Adutiškis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Portal.svg
Adutiškis
Adutiskis.jpg
Vaizdas nuo bažnyčios
AdutiskisCOA.png

Adutiškis
Koordinatės 55°09′22″N 26°35′10″E / 55.156°N 26.586°E / 55.156; 26.586 (Adutiškis)Koordinatės: 55°09′22″N 26°35′10″E / 55.156°N 26.586°E / 55.156; 26.586 (Adutiškis)
Apskritis Vilniaus apskrities vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė Švenčionių rajono savivaldybė
Seniūnija Adutiškio seniūnija
Gyventojų skaičius 689 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: AdutiškisVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Adùtiškis
Kilmininkas: Adùtiškio
Naudininkas: Adùtiškiui
Galininkas: Adùtiškį
Įnagininkas: Adùtiškiu
Vietininkas: Adùtiškyje

Adutiškis – miestelis Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, apie 100 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus, prie kelio ŠvenčionysPastovys, 28 km į rytus nuo Švenčionių, prie pat Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija. Parapijos ir Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Ąžuolo ir Naujasalio). Yra Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, pastatyta 1913 m., Adutiškio vidurinė mokykla,[3] muitinė, paštas (LT-18039).

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestelis išsidėstęs ant kalvų prie Kamojos upės vingių, šlaitai raguvoti. Netoli miestelio – pats šiaurryčiausias, kartu ir atkampiausias rajono pakraštys – Antanų giria, kuri nusidriekia toli į Baltarusiją ir susijungia su Polocko lygumos giriomis, siekiančiomis net Dauguvą. Adutiškis ribojasi su Baltarusijos Krukių kaimeliu. Šioje vietoje unikali Lietuvos-Baltarusijos siena eina geležinkeliu LentupisPastovys.

Geležinkelio ruožas

Railway station template image.svg

Adutiškis


Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adutiškio dvaras minimas nuo XIV a.. Nuo 1526 m. dvarą valdė Jonušas Radvila, vėliau buvo Kiškų dvaro centras. 1526 m. suteikta privilegija rengti turgus ir laikyti smuklę. 1608 m. atiteko Vilniaus vyskupijos kapitulai. Pats Adutiškis pirmą kartą paminėtas 1501 m. Lietuvos Metrikoje. 1608 m. pastatyta Adutiškio bažnyčia. 1790 m. įkurta parapinė mokykla ir prieglauda. 1795 m. apylinkes nusiaubė rusų, 18111812 m. – prancūzų kariuomenė. Per 1863 m. sukilimą iš Vileitų kaimo į Sibirą buvo ištremtos sukilėlius rėmusios šeimos. XIX a. pabaigoje miestelis tapo valsčiaus centru. Čia buvo pašto stotis, vykdavo garsūs turgūs, veikė mokykla, 1885 m. įkurta vaistinė.

1895 m. nuo Pabradės pro Lentupį, į Adutiškį buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, vėliau rekonstruotas į platųjį ir pratęstas iki Polocko. Nuo tada miestelis pradėjo augti, garsėti turgumis. Ko tik turguose nebuvo – nuo eržilų ir jaučių iki molinių puodų, medaus, spanguolių, naminių rankdarbių. Prekiauta ir linais. Miestelis išaugo. 1913 m. čia kunigo B. Krištaponio rūpesčiu pastatyta dabartinė mūrinė Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Pirmojo pasaulinio karo metai Adutiškio apylinkių gyventojams buvo ypač sunkūs: čia 3 metus buvo vokiečių ir rusų fronto linija. Gyventojai buvo išvaryti, kaimai sudeginti. 1918 m. pasitraukus vokiečiams, užėjo bolševikai. 1920 m. apie 3 mėnesius išsilaikė Lietuvos valdžia. Vargoninkas L. Bielinis organizavo savanorius į Lietuvos kariuomenę, steigė lietuviškas mokyklas. Tačiau 1920 m. Vilniaus kraštą užėmė lenkai, kurie stengėsi primesti savo kalbą. Lietuviai tam priešinosi. Aktyviai veikė „Ryto“ švietimo draugija, beveik visuose kaimuose buvo Šv. Kazimiero draugijos narių, savo darbą atliko knygnešiai. Tačiau 1938 m. jau buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos.

