greičiau jus sumuštume“

Kryžiuočiai puola prūsų valstiečius. Mūšio inscenizacija 2008 m.

Jogaila 2003 m. Žalgirio mūšio vaidinime.

Mūšio inscenizacija 2008 m.