Lietuvos geležinkeliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Lietuvos Geležinkeliai)
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Lietuvos geležinkeliai
FormaAkcinė bendrovė
PramonėGeležinkelių operavimas, keleivių ir krovinių gabenimas
Įkurta1991 m. gruodžio 24 d.
Įkūrėjas (-ai)Lietuvos Respublika
Centrinė būstinėPelesos g. 10, 02111 Vilnius
Svarbiausi darbuotojaiMantas Bartuška (generalinis direktorius)
ProduktaiGeležinkelių operavimas, keleivių ir krovinių gabenimas
Pajamos427,4 milijonai EUR (2019)
Savininkas (-ai)Lietuvos Respublika
Darbuotojų9190 (2019) [1]
TinklalapisOficiali svetainė
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ – Lietuvos susisiekimo geležinkeliu įmonių grupė. Pagrindinės jos veiklos – krovinių ir keleivių vežimas geležinkeliais, viešosios geležinkelių infrastruktūros valdymas, priežiūra ir plėtra.

Geležinkelių schema
Dyzelinis traukinys DR1AM
Lokomotyvo TEP-70 traukiamas keleivinis traukinys Vilniuje
Lokomotyvo 2M62 traukiamas krovininis sąstatas Pilviškiuose

AB „Lietuvos geležinkeliai" asocijuotos įmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

AB „Lietuvos geležinkeliai" yra valstybės kapitalo valdoma, didžiausia Baltijos šalyse geležinkelio įmonių grupė.

AB „Lietuvos geležinkeliai" asocijuotos įmonės: AB „LTG Cargo“, UAB „LTG Link“, AB „LTG Infra“, UAB Vilniaus lokomotyvų remonto depas, UAB Geležinkelio tiesimo centras, UAB „Saugos paslaugos“, UAB „Rail Baltica statyba“, VšĮ „Geležinkelių logistikos parkas“.

AB „Lietuvos geležinkeliai" patronuojamosios įmonės: UAB „voestalpine Railway Systems Lietuva", VšĮ „Transporto inovacijų centras", RB Rail AS, Lietuvos geležinkelių įmonių asociacija, UAB „Lokomotyvai ir transporto komponentai", Ribotos civilinės atsakomybės įmonė OOO Rail Lab, LTG CARGO POLSKA SP. Z.O.O.

AB LTG Cargo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krovinių vežimas, logistikos ir ekspedijavimo paslaugos, krovinių krova ir iškrova, vagonų nuomos paslaugos Lietuvoje ir užsienyje, koordinuoja lokomotyvų ir brigadų darbą Lietuvoje ir užsienyje, vykdo jų nuomą.

UAB LTG Link[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keleivių vežimo paslaugos vietiniais ir tarptautiniais maršrutais, pašto ir bagažo vežimas Lietuvos teritorijoje.

AB LTG Infra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viešosios geležinkelių infrastruktūros techninė priežiūra ir remontas, užtikrina saugų traukinių eismą, teikia intermodalinių terminalų paslaugas.

UAB Geležinkelio tiesimo centras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geležinkelio kelių, kitų transporto statinių bei pastatų statyba ir remontas, geležinkelio kelio remonto mašinų nuoma.

UAB Saugos paslaugos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fizinės ir elektroninės apsaugos bei techninių apsaugos priežiūros priemonių montavimo, priežiūros ir remonto paslaugos.

UAB Rail Baltica statyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendros Baltijos šalių įmonės RB Rail AS (valdoma dalis – 33,33 proc.), kuruojančios projekto „Rail Baltica 2" įgyvendinimą, akcininko funkcijų vykdymas.

VšĮ Geležinkelių logistikos parkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vilniaus miesto savivaldybei ir AB „Lietuvos geležinkeliai" priklausanti įstaiga, atsakinga už Vilniaus viešojo logistikos centro logistikos parko kūrimą ir valdymą.

Lietuvos geležinkelių tinklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabartinis bendras geležinkelių tinklo linijų ilgis yra 1910,7,8 km: iš jų 1520 mm pločio vėžės – 1790,6 km, 1435 mm pločio vėžės –  120,1 km. 1520 mm pločio vėžės geležinkeliai driekiasi į Baltijos valstybes bei NVS šalis, 1435 mm pločio vėžės geležinkeliai jungia Lietuvą su Lenkija, o per Lenkiją – ir su kitomis Vakarų ir Vidurio Europos valstybėmis. Elektrifikuotų linijų ilgis siekia 7,9 proc. Lietuvos geležinkelio linijose yra 105 stotys.

Vėžės pločiai 1520 mm, 1435 mm
Bendras geležinkelių tinklo ilgis 1790,6 km
Kontaktinis tinklas ~25 000 V/50 Hz
Leistinoji ašies apkrova 22,5 t
Signalizacijos tipai automatinė blokuotė – 38,4%, pusiau automatinė blokuotė – 48,6%
Stočių skaičius 105

1520 mm pločio:

1435 mm pločio:

  • Kaunas – Kazlų Rūda – Mockava – Valstybės siena 120 km, (nuo Šeštokų iki Mockavos sudvigubinta linija, kuria gali važiuoti ir 1520 mm vėžėms pritaikyti riedmenys).

Finansiniai duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grupės pajamos, mln. Eur


Grupės pajamos - 505,5 mln. Eur (2020 preliminarūs duomenys)


Grupės grynasis pelnas - 58,1 mln. Eur (2019)

Grupės pajamų struktūra


Šaltinis

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijos imperijos ir Vokietijos imperijos laikotarpis (1851–1915 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1851 m. Rusijos imperijos vyriausybė priėmė nutarimą dėl Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelio tiesimo, kurio dalis trasos ėjo per Lietuvą. Dėl 1853 m. kilusio Krymo karo geležinkelio tiesimas buvo nutrauktas. Tiesimo darbai atnaujinti 1858 m. ir tų metų gegužės 15 d. prie Vilniaus 18 varstų kelio atkarpoje buvo atlikti pirmieji bandomieji darbai.

Pirmasis traukinys (geležinkelio tiesėjų) iš Daugpilio pusės į Vilnių atvyko 1860 metų rugsėjo 4 dieną. Viešasis eismas buvo atidarytas kelyje Kaunas (iš laikinos stoties Aleksote) – Virbalis (dabar Kybartai) - Eitkūnai (Prūsija) 1861 m. balandžio 11 d. Traukinių eismas iš Sankt Peterburgo į Vilnių ir iš Vilniaus į Virbalį atidarytas 1862 m. kovo 15 d., o reguliarus eismas į Varšuvą 1862 m. gruodžio 15 d.

Tiesiant pirmąjį geležinkelį Lietuvoje, buvo pastatyta daug inžinerinių statinių. Stambiausi ir svarbiausi iš jų buvo Kauno ir Panerių tuneliai (pastatyti 1861 metų rudenį), tiltai per Nerį, Vilnelę, Merkį bei Nemuno upę Kaune. Šioje linijoje buvo pastatytos pirmosios Lietuvoje geležinkelio stotys (21 stotis): aukščiausios klasės Lentvario ir Virbalio, pirmos klasės – Vilniaus ir Kauno, antros klasės – Švenčionėlių, trečios klasės – Dūkšto, Kazlų Rūdos, Varėnos ir Žaslių, ketvirtos klasės – Bezdonių, Ignalinos, Marcinkonių, Mauručių, Pabradės, Pilviškių, Rūdiškių, Turmanto, Valkininkų, Vievio ir Vilkaviškio.

Rusijos valstybė, norėdama pradėti eksportuoti Ukrainos grūdus per Liepojos uostą, paruošė ir patvirtinto naujų geležinkelių projektus Liepoja – Kaišiadorys ir Naujoji Vilnia – Romnai (Ukraina). Geležinkelio linijų tiesimo darbai vyko 1871-1873 metais. 1871 m. rugsėjo 4 d. pradėtas viešasis eismas Liepojos - Kaišiadorių linija. Naujosios Vilnios – Minsko kelio ruožas viešajam eismui atidarytas 1873 m. sausio 14 d.

1872 m. kovo 18 d. pradėta tiesti kelio Mažeikiai – Jelgava atkarpa. 1873 m. lapkričio 3 d. Jelgavos – Mažeikių kelias pradėjo viešąjį eismą.

Buvo nutiestos strategiškai svarbios linijos: Radviliškis – Daugpilis (1873 m.), Vilnius – Lyda (1884 m.), Varėna – Alytus – Šeštokai – Suvalkai (1899 m. visa linija; 1895 m. atkarpa Varėna – Poteronys). Iki šių dienų atkarpa Varėna – Alytus neišliko.

Taip pat Lietuvoje buvo tiesiami ir siaurieji geležinkeliai. 1895 lapkritį atidaryta siaurojo (750 mm) geležinkelio linija Švenčionėliai – Pastovys. 1901 m. gegužės mėnesį atidaryta siaurojo geležinkelio linija Švenčionėliai – Panevėžys. Atskirai reikia paminėti Kauno tvirtovės siaurojo geležinkelio tinklą, pradėtą įrenginėti nuo 1884 m. Vėliau dalis jo tapo Kaune esančių plačiųjų ar buvusių siaurųjų geležinkelių ruožų dalimis.

