Adutiškis

Adutiškis
Vaizdas nuo bažnyčios
Adutiškis
Koordinatės	55°09′22″š. pl. 26°35′10″r. ilg.
Apskritis	Vilniaus apskritis
Savivaldybė	Švenčionių rajono savivaldybė
Seniūnija	Adutiškio seniūnija
Gyventojų skaičius	689 (2011 m.)
Vikiteka	AdutiškisVikiteka
* blrs. Гадуцішкі lenk. Hoduciszki rus. Годуцишки
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Adùtiškis Kilmininkas: Adùtiškio Naudininkas: Adùtiškiui Galininkas: Adùtiškį Įnagininkas: Adùtiškiu Vietininkas: Adùtiškyje

Adutiškis – miestelis Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, apie 100 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus, prie kelio Švenčionys–Pastovys, 28 km į rytus nuo Švenčionių, prie pat Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija. Parapijos ir Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Ąžuolo ir Naujasalio). Yra Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, pastatyta 1913 m., Adutiškio vidurinė mokykla, muitinė, paštas (LT-18039).

Geografija

Miestelio planas tarpukaryje

Miestelis išsidėstęs ant kalvų prie Kamojos upės vingių, šlaitai raguvoti. Netoli miestelio – pats šiaurryčiausias, kartu ir atkampiausias rajono pakraštys – Antanų giria, kuri nusidriekia toli į Baltarusiją ir susijungia su Polocko lygumos giriomis, siekiančiomis net Dauguvą. Adutiškis ribojasi su Baltarusijos Krukių kaimeliu. Šioje vietoje unikali Lietuvos–Baltarusijos siena eina geležinkeliu Lentupis–Pastovys.

Geležinkelio ruožas

Lentupis Adutiškis Jūravas

Kaimo reginys iš šiaurės

Kaimo reginys. Daugiabučiai namai

Kryžius prie bažnyčios vartų

Koplytėlė kaimo šiaurėje

Istorija

Adutiškio dvaras minimas nuo XIV a. Nuo 1526 m. dvarą valdė Jonušas Radvila, vėliau buvo Kiškų dvaro centras. 1526 m. suteikta privilegija rengti turgus ir laikyti smuklę. 1608 m. atiteko Vilniaus vyskupijos kapitulai. Pats Adutiškis pirmą kartą paminėtas 1501 m. Lietuvos Metrikoje. 1608 m. pastatyta Adutiškio bažnyčia. 1790 m. įkurta parapinė mokykla ir prieglauda. 1795 m. apylinkes nusiaubė rusų, 1811–1812 m. – prancūzų kariuomenė. Per 1863 m. sukilimą iš Vileitų kaimo į Sibirą buvo ištremtos sukilėlius rėmusios šeimos. XIX a. pabaigoje miestelis tapo valsčiaus centru. Čia buvo pašto stotis, vykdavo garsūs turgūs, veikė mokykla, 1885 m. įkurta vaistinė.

1895 m. nuo Pabradės pro Lentupį, į Adutiškį buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, vėliau rekonstruotas į platųjį ir pratęstas iki Polocko. Nuo tada miestelis pradėjo augti, garsėti turgumis. Ko tik turguose nebuvo – nuo eržilų ir jaučių iki molinių puodų, medaus, spanguolių, naminių rankdarbių. Prekiauta ir linais. Miestelis išaugo. 1913 m. čia kunigo B. Krištaponio rūpesčiu pastatyta dabartinė mūrinė Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Pirmojo pasaulinio karo metai Adutiškio apylinkių gyventojams buvo ypač sunkūs: čia 3 metus buvo vokiečių ir rusų fronto linija. Gyventojai buvo išvaryti, kaimai sudeginti. 1918 m. pasitraukus vokiečiams, užėjo bolševikai. 1920 m. apie 3 mėnesius išsilaikė Lietuvos valdžia. Vargoninkas L. Bielinis organizavo savanorius į Lietuvos kariuomenę, steigė lietuviškas mokyklas. Tačiau 1920 m. Vilniaus kraštą užėmė lenkai, kurie stengėsi primesti savo kalbą. Lietuviai tam priešinosi. Aktyviai veikė „Ryto“ švietimo draugija, beveik visuose kaimuose buvo Šv. Kazimiero draugijos narių, savo darbą atliko knygnešiai. Tačiau 1938 m. jau buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos.

