Telefonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Antikvarinis telefono aparatas
Gatvės telefonas Kaune

Telefonas (gr. tele – toli + phōne – balsas) – telekomunikacijos įrenginys, elektriniais signalais perduodantis balsą. Paprastai telefono išradimas priskiriamas Aleksandrui Grechemui Belui (Alexander Graham Bell), kuris 1876 m. pirmasis sukonstravo įtaisą Bostone, tačiau nėra vieningai sutariama, ar tai tikroji įrenginio istorija.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Telefonas nebuvo išrastas vieno žmogaus, tai buvo daugybės žmonių atliktų nepriklausomų bei susijusių išradimų bendras rezultatas.

1849 m. italų išradėjas Antonijus Meučis (Antonio Meucci) Havanoje pademonstravo įrenginį, vėliau pavadintą telefonu, tačiau diskutuojama, ar tai buvo elektrinis telefonas. 1854 m. prancūzas Šarlis Bursolas (Charles Bourseul) išspausdino telefono siųstuvo ir imtuvo aprašymą, bet nesukonstravo veikiančio prietaiso. 1854 m. Antonijus Meučis Niujorke pademonstravo elektrinį telefoną. 1860 m. į telefoną panašų įrenginį sukūrė vokietis Johanas Filipas Raisas (Johann Philipp Reis), bet šis prietaisas galėjo perduoti tik muzikines melodijas, 1861 m. jis jau demonstravo įrenginį, elektra perdavusį balsą 340 pėdų atstumu. 1875 m. birželio 2 d. Aleksandras Belas pirmą kartą telefonu perduoda balsą, o liepos 1 d. pirmąkart panaudoja telefoną, sugebantį perduoti balsą į abi puses.

1877 m. pirmoji telefono linija nutiesta Berlyne. 1882 m. Belo kompanija įrengė telefono tinklą Varšuvoje su 105 abonento linijomis bei Rygoje 54 telefono abonentams. Tų pačių metų pabaigoje nutiesta pirmoji privati telefono linija Rietave. 1888 m. spalio 22 d. Klaipėdoje (tuo metu Prūsija), pradėjo veikti telefono stotis, sujungusi 23 abonento linijas. 1896 m. kovo mėn. telefono stotis pradėjo veikti Vilniuje, 1904 m. – Kaune.

1927 m. sėkmingai pademonstruotas pirmasis transatlantinis skambutis. 1946 m. atliktas pirmasis komercinis skambutis mobiliuoju telefonu. 1958 m. pradėti naudoti pirmieji modemai tiesioginiam susijungimui naudojant telefonines linijas.

Anglinis mikrofonas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmųjų telefono aparatų mikrofonas buvo membraną turinti anglies milteliais užlydyta dėžutė. Garsas (žmogaus balsas) virpindavo miltelių daleles, ir mikrofono laidumas keitėsi priimamo garso dažniu. Nuosekliai sujungus tokį mikrofoną, bateriją ir telefono ausinę, šiuo trijų dalių prietaisu jau galima perduoti garsą per atstumą. Nuosekliai sujungus ausinę, anglinį mikrofoną, bateriją, kitą ausinę ir dar vieną anglinį mikrofoną, gauname užbaigtą du aparatus turintį telefono tinklą (tik be skambučių).

Diskinis numerio rinkiklis[taisyti | redaguoti kodą]

Diskinis numerio rinkiklis yra mechaninis įtaisas, generuojantis tiek elektros impulsų, koks yra tuo metu renkamas skaitmuo (renkant nulį diskas sukdavosi ilgiausiai ir generuodavo dešimt impulsų). Telefonų stotyje būdavo įrengti pagal šiuos impulsus grandines perjunginėjantys žingsniniai varikliai.

Pirmuosiuose klavišiniuose telefono aparatuose mechaninis impulsų generatorius buvo pakeistas tą patį darbą atliekančia elektronine schema. Vėliau atsirado elektronikai specifinis (toninis) numerio rinkimas, kuomet kiekvienas numerio skaitmuo koduojamas ne impulsų skaičiumi, bet sutarto dažnio (tono) signalu. Toks rinkimas yra greitesnis: tai patogu automatiškai renkant numerį iš aparato atminties ir ypač „nukelto ragelio“ laikas yra palyginus brangus. Būtent todėl mobiliuose telefonuose paprastai naudojamas toninis rinkimo būdas.

Kai kurie staliniai aparatai tebeturi rinkimo būdo perjungiklį (paprastai žymimas angl. tone - pulse) ir vis dar galėtų dirbti su Lietuvoje seniai nebenaudojamomis žingsninių variklių tipo stotimis.


Commons-logo.svg Vikiteka: Telefonas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka