Karaliaučius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Kaliningradas)
Jump to navigation Jump to search
Karaliaučius
rus. Калининград
vok. Kaliningrad
   Kgd gerb.png      Flag of Kaliningrad.png   
Kaliningrad 05-2017 img10 aerial view.jpg
Karaliaučiaus panorama:
viduryje matyti Karaliaučiaus katedra,
toliau kairėje - Tarybų namas.

Karaliaučius
54°43′0″ š. pl. 20°31′0″ r. ilg. / 54.71667°š. pl. 20.51667°r. ilg. / 54.71667; 20.51667 (Karaliaučius)Koordinatės: 54°43′0″ š. pl. 20°31′0″ r. ilg. / 54.71667°š. pl. 20.51667°r. ilg. / 54.71667; 20.51667 (Karaliaučius)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Sritis: Kaliningrado sritis Kaliningrado sritis
Įkūrimo data: 1255 m.
Meras: Aleksandr Jarošuk
Gyventojų (2018): 475 056
Plotas: 224,7 km²
Tankumas (2018): 2 114 žm./km²
Tinklalapis: www.klgd.ru
Commons-logo.svg Vikiteka: KaraliaučiusVikiteka
Kirčiavimas: Karaliáučius (Kaliningrãdas)

Karaliaučius (vok. Königsberg, prūs. Kunnegsgarbs, Knigsberg), iki 1255 m. Tvanksta (prūs. Twangste, Tuwangste, Twānksta, vok. Twangste), 1946 m. liepos 4 d. vokiško pavadinimo buvo atsisakyta ir dabartinis miestas oficialiai perpavadintas Kaliningradu (rus. Калининград, vok. Kaliningrad), kuris vėliau visomis kalbomis oficialiai taip pradėtas vadinti.

Tai Baltijos jūros uostas, nuo 1945 m. TSRS okupuotos Rytprūsių šiaurinės dalies, performuotos į Kaliningrado sritį, centras. Miestas iki šiol valdomas Rusijos.

Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karaliaučiaus vietoje iki XIII a. buvo sembų gyvenvietė pavadinimu Tvanksta, prūsiškai – Twangste, Tuwangste ar Twānksta. 1255 m. kryžiuočių ordinas sugriovė gyvenvietę, ir pradėjo statyti pilį. Piliai suteikė Kionigsbergo (karalių kalvos) pavadinimą. Taip ji pavadinta Bohemijos karalystės karaliaus Otokaro II-ojo, dalyvavusio kryžiuočių ordino žygyje į Sembą, garbei. Aplinkui Karaliaučiaus pilį ėmė kurtis gyvenvietė, kuri ir davė pradžią Karaliaučiui. Nuo to laiko iki 1946 m. pilis, o vėliau ir miestas oficialiai vadintas Königsberg arba Königsberg in Preußen. Dabartinis oficialus rusiškas pavadinimas suteiktas TSRS aneksavus šiaurinę Rytprūsių dalį, įamžinant 1946 m. mirusį TSRS partinį veikėją Michailą Kalininą. Oficialiai miestas Kaliningradu imtas vadinti nuo 1946 m. liepos 4 d., ir dabar taip vadinamas visomis kalbomis, įskaitant ir vokiškai.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestas išsidėstęs Priegliaus žiotyse prie Aistmarių.

Kaliningradas dalinamas į tris dalis (kvartalus):

  • Moskovskij
  • Leningradskij
  • Centralnyj

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Karaliaučiaus istorija.

Istorinių laikų Karaliaučius turi tris, labai skirtingus vystymosi etapus – sembiškąjį arba prūsiškąjį, teutoniškąjį arba vokiškąjį ir tarybinį arba rusiškąjį.

Sembiškasis laikmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sembiškasis arba prūsiškasis gyvenvietės laikotarpis tęsėsi iki 1255 m.

Dabartinio miesto teritorijoje stovėjo prūsų sembų genties pilaitė ir vietovė vadinosi Tvanksta ar Tvangstė. 1254 m. Vokiečių ordino kryžiuočiai su kryžininkais, kuriems vadovavo Čekijos karalius Pršemislas II Otakaras, užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje pastatė medinę pilį.

Vokiškasis laikmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karaliaučiaus pilies bokštas XIX–XX a. sandūroje.

Teutoniškasis arba vokiškasis miesto laikotarpis gyvavo tarp 1255 m. ir 1945 m. balandžio 10 d.

Vokiečių ordino pilis pastatyta 1255 m. buvusios sembų gyvenvietės Tvankstos (arba Tvangstė, Tvangystės) vietoje. Šalia pilies susikūrė trys miestai, turintys savivaldą – Altstadt (Senamiestis), Löbenicht (Liepininkai) ir Kneiphof (Knypava), kurie į vieną miestą sujungti tik 1724 m. Karaliaučius tapo Sembos vyskupystės, vienos iš keturių Prūsijos diecezijų, centru, atskiri miestai buvo įstoję į Hanzos miestų sąjungą. 1544 m. paskutinio Vokiečių ordino magistro ir pirmojo Prūsijos hercogo Albrechto įkurtas tuometinis Albertinos universitetas (nuo 2005 m. – Rusijos valstybinis Imanuelio Kanto universitetas) yra pirmasis protestantiškas universitetas šiame Europos regione, kurio steigime didelį vaidmenį suvaidino lietuviai Stanislovas Rapalionis ir Abraomas Kulvietis. 1466 m. Lenkijai prisijungus žemes su Marienburgu ir Olštynu, Karaliaučiaus pilis tapo pagrindine Ordino rezidencija.

Po Vokiečių ordino sekuliarizacijos 1525 m. miestas tapo Prūsijos hercogystės, kuri buvo Lenkijos karalystės lenas, sostine. 1701 m. Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas III Karaliaučiuje karūnavosi Prūsijos karaliumi Frydrichu I. Nuo 1773 m. buvo Rytų Prūsijos provincijos sostine.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vienas didžiausių regiono miestų 192,76 km² teritorijoje, kurioje 1939 m. buvo 372 164 gyventojai. Miestas pasižymėjo multikultūriškumu, nors jame absoliučią daugumą sudarė vokiečiai, bet gyveno ir prancūzai, škotai, olandai, lenkai, šiek tiek lietuvininkų. Prieš Raudonajai armijai užimant miestą, vietiniai gyventojai masiškai bėgo į Vokietijos gilumą.

Rusiškasis laikmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1967 m. galutinai nugriovus Karaliaučiaus pilies dar išlikusias sienas, jos teritorijoje, 1970 m. buvo pradėtas statyti Tarybų namo administracinis pastatas, vėliau tapęs neoficialiu tarybinio ir rusiškojo Karaliaučiaus, dabar oficialiai vadinamo Kaliningradu, simboliu (2016 m. nuotrauka).

Tarybinis arba rusiškasis miesto laikotarpis prasidėjo nuo 1945 m. balandžio 10 d. ir tęsiasi šiol.

Kaliningradiečiai švenčiantys pergalės dieną prieš Vokietiją (2017 m. gegužės 9 d.)
Kaliningrado panorama (2011 m.)

Antrąjam pasauliniam karui einant į pabaigą, 1945 m. balandžio 6 d. TSRS pajėgos pradėjo Karaliaučiaus puolimą. Balandžio 9 d. ginančios nuo rusų miestą vokiečių karinės pajėgos kapituliavo, o balandžio 10 d. TSRS kariuomenė likvidavo paskutinį pavienių vokiečių pasipriešinimą ir perėmė miesto kontrolę.

Vokietijai galutinai pralaimėjus karą, po kelerių metų mieste likę gyventojai buvo deportuoti į Rytų Vokietiją ar ištremti į tolimus Rusijos regionus. Vietoj pabėgusių, išžūdytų ir vėliau deportuotų vietinių gyventojų, į miestą pradėjo keltis rusakalbiai iš įvairių TSRS teritorijų, ypač rusai, ir gana daug gudų bei ukrainiečių.

Miestas smarkiai nukentėjo nuo bombardavimų Antrojo pasaulinio karo metu. Po karo miestas savo architektūra, kultūra ir gyventojais labai skyrėsi nuo vokiško miesto, koks buvo iki sovietų ekspansijos.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2010 m.

1989 m.:[1]

Ekonomika ir susisiekimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karaliaučius yra stambus geležinkelio ir automobilių kelių mazgas. Mieste yra upių ir neužšąlantis jūrų uostas. Iš Maskvos į Karaliaučių tranzitu per Lietuvos ir Gudijos teritoriją kursuoja keleivinis traukinys.

Už 24 km nuo miesto yra tarptautinis Chrabrovo oro uostas su reguliariomis susisiekimo linijomis į Rusiją, Lenkiją ir Šiaurės Europą. Yra reguliari keltų linija su Sankt Peterburgu.

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mieste žaidžia FK Baltika Kaliningrad futbolo klubas.

2018 m. atidarytas Kaliningrado stadionas, mieste vyko XXI pasaulio futbolo čempionato varžybos.

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]