Platonas Zubovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Platonas Zubovas
rus. Платон Александрович Зубов
Platon Zubov by Eggink.jpg
Platonas Zubovas 1802 m.
A. Lampi paveikslas
Zubovų giminės herbas
Zubovų giminės herbas
Gimė: 1767 m. lapkričio 26 d.
Vladimire (Rusija)
Mirė: 1822 m. balandžio 7 d. (54 metai)
Rundalėje (Latvija)
Tėvas: Aleksandras Zubovas
Motina: Jelizaveta Voronova
Sutuoktinis(-ė): Teklė Valentinavičiūtė
Vaikai:

Aleksandra

Veikla: Rusijos valstybės ir karo veikėjas, paskutinis Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritas, generolas anšefas, šviesiausias kunigaikštis
Commons-logo.svg Vikiteka: Platonas ZubovasVikiteka
Platonas Zubovas

Platonas Zubovas (rus. Платон Александрович Зубов, 1767 m. lapkričio 26 d. Vladimire, Rusija – 1822 m. balandžio 7 d. Rundalėje, Latvija) – Rusijos valstybės ir karo veikėjas, paskutinis Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritas, generolas anšefas, grafas, šviesiausias kunigaikštis.

Aleksandro Zubovo (17271795 m.) sūnus, Nikolajaus (17631805 m.), Dmitrijaus (17641836 m.) ir Valerijono (17711804 m.) Zubovų ir Olgos Žerebcovos (17661849 m.) brolis.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Nors administraciniais gabumais nepasižymėjo, tačiau 1789 m. tapęs Jekaterinos II meilužiu, iš raitelių gvardijos leitenantų (poručikų), greitai kilo tarnybinės karjeros laiptais. Po artimiausio Jekaterinos II padėjėjo Grigorijaus Potiomkino mirties 1791 m. paskirtas generolu feldcechmeisteriu, (aukščiausias to meto Rusijos generolo laipsnis), Novorosijsko gubernatoriumi, Jekaterinoslavo, Voskresensko ir Tauridos generalgubematoriumi, Juodosios jūros laivyno vadu, Karinės kolegijos nariu. 1793 m. gavo grafo titulą. Iki 1796 m. faktiškai vadovavo Rusijos imperijos vidaus ir užsienio politikai. 1795 m. pradėjo karą su Persija. 1795 m. derėjosi su Prūsija ir Austrija dėl Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, už kurį Prūsijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius 1796 m. suteikė jam Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą.

Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo iš Jekaterinos II gavo daug dvarų Kurše (Latvija) ir Lietuvoje. Savo naujųjų valdų rezidencija jis pasirinko Ruhentalio (Rundalė) pilį Kurše, netoli Žeimelio. Mirus Jekaterinai II, pateko į naujojo Rusijos imperatoriaus Pavelo I nemalonę, 1797 m. buvo atleistas iš tarnybos. 1800 m. birželio mėn. Pavelas I atėmė iš jo Šiaulių ekonomiją bei kitas valdas ir ištrėmė į Prūsiją (Vokietiją).

Grįžęs 1801 m. kartu su broliais Valerijonu ir Nikolajumi nužudė Pavelą I. Naujasis caras Aleksandras I paskyrė jį Valstybės tarybos nariu, gražino turėtus turtus, tačiau anksčiau valstybėje turėtos įtakos atgauti nepavyko. Po 1812 m. Napoleono žygio į Rusiją pasitraukė iš valstybinės tarnybos, apsigyveno Rundalės dvare ir ūkininkavo.

18051806 m. dar labiau išplėtė savo valdas. 1805 m. gruodžio 30 d. Šiaulių Žemės teisme iš Kristino Brodericho ir Johano Vendelio nupirko Ginkūnų kaimą, turintį šešias valstiečių trobas, 24 vyriškas ir 18 moteriškų dūšių, karčiamą, vėjo malūną ir leidimą naudotis Šiaulių ežeru. Už viską sumokėta 5600 olandiškų talerių. Iš pradžių savo naujosiomis valdomis mažai tesidomėjo, bet po kelerių metų į ekonomiją buvo atgabenta 12 olandiškų galvijų, didelės bandos iš Gudijos ir Ukrainos.

1805 m. pradėjo projektuoti Kairių dvarą, o po metų jau buvo pastatyti akmens mūro ūkniai pastatai, vėliau – valdytojo namas.

1805 m. nupirko Tauragės dvarą ir miestą, kuriuos Jekaterina II buvo padovanojusi savo gydytojui Krusei, o šis perleidęs savo posūniui Albrechtui.

1806 m. kovo 8 d. iš Vincento Potockio nupirko praskolintus Kretingos, Grūšlaukės, Plungės dvarus ir Tarvydų kaimą[1]. 1809 m. šalia Kretingos bažnyčios pastatė erdvų medinį namą benardinų mokyklai. Joje kasmet mokėsi apie 200 vaikų. Mokykla kretingiškių švietimui tarnavo iki XX a. vidurio (sudegė 1941 m.). Jo valdymo laikais toliau buvo formuojama Kretingos dvaro sodyba, pradėtas kurti landšaftinis parkas, 1816 m. palei kelią į miestą (dab. Vilniaus gatvę) išmūryta nauja akmenų tvora.

Turėjo nemažai nesantuokinių vaikų, kuriems suteikdavo Nevedomskio arba Platonovo pavardę, tačiau tik 1821 m. vedė lietuvių kilmės Vilniaus gražuolę Teklę Valentinavičiūtę, kuri 1822 m. pagimdė jam vienintelę teisėtą dukterį Aleksandrą, turėjusią tapti didžiulių tėvo turtų paveldėtoja. Tuo nepatenkinti P. Zubovo giminės po jo mirties savo nuožiūra ėmėsi disponuoti palikimu, o Teklę su dukra privertė grįžti atgal į Vilnių, pasižadėdami, kunigaikštytei Aleksandrai, kol ji nepilnametė, ir jos motinai kas mėnesį mokėti po 3.000 rublių. Kunigaikštytei 1824 m. mirus, Teklė prisiteisė Rundalės dvarą ir ištekėjo už grafo Andrejaus Šuvalovo.

P. Zubovui mirus, dėl turto pasidalinimo kilo nesutarimų. Šiaulių ekonomiją kurį laiką valdė brolis Valerijonas, jo vaikai Aleksandras ir Platonas, bet jie Šiauliuose negyveno. Kretingos dvaru po P. Zubovo mirties disponavo sūnėnas, vyriausiojo brolio Nikolajaus Zubovo sūnus, tikrasis valstybės patarėjas, Rusijos karvedžio Aleksandro Suvorovo vaikaitis Aleksandras Zubovas (17971875). 1827 m. po teismų Šiaulių, Joniškio ir kitus dvarus Lietuvoje paveldėjo brolis, Rusijos kariuomenės generolas majoras Dmitrijus Zubovas. Jis laikomas Lietuvos Zubovų šakos pradininku. Jo palikuonys įsikūrė Lietuvoje, susigiminiavo su vietiniais bajorais, rėmė tautinį lietuvių judėjimą, pasižymėjo švietėjiška ir kultūrine veikla.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Petras Ruškys. Kretinga ir jos vienuolynas. – Šv. Pranciškaus varpelis. 1923, Nr.2, p. 27.
  • Lietuvių enciklopedija, t. 35. Bostonas, 1968, p. 125.
  • Julius Kanarskas. Kretingos dvaro savininkai. Kretinga (Klaipėda: Druka), 2009, p. 30-31.