1939 m. Adutiškio apylinkes užėmė sovietinė kariuomenė ir jos buvo prijungtos prie Baltarusijos TSR. Adutiškis tapo rajono centru. 1940 m. rugpjūtį Adutiškis ir jo apylinkės prijungtos prie Lietuvos TSR. Valdžia ėmėsi rusinimo politikos, įsteigė rusų ir baltarusių dešimtmetę mokyklą. 1940 m. iš Adutiškio geležinkelio stoties sovietai trėmė gyventojus į Sibirą, buvo suimti visi Šv. Kazimiero draugijos pirmininkai. 1942–1944 m. pamiškių kaimų žmonės kentėjo nuo sovietinių partizanų plėšikavimo. Adutiškis labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. 1944 m. miestelis sudegintas, sugriautas miestelio centras. 1944 m. vokiečiai traukdamiesi susprogdino malūną, tiltą, linų fabriką. Tais pačiais metais buvo paskelbta mobilizacija į sovietinę kariuomenę, kurios vyrai vengė. Rudenį Antanų miške susibūrė Lietuvos partizanų būrys, vadovaujamas A. Griškėno-Karužio. Jį suėmus, „Tigro“ būriui ėmė vadovauti karininkas Vincas Žaliaduonis-Rokas. Pokariu Sibiro lageriuose kalėjo 23 vyrai iš miestelio, o apylinkėje nuo sovietinių okupantų nukentėjo 172 žmonės. 1949 m. gyventojai buvo priversti jungtis į kolūkius. Melioracija sunaikino vienkiemius.

1945 m. įsteigta biblioteka, 1956 m. įkurta ambulatorija, kultūros namai, 1955 m. įsteigta vidurinė mokykla, vaikų lopšelis – darželis, muitinė, pasienio užkarda. 1975 m. prie Adutiškio prijungtas gretimas miestelis – Naujasis Adutiškis. Iki 1992 m. veikė linų fabrikas, dab. trikotažo įmonė.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo kilęs konfliktas su Baltarusija dėl Adutiškio geležinkelio stoties. Dabar siena su Baltarusija eina pietiniu miestelio pakraščiu, geležinkelio linija skiria dvi valstybes. 1994 m. spalio 13 d. Lietuvos ir Baltarusijos derybininkai susitarė dėl Adutiškio geležinkelio stoties padalinimo. Stotis atiteko Lietuvai, Baltarusijai atiteko vienas ar du geležinkelio keliai. Lietuvos pusėje 2003 m. geležinkelio bėgiai išardyti, po kelerių metų nugriauti ir nebenaudojami geležinkelio stoties pastatai. Geležinkelis Baltarusijoje veikia, yra stotelė „Haduciški“ (Гадуцішкі), kurioje kasdien sustoja 4 keleiviniai traukiniai.

2006 m. patvirtintas Adutiškio herbas.

Miestelis Pirmojo pasaulinio karo metais

• 
• 
• 
• 

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1897–1920 m.	Adutiškio valsčius
1920–1939 m.	Lenkija
1939–1940 m.	Adutiškio rajonas, Baltarusijos TSR
1940–1950 m.	Adutiškio valsčius
1950–1995 m.	Adutiškio apylinkės centras
nuo 1995 m.	Adutiškio seniūnijos centras

Pavadinimo kilmė

Miestelio vardas yra asmenvardinės kilmės, nuo vardo Aduta (ar Adutis).

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1862 m. ir 2011 m.
1862 m.*	1879 m.	1897 m.sur.	1905 m.	1931 m.	1959 m.sur.	1970 m.sur.
764	1 800	2 247	1 674	1 539	1 780	1 839
1974 m.	1979 m.sur.	1984 m.	1989 m.sur.	2001 m.sur.	2011 m.sur.	-
2 558	1 058	1 036	1 023	778	689	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

Žymūs žmonės

• Benon Łastowski (1913–1996), karininkas
• Kleofas Ławrynowicz (g. 1935), karininkas, visuomenės veikėjas
• Brunonas Gailiušis (g. 1939), inžinierius hidrotechnikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras
• Kazimierz Ławrynowicz (1941–2002), mokslininkas, profesorius
• Danuta Polak (g. 1945), politikė

Nuorodos

Aplinkinės gyvenvietės
	Mielagėnai – 17 km Gilūtos – 10 km	DIDŽIASALIS – 23 km	Mociškė – 8 km
	Svirkos – 10 km ŠVENČIONYS – 29 km

Svarbiausios gyvenvietės Švenčionių rajone

Adutiškis | Cirkliškis | Kaltanėnai | Labanoras | Magūnai | Naujas Strūnaitis | Pabradė | Sariai | Svirkos | Švenčionėliai | Švenčionys