Prie naujų geležinkelio linijų kūrėsi nauji miesteliai ir miestai – Kaišiadorys, Švenčionėliai, Mažeikiai, Kazlų Rūda. Pradėjo sparčiai augti kiti Lietuvos miestai, ypač tie, kurie tapo geležinkelių mazgais – Radviliškis, Šiauliai ir kiti.

Vokietijos imperijos valdžia 1872 m. kovo 25 d. priėmė įstatymą dėl Tilžės – Pagėgių – Klaipėdos geležinkelio tiesimo. 1875 m. birželio 1 d. šis 95 km ilgio geležinkelis buvo atidarytas viešajam eismui ruože Pagėgiai - Klaipėda, o tų pačių metų spalio 1 d. ir ruože Pagėgiai - Tilžė. 1892 m. atidaryta linija Klaipėda – Bajorai, o 1904 m. Pagėgiai – Lauksargiai. Abi šios linijos ėjo iki pasienio su Rusijos imperija ir buvo tikimasi, kad Rusija toliau nuties geležinkelius sava teritorija. Vokietijoje ypač plačiai buvo plečiamas siaurųjų ir vietinės reikšmės geležinkelių tinklas. 1902 m. nutiestas siaurasis geležinkelis (1000 mm) Pagėgiai – Smalininkai, o 1914 m. ši linija papildyta elektrifikuotu siauruoju geležinkeliu Tilžė – Mikytai. 1905 m. atidarytas Klaipėdos siaurųjų geležinkelių (1000 mm) tinklas. 1913 m. nutiestas vietinės reikšmės platusis geležinkelis Šilutė-Miestas – Šilutė – Kulėšai.

Pirmojo pasaulinio karo laikotarpis (1915–1918 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaizerinė Vokietija Lietuvą užėmė 1915 metais. Karinė vadovybė ėmė sparčiai perkalti geležinkelius į 1435 mm pločio vėžę. Vokiečiai įsteigė specialią Lietuvos geležinkelių administraciją, kurios centras buvo Varšuvoje.

Carinės Rusijos sudėtyje buvusioje Lietuvoje geležinkelių tinklas buvo retas, veikė tik viena Virbalio – Eitkūnų geležinkelio jungtis su Rytų Prūsijos geležinkeliais. Todėl vokiečių karo reikmėms buvo tiesiami taip vadinami karo lauko (siaurieji) geležinkeliai, ėję pafrontės zonoje. Pirmasis siaurasis geležinkelis, nutiestas karo reikmėms, buvo Lauksargių – Tauragės – Skaudvilės – Kelmės geležinkelis, atidarytas etapais 1915 vasarą. 1916 m. nutiestas Jonavos - Ukmergės siaurasis geležinkelis. Taip pat buvo tiesiami siaurieji geležinkeliai ir krašto išteklių eksploatacijai bei išgabenimui į Vokietiją. Platus siaurųjų geležinkelių tinklas buvo sukurtas miškuose į šiaurę nuo Kazlų Rūdos, pasiekė Nemuną ties Pavilkiju. Taip pat buvo nutiesti kiti siaurieji geležinkeliai krašto išteklių eksploatavimui.

Vokiečiai karo reikmėms ėmė tiesti plačiuosius geležinkelius. Iki 1915 m. spalio 1 d. per 3 mėnesius nutiesė Bajorų – Priekulės geležinkelio 74 km ruožą (54 km ruožas Lietuvoje), 1916 m. birželio 20 d. baigtas Lauksargių – Šilėnų geležinkelis (124,4 km). Šioje linijoje buvo pastatytas laikinas 42 m aukščio ir 670 m ilgio medinis tiltas per Dubysos upę ties Lyduvėnais. Vėliau šis tiltas pakeistas geležiniu ant betono atramų. Naująjį Lyduvėnų tiltą pradėta statyti 1916 m. rudenį, o atiduota eksploatuoti 1918 m. gegužės 17 d. Tiltas buvo susprogdintas 1944 metais, atstatytas 1951 m. Šiuo metu Lyduvėnų geležinkelio tiltas yra ilgiausias Lietuvoje tiltas, siekiantis 599 m ilgį.

1916 m. gegužės 7 d. vokiečių karinė vadovybė įsakė pradėti tiesti kelią Šiauliai – Joniškis – Jelgava. Darbai naujoje linijoje pradėti gegužės 16 d. Kelias baigtas tiesti 1916 m. spalio 1 d. 1916 m. vokiečių valdžios įsakymu nutiestas geležinkelis tarp Palemono (Kaune) ir Gaižiūnų. Šis 25 km dvikelis geležinkelis labai sutrumpino kelionę geležinkeliu iš Kauno Jonavos, Kėdainių, Šiaulių kryptimi. Fronto poreikiams buvo nutiestas 1435 mm vėžės Pabradės–Lentupio geležinkelis. Taip pat Šiaurės Rytų Lietuvoje bei teritorijose, dabar priklausančiose Latvijai bei Baltarusijai, buvo sukurtas platus karo lauko geležinkelių tinklas, kurių dalį pasibaigus karui imta naudoti viešajam eismui (Dūkštas – Druja, Skapiškis – Suvainiškis), o didesnioji dalis buvo išardyta.

Buvo planuojamos ir naujos magistralinės plačiojo geležinkelio linijos, kai kurios iš jų netgi pradėtos tiesti (atlikti kai kurie nedidelės apimties žemės darbai), bet Vokietijai pralaimint karą ir sunkėjant jos ekonominei padėčiai, tų geležinkelių tiesimo darbai buvo nutraukti.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis (1918–1940 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. lapkričio 14 d. finansų ministras M. Yčas sudarė susisiekimo tarybą. Buvo įkurta Geležinkelių valdyba su dvejomis tarnybomis: Eksploatacijos ir Traukos. Lietuvos geležinkelių valdyba vedė nuolatines derybas su vokiečių geležinkelių valdyba. 1919 m. liepos 4 d. Lietuvos Vyriausybė, dirbusi Kaune, pasirašė sutartį su Vokietija dėl geležinkelių tinklo perdavimo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai. Vadovaujantis šia sutartimi buvo perduoti ne tik geležinkelio ruožai, bet ir nuomojami už nustatytą mokestį garvežiai, keleivių, bagažo, prekiniai, atvirieji vagonai ir kt. Jau 1919 m. pavasarį prasidėjo traukinių eismas siauruoju geležinkeliu Kaune tarp senamiesčio ir Panemunės, o 1919 m. liepos 6 d. buvo paleistas pirmas traukinys plačiuoju geležinkeliu iš Kaišiadorių į Radviliškį.

Atgautieji iš Vokietijos geležinkelio ruožai atrodė labai prastai: telegrafo linijos sutraukytos, telefono ir telegrafo aparatai išgrobstyti, stočių inventorius nusiaubtas. Lietuvos geležinkeliams tuomet priklausė 943 km kelių, o riedmenų ūkį sudarė iš vokiečių išnuomoti 6 garvežiai, 15 keleivinių ir 57 prekiniai vagonai. Tuo metu Lietuvos geležinkeliai bendro tinklo nesudarė. 1922 m. lapkričio 1 d. Lietuvos kariuomenės geležinkelio bataliono pirmoji kuopa pradėjo tiesti Šeštokų–Kazlų Rūdos jungiamąjį kelią ir iki 1923 m. gruodžio 20 d. sujungė Kazlų Rūdą su Marijampole. Lietuvos geležinkeliai buvo sujungti į bendrą tinklą.

1923 m. atgavus Klaipėdos kraštą, esantys šiame krašte valstybiniai geležinkeliai tapo Lietuvos geležinkelių sistemos dalimi, buvo sukurta pagrindinė tranzito arterija į Klaipėdos uostą. Ši arterija nebuvo tiesi, traukiniai turėjo daryti didelį lanką į Klaipėdą per Tauragę, Pagėgius, Šilutę, arba važiuoti trumpesniu keliu, bet per Latvijos teritoriją: Mažeikius–Priekulę–Skuodą–Kretingą. Todėl 1926 m. pavasarį buvo nutiestas KužiųTelšių geležinkelio ruožas, o 1932 m. rudenį Telšių–Kretingos geležinkelis. Dėl Vilniaus krašto okupacijos susisiekimas su Lenkija buvo nutrauktas, todėl per sieną ir demarkacinę liniją einančios geležinkelio linijos buvo nenaudojamos ir išardytos: nuo Šeštokų iki sienos su Lenkija, Alytaus–Varėnos linija (1927 m.; nes dėl menko judėjimo nesant susisiekimo su lenkų okupuota Varėna ir Vilniumi tilto atstatymas Alytuje buvo ekonomiškai nepagrįstas), siaurasis geležinkelis Utena– Švenčionėliai išardytas Lenkijos okupuotoje teritorijoje nuo Švenčionėlių iki demarkacinės linijos. Taip pat neveikė Kauno–Vilniaus ruožas tarp Vievio ir demarkacinės linijos su Lenkija, o linija Kaišiadorys–Gaižiūnai buvo užkonservuota.

Tarpukaryje intensyviai buvo pertvarkomi Lietuvos reikmėms vokiečių kariuomenės nutiesti siaurieji geležinkeliai: Gubernija–Pasvalys pratęstas iki Biržų, nutiesta jo atšaka į Linkuvą. Rekonstruoti geležinkeliai Skapiškis–Suvainiškis, Joniškis–Žeimelis, Kazlų Rūda–Pavilkijys su atšaka į Ežerėlį, Jonava–Ukmergė. 1935 m. Gubernijos–Biržų (su atšaka į Linkuvą) geležinkelis rekonstruotas iš 600 mm į 750 mm vėžę, o 1938 m. nutiestas Panevėžio–Joniškėlio siaurasis geležinkelis. Tokiu būdu buvo į vieną sistemą sujungta dalis carinės Rusijos, vokiečių okupacijos ir nepriklausomos Lietuvos laikais nutiestų siaurųjų geležinkelių. Buvo pradėtas tiesti Joniškėlio–Žeimelio siaurasis geležinkelis, tačiau iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui jis dar nebuvo užbaigtas.

Klaipėdos krašto siaurieji ir vietiniai geležinkeliai priklausė privačiai Vokietijoje esančiai kompanijai, bet po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos jie nebuvo nusavinti ir toliau priklausė bei buvo valdomi Vokietijoje esančios kompanijos.

Atskirai reikia paminėti Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto (tos dalies, kuri dabar priklauso Lietuvai) tarpukario geležinkelių raidą. Platieji geležinkeliai užtikrino susisiekimą su Varšuva, Gardinu ir kitais Vilniaus krašto miestais, taip pat Lenkijos tarptautinį susisiekimą su Latvija bei TSRS. 1934 m. buvo nutiesta tik viena nauja vietinės reikšmės linija Pariečė–Druskininkai. Buvo pertvarkytas ir pagerintas Dūkšto–Drujos siaurasis geležinkelis, veikė Švenčionėlių–Lentupio, taip pat Marcinkonių siaurasis geležinkelis, skirtas gabenti medieną. Vilniuje keletą metų veikė miesto siaurasis geležinkelis, skirtas keleivių pervežimui tarp Vilniaus keleivinės ir prekių stočių ir Vilniaus geležinkelių direkcijos (dabar Lietuvos geležinkelių centrinės būstinės) Slovackio (dabar Mindaugo) gatvėje. Taip pat Vilniuje buvo eksploatuojamas siaurasis geležinkelis Burbiškės–Vingio parkas–Šilo tiltas–Antakalnis, 1938 m. pratęstas iki Turniškėse pradėtos statyti hidroelektrinės.

Vokietijai pareikalavus grąžinti Klaipėdos kraštą 1939 kovo 23 d. Lietuva neteko ir krašto teritorijoje buvusių geležinkelių. 1939 m. vasarą pradėti geležinkelio Darbėnai–Šventoji (į Šventosios uostą) tiesimo darbai. 1939 m. spalį atgavus Vilniaus kraštą, į Lietuvos geležinkelių tinklą buvo įjungti tame krašte buvę geležinkeliai. 1939 m. lapkritį atstatytas Lenkijos okupacijos metais išardytas Švenčionėlių–Kiauneliškių siaurojo geležinkelio ruožas, taip pat 1940 m. rudenį atidarytas naujai nutiestas geležinkelis Senieji Trakai–Trakai.

Antrojo pasaulinio karo išvakarės ir karo laikotarpis (1940–1945 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvą aneksavo Tarybų Sąjunga. TSRS susisiekimo kelių liaudies komisaras pasirašė įsakymą „Apie Lietuvos geležinkelių organizavimą“, kuriuo paskelbė Lietuvos geležinkelius sudėtine TSRS geležinkelių tinklo dalimi. Geležinkelio darbas buvo pertvarkomas pagal TSRS galiojusią tvarką. Pradėti geležinkelių perkalimo iš 1435 mm į 1524 mm vėžę darbai, tačiau iki prasidedant karui jie taip ir nebuvo užbaigti. 1940 m. prie Lietuvos prijungus papildomas Vilniaus krašto dalis, Lietuvos teritorijon pateko ir ten esantys geležinkeliai. Tačiau jie taip ir liko Belostoko geležinkelio administracinėje sudėtyje. Tai ruožai Varėna (Varėnos st. priklausė Lietuvos geležinkeliui) – Pariečė – Druskininkai, Stasylos (Stasylų st. priklausė Lietuvos geležinkeliui) – Beniakonys. Taip pat Belostoko geležinkelio sudėtin pateko ir siaurasis geležinkelis Dūkštas – Druja, platusis Pabradė – Lentupis, siaurasis Švenčionėliai – Švenčionys – Lentupis. Visų šių trijų geležinkelio linijų ruožuose, kurie buvo Lietuvos teritorijoje, eismas nutrūko nuo pat to momento, kai TSRS užėmė buvusios Lenkijos teritorijas 1939 m. rudenį.