1939 m. Adutiškio apylinkes užėmė sovietinė kariuomenė ir jos buvo prijungtos prie Baltarusijos TSR. Adutiškis tapo rajono centru. 1940 m. rugpjūtį Adutiškis ir jo apylinkės prijungtos prie Lietuvos TSR. Valdžia ėmėsi rusinimo politikos, įsteigė rusų ir baltarusių dešimtmetę mokyklą. 1940 m. iš Adutiškio geležinkelio stoties sovietai trėmė gyventojus į Sibirą, buvo suimti visi Šv. Kazimiero draugijos pirmininkai. 19421944 m. pamiškių kaimų žmonės kentėjo nuo sovietinių partizanų plėšikavimo. Adutiškis labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. 1944 m. miestelis sudegintas, sugriautas miestelio centras. 1944 m. vokiečiai traukdamiesi susprogdino malūną, tiltą, linų fabriką. Tais pačiais metais buvo paskelbta mobilizacija į sovietinę kariuomenę, kurios vyrai vengė. Rudenį Antanų miške susibūrė Lietuvos partizanų būrys, vadovaujamas A. Griškėno-Karužio. Jį suėmus, „Tigro“ būriui ėmė vadovauti karininkas Vincas Žaliaduonis-Rokas. Pokariu Sibiro lageriuose kalėjo 23 vyrai iš miestelio, o apylinkėje nuo sovietinių okupantų nukentėjo 172 žmonės. 1949 m. gyventojai buvo priversti jungtis į kolūkius. Melioracija sunaikino vienkiemius.

1945 m. įsteigta biblioteka, 1956 m. įkurta ambulatorija, kultūros namai, 1955 m. įsteigta vidurinė mokykla, vaikų lopšelis – darželis, muitinė, pasienio užkarda. 1975 m. prie Adutiškio prijungtas gretimas miestelis – Naujasis Adutiškis. Iki 1992 m. veikė linų fabrikas, dab. trikotažo įmonė.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo kilęs konfliktas su Baltarusija dėl Adutiškio geležinkelio stoties. Dabar siena su Baltarusija eina pietiniu miestelio pakraščiu, geležinkelio linija skiria dvi valstybes. [4] 1994 m. spalio 13 d. Lietuvos ir Baltarusijos derybininkai susitarė dėl Adutiškio geležinkelio stoties padalinimo. Stotis atiteko Lietuvai, Baltarusijai atiteko vienas ar du geležinkelio keliai. Lietuvos pusėje 2003 m. geležinkelio bėgiai išardyti, po kelerių metų nugriauti ir nebenaudojami geležinkelio stoties pastatai. Geležinkelis Baltarusijoje veikia, yra stotelė Haduciški (Гадуцішкі), kurioje kasdien sustoja 4 keleiviniai traukiniai.

2006 m. patvirtintas Adutiškio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
18971920 m. Adutiškio valsčius
19201939 m. Lenkija
19391940 m. Adutiškio rajonas, Baltarusijos TSR
19401950 m. Adutiškio valsčius
19501995 m. Adutiškio apylinkės centras
nuo 1995 m. Adutiškio seniūnijos centras


Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestelio vardas yra asmenvardinės kilmės, nuo vardo Aduta (ar Adutis).

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1862 m. ir 2011 m.
1862 m.*[2] 1879 m. 1897 m.sur. 1931 m. 1959 m.sur.[5] 1970 m.sur.
764 1 800 2 247 1 539 1 780 1 839
1974 m.[6] 1979 m.sur. 1984 m.[7] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
2 558 1 058 1 036 1 023 778 689
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. 2,0 2,1 Годуцишки. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 647 psl. (rus.)
  3. Švenčionių biblioteka
  4. Petras Gaučas. Adutiškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 102 psl.
  5. Adutiškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 16 psl.
  6. Adutiškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 45 psl.
  7. Vincas Brazauskas ir kt.. Adutiškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 15 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Mielagėnai – 17 km
Gilūtos – 10 km
DIDŽIASALIS – 23 km Mociškė – 8 km Blank-50px.png
Svirkos – 10 km
ŠVENČIONYS – 29 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius