Kęsgailos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kęsgailos
Zadora
Zadora
Kilmė Nežinoma
Pradininkas Buseika
Titulas bajorai
Laikotarpis XIV-XVI a.
Šalys LDK
Dvarai Batakiai, Katyčiai, Plateliai, Skirsnemunė, Švėkšna ir kt.

Kęsgailos (lenk. Kieżgajłowie) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų ir didikų giminė, kilusi iš Deltuvos Ukmergės vietininko, vėliau Žemaitijos seniūno Mykolo Kęsgailos. 1413 m. giminei suteiktas lenkų bajorų herbas Zadora.

Giminės pradininku laikomas vienas iš Kęstučiui artimų bajorų Buseika, [1] 1366 m. su 400 lietuvių pastojusiu kelią Ragainės komtūro kryžiuočiams, žygiavusiems į Maišiagalą. 1379 m. jis dalyvavo sudarant Kęstučio ir Jogailos Trakų taikos sutartį su Vokiečių ordino atstovais. Jo sūnus Stanislovas Valimantas 1398 m. buvo Salyno sutarties liudytojas, 1399 m. žuvo Vorsklos mūšyje.

Valdos ir įtaka[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai Kęsgailų dvarai buvo Žemaitijoje – Batakiai, Katyčiai, Plateliai, Skirsnemunė, Švėkšna. Taip pat turėjo dvarų Palenkės vaivadijos Balstogės paviete, Naugarduko ir Minsko vaivadijose. XVI a. pr. jiems priklausė 34 dvarai su 4000 valstiečių tarnybų ir 8000 dūmų. Kęsgailos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei skirdavo 600 raitelių. Kęsgailos buvo nuolatiniai Ponų tarybos nariai, LDK savarankiškumo šalininkai. Broliai Mykolas ir Jonas Kęsgailos apie 30 metų buvo faktiniai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdytojai. Žemaitijos seniūno pareigos būdavo beveik paveldimos, nes kitų giminių žemaičiai tiesiog nepripažindavo. Žemaitijos tijūnus Kęsgailos skirdavo patys, nesiskaitydami su Didžiuoju kunigaikščiu ir smulkesniais bajorais. Žygimantas Senasis skirdamas Stanislovą Kęsgailą Žemaitijos seniūnu, jam paliko tik kas dešimtą valsčių, po to Kęsgailų įtaka valstybėje sumažėjo.

Giminės atstovai[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kęsgailos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 770 psl.
  • Pietkiewicz K.:Kieżgajłowie i ich latyfundium do poł. XVI wieku. UAM Poznań 1982