1940 m. dalinai baigtas tiesti Šventosios – Darbėnų platusis geležinkelis ir tęsiamas pradėtas tiesti Joniškėlio – Žeimelio siaurasis geležinkelis.

Prasidėjus karui tarp nacistinės Vokietijos ir TSRS, Tarybų Sąjungos valdžios sprendimu, dalis Lietuvos geležinkelių garvežių ir vagonų buvo permesti į Rytus, o visų Vokietijos okupuotų ir įjungtų į Ostlandą (tarp jų ir Lietuvos) teritorijų geležinkelių valdymas buvo perduotas karinei geležinkelių administracijai, kurios centras buvo Rygoje. Vokiečių okupacinė valdžia siekė, kad Lietuvos geležinkelio specialistai aktyviai dirbtų karo fronto reikalams. 1942 m. buvo komandiruota daugiau kaip 2000 Lietuvos geležinkelininkų. Jie dirbo Pskove, Minske, Rygoje, Jelgavoje ir kitur. Vokietija vėl perkalinėjo plačiuosius geležinkelius iš 1524 mm į 1435 mm vėžę, atstatinėjo Raudonosios armijos atsitraukiant susprogdintus tiltus ir sugadintus geležinkelio ruožus. Priešingai nei Pirmojo pasaulinio karo metais, jokie nauji geležinkeliai nebuvo tiesiami. Tačiau 1943 m. baigtas tiesti Joniškėlio – Žeimelio siaurasis geležinkelis. Atsitraukdama Vokietijos kariuomenė sprogdino tiltus, gadino ir ardė geležinkelius (išardė geležinkelį Alytus – Šeštokai).

Tarybinis laikotarpis (1945–1991 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. rugpjūčio 4 d. Susisiekimo kelių liaudies komisaro įsakymu Lietuvoje pradėjo dirbti naujai įkurta Atstatomųjų statybos darbų valdyba, kuri organizavo savo darbų apylinkes Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Telšiuose.

Geležinkelininkams atiteko karo veiksmų nusiaubti keliai. Geležinkelininkai atstatinėjo kelius, perkalinėjo kelius į Rusijos geležinkelio vėžę.

1944–1945 metais buvo atlikta daug svarbių darbų: atstatomi stočių keleivių namai, tvarkomi tiltai ir kiti objektai. Buvo įkurta TSRS valdžios suformuota pokario Geležinkelių valdyba. 1946 m. Lietuvos geležinkelių valdybai priklausė 2091,8 km kelių, tarp jų 536,6 km dvikelio. Lietuvos geležinkeliui buvo priskirti ir Kaliningrado krašto geležinkeliai. Visi buvę privatūs Klaipėdos krašto siaurieji geležinkeliai ir platusis geležinkelis Šilutė – Kulėšai buvo išardyti. Per kelis pirmuosius pokario metus Vilniuje nutiesta Panerių tunelio apylanka, nes tunelis buvo smarkiai pažeistas karo metu ir buvo nutarta jo neremontuoti. Nutiestas Vilniaus geležinkelio aplinkkelis Kyviškės – Juodšiliai – Pušynas – Paneriai.

1953 m. gegužės 15 d. TSRS Susisiekimo kelių ministerijos įsakymu Lietuvos, Latvijos ir Estijos geležinkelio valdybos sujungiamos į vieną Baltijos geležinkelio valdybą, kuri sudaroma Rygoje. Lietuvoje geležinkeliai buvo suskaidyti į keturias Vilniaus, Kauno, Šiaulių plačiųjų ir Panevėžio siaurųjų geležinkelių apygardas, kurios tiesiogiai pavaldžios Baltijos geležinkelio valdybai.

1956 m. balandžio 26 d. vėl buvo atkurti trijų Baltijos respublikų geležinkeliai, prie Lietuvos geležinkelių buvo priskirti ir Kaliningrado srities geležinkeliai. 1959 m. atstatyta Šeštokų – Alytaus linija. Kaune pastačius hidroelektrinę buvo nutiesta Kauno geležinkelio apylanka Palemonas – Rokai – Jiesia.

1963 m. vasario 14 d. TSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos geležinkelių sujungimo į Pabaltijo geležinkelius.

Tarybiniu laikotarpiu buvo modernizuojami geležinkelio riedmenys, keleivius imta vežti dyzeliniais traukiniais. 1979 m. pasibaigė garvežių pakeitimas šilumvežiais. Intensyvaus eismo ruožuose buvo tiesiami antrieji keliai. Buvo pereita prie pusiau automatinės blokuotės. Vienas reikšmingiausių tarybinio laikotarpio darbų vystant Lietuvos geležinkelius buvo Naujosios Vilnios – Kauno ir Lentvario – Trakų linijų elektrifikavimas. 1975 m. gruodžio 29 d. pirmasis elektrinis traukinys atvyko iš Vilniaus į Kauną, o nuo 1976 m. sausio 20 d. pradėtas ir nuolatinis jų eismas. Tarybiniais metais taip pat buvo atlikti ir kiti svarbūs darbai: 1980 m. nutiestas geležinkelis iš Adutiškio iki Didžiasalį (šiuo metu išardytas), nutiesti pramoninės reikšmės geležinkeliai Jonava – Rizgonys, Akmenė – Karpėnai (cemento gamyklos aptarnavimui), 1988 m. atidaryta tarptautinė geležinkelio jūrų perkėla, sujungusi Klaipėdą (Draugystės stotis) su Mukranu tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje.

Siaurieji geležinkeliai buvo nerentabilūs ir palaipsniui keičiami autotransportu ar plačiaisiais geležinkeliais. 19721975 m. iš siaurosios į 1520 mm vėžę rekonstruota Švenčionėlių – Utenos linija, 1982 m. nauja trasa nutiestas ruožas Radviliškis – Pakruojis. Septintajame dešimtmetyje išardyti Jonavos – Ukmergės, Joniškio – Žeimelio, Skapiškio – Suvainiškio siaurieji geležinkeliai, kiek vėliau Šiaulių – Gubernijos – Pakruojo ruožas, Švenčionėlių – Švenčionių – Lentupio siaurasis geležinkelis. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje likviduota Dūkšto – Drujos linija dėl planuojamos tuo metu statyti Ignalinos atominės elektrinės. Devintojo dešimtmečio viduryje dėl pradėto tiesti Utenos – Anykščių plačiojo geležinkelio buvo išardytas siaurasis geležinkelis tarp Utenos ir Rubikių. Tačiau žlugus TSRS, platusis geležinkelis taip ir liko nebaigtas tiesti.

Nepriklausomybės laikotarpis (nuo 1991 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. kovo 11 dieną Lietuva paskelbė atkurianti valstybingumą, tačiau Lietuvos geležinkeliai faktiškai dar buvo pavaldūs Pabaltijo geležinkeliui. 1991 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas G. Vagnorius, po sudėtingų Lietuvos susisiekimo ministerijos sudarytos komisijos derybų su TSRS susisiekimo ministerija, pasirašė potvarkį dėl valstybinės įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ įsteigimo Vilniaus ir Šiaulių valstybinių geležinkelio apygardų pagrindu[2]. TSRS susisiekimo ministerija 1991 m. gruodžio 28 d. pasirašė nurodymą dėl TSRS susisiekimo ministerijos Pabaltijo geležinkelio likvidavimo nuo 1992 m. sausio 1 d. Lietuvos geležinkeliai tapo valstybine įmone ir ėmė tvarkytis ir savarankiškai.

Viena iš svarbiausių užduočių buvo tiesioginės Lietuvos geležinkelių jungties su Lenkija (per ją ir su Vakarų Europa) atkūrimas. 1992 m. liepos 7 d. atidaryta rekonstruota (iki tol geležinkelis per sieną neveikė, o Šeštokų – Mockavos ruožas buvo mažai naudojamas) geležinkelio linija Šeštokai – Mockava – Trakiškės ir ja prasidėjo keleivių ir krovininis susisiekimas su Lenkija ir kitomis Europos šalimis. Ši linija yra 1435 mm vėžės (tarp Šeštokų ir Mockavos vėžė sudvejinta 1435 mm ir 1520 mm).

Po Tarybų Sąjungos iširimo prasidėjo didelio masto ekonomikos smukimas, ekonominių ryšių tarp buvusios sąjungos respublikų trūkinėjimas, įmonių bankrotai, privatizacija, nemokumas, valstybinių sienų su pasienio ir muitinės patikros punktais atsiradimas ir kt., kas smarkiai įtakojo krovinių ir keleivių pervežimų organizavimo pokyčius, didelį pervežamų keleivių ir krovinių kiekio mažėjimą. Geležinkelio veiklą sunkino ir sunki finansinė įmonės padėtis, degalų, tepalų, atsarginių dalių trūkumas, senstantys riedmenys, vėluojantys atsiskaitymai už pervežimus, turto grobstymas ir kt.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios Lietuvos geležinkelių bendrovė siekė atkurti santykius su tarptautinėmis geležinkelių organizacijomis, palaikyti dalykiškus ryšius su Vakarų ir Rytų Europos šalių geležinkeliais. 1992 m. birželio mėn. Lietuvos geležinkeliai įstojo į Tarptautinę geležinkelių bendradarbiavimo organizaciją (OSŽD) bei atkūrė savo narystę Tarptautinėje geležinkelių sąjungoje (UIC). Lietuvos geležinkeliai pradėjo orientuotis į tarptautinius tranzitinius vežimus. 2003 m. vasario 6 d. pradėjo kursuoti pirmasis mišriųjų vežimų traukinys „Vikingas“, sujungęs Baltijos ir Juodąją jūras. 2005 m. liepą pradėtas eksploatuoti konteinerių traukinys „Merkurijus“ (Klaipėda – Kaliningradas – Maskva), 2011 metų rudenį konteinerių traukinys „Saulė“ sujungė Lietuvą su Kazachstanu ir Kinija.

XX a. pab. ir XXI a. pradžioje uždaryta daug keleivinių maršrutų.

Pasinaudojant Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšomis, buvo suremontuotos svarbiausios geležinkelio linijos. Rekonstruotos Vilniaus, Vilkaviškio, Kybartų, Marijampolės, Jonavos ir kitos geležinkelio stotys, suremontuota didžioji dalis geležinkelio tiltų. Pradėti eksploatuoti dyzeliniai traukiniai RA-2 bei prikabinami vagonai, įsigytos ir pradėtos eksploatuoti naujos automotrisės, dviaukščiai elektriniai traukinai, įsigyta keletas naujų keleivinių vagonų ir šilumvežių.[3]

20182019 m. įmonės Krovinių vežimo, Keleivių vežimo ir Geležinkelių infrastruktūros direkcijos buvo pertvarkytos į atskiras bendroves „LG CARGO“, „LG Keleiviams“, „Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“[4]. 2020 m. liepą „Lietuvos geležinkelių“ abreviatūra „LG“ pakeista į „LTG“, o „LG Cargo“ pervadinta „LTG Cargo“, „LG keleiviams“ – „LTG Link“, „Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“ – „LTG Infra“.

Siemens ER20 lokomotyvai Paneriuose
Nebenaudojamas dyzelinis lokomotyvas TEP-60 Radviliškyje
EJ 575 Vilniuje
ER9M Kaišiadoryse
TEM2-5703 Kalnėnų GS

Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Algirdas Alfonsas Kliorė - 1991-1994 m.

Stasys Labutis – 1994–2000 m.

Kęstutis Dirgėla – 2000–2001 m.

Jonas Biržiškis – 2001–2006 m.

Stasys Dailydka – 2006–2016 m.

Mantas Bartuška – nuo 2016 m.

Tarptautiniai ryšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos geležinkeliai dalyvauja šių organizacijų veiklose:

Europos infrastruktūros valdytojų platforma (PRIME)

Tarptautinis atsiskaitymų centras (BCC)

Europos geležinkelių inžinierių asociacijų sąjunga (UEEIV)

Europos intermodalinio transporto asociacija (EIA)

Geležinkelių įmonių policijos saugos organizacijų bendradarbiavimo organizacija (COLPOFER)

Tarptautinė Transsibiro pervežimų koordinacinė taryba (KSTP)

Tarptautinis geležinkelių transporto komitetas (CIT)

Europos Geležinkelio įmonių ir infrastruktūros valdytojų bendrija (CER)

Geležinkelių bendradarbiavimo organizacija (OSŽD)

Europos geležinkelių agentūra (ERA)

Tarptautinė geležinkelių sąjunga (UIC)

1520 Strateginė partnerystė

Tarpvyriausybinė tarptautinių vežimų geležinkeliais organizacija (OTIF)

NVS šalių, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Bulgarijos geležinkelių transporto taryba (GTT)

RailNetEurope (RNE) Europos Geležinkelių infrastruktūros valdytojų ir pajėgumų skirstytojų asociacija    

Krovinių vežimo koridorius Nr. 8 „Šiaurės jūra – Baltijos jūra" (RFC8)

1520 Strateginė partnerystė

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]