Pereiti prie turinio

Švenčionėlių geležinkelio stotis

Koordinatės: 55°09′50″š. pl. 25°59′37″r. ilg. / 55.1638°š. pl. 25.9935°r. ilg. / 55.1638; 25.9935
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Švenčionėlių GS)

55°09′50″š. pl. 25°59′37″r. ilg. / 55.1638°š. pl. 25.9935°r. ilg. / 55.1638; 25.9935

  Švenčionėlių geležinkelio stotis
Stoties rūmai 2019 m.
Adresas Švenčionėliai, Priestočio g. 1
Atidaryta 1862 m.
Peronų sk. 2
Aptarnaujanti įmonė AB „Lietuvos geležinkeliai“
Žemėlapiai Retromap.ru
Nuotraukos Railwayz.info
Aplinkinės stotys ir stotelės
km
km
↑ UTENA ↑
↑ TURMANTAS ↑
Kiauneliškis
Ignalina
8,8
8,2
Kaltanėnai
Pakretuonė
10,0
14,8
ŠVENČIONĖLIAI
10,0
Žeimena
Drūstėnai
7,6
Pažeimenė
Švenčionys
↓ PABRADĖ ↓
↓ LENTUPIS ↓

Švenčionėlių geležinkelio stotis (iki 1906 m. Švenčionių geležinkelio stotis) – geležinkelio stotis Švenčionėliuose, Priestočio g. 1, vakariniame miesto pakraštyje netoli Žeimenos upės. Geležinkelio mazgas, kuriame susijungia Vilniaus–Turmanto geležinkelis ir Utenos–Švenčionėlių geležinkelis. Stoja tarpmiestiniai keleiviniai traukiniai Vilnius–Ignalina–Turmantas.[1]

Stoties pastatų kompleksas – kultūros paveldo objektas (unikalus Nr. 46689), jį sudaro keleivių rūmai (46690), pašto pastatas (46691), plačiųjų garvežių depo pastatai (46692, 46693), pagalbinis pastatas (46694), geležinkelio tarnautojų bendrabučio pastatai (46888, 46889, 46890, 46891), vandens siurblinės pastatas (46893), vandens siurblinės mechaniko namas (46894), garvežių depo pastatas (46695), siaurojo geležinkelio ledainė (46696), siaurojo geležinkelio tarnautojų namas (47013).

1989 m. birželio 14 d. stoties prieigose pastatytas akmuo – paminklinė kompozicija 1941 ir 1944–1953 m. iš čia ištremtų ir į sovietinius lagerius išvežtų Lietuvos gyventojų atminimui.[2] 2014 m. birželio 14 d. ant stoties pašventinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro suprojektuota atminimo lenta iš stoties masiškai tremtiems Lietuvos gyventojams atminti.[3]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Atminimo akmuo tremtiniams, išvežtiems iš Švenčionėlių stoties
Krovininiai vagonai stotyje

Švenčionėlių geležinkelio stotis įkurta 1862 m.[4] prie Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio,[5] kaip II klasės geležinkelio stotis[6] tarp Pabradės GS pietuose ir Ignalinos GS šiaurėje.[7] 1862 m. vadinosi Švenčionių stotimi,[8] vėliau priskirtas Švenčionėlių pavadinimas – 1864 m. stotis minima kaip rus. станцiя Свенцянки gyvenamoji vietovė Kaltanėnų bažnyčios metrikų knygoje.[9] Stoties įrengimas prisidėjo prie miesto augimo.[10] Oficialiai Švenčionių pavadinimas pakeistas 1906 m.[4]

Sovietų okupacinė valdžia 1941 ir 1944–1953 m. iš Švenčionėlių geležinkelio stoties į tremtį Sibire ir kitas atokias SSRS vietoves, išvežė tūkstančius lietuvių ir kitų tautybių Lietuvos valstybės piliečių. 1939–1941 m. ir 1944–1952 m. sovietų valdžia iš šios stoties išveždavo ir politinius kalinius. Taip pat iš Švenčionėlių geležinkelio stoties politinius kalinius išveždavo ir vėlesniais metais, iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.[11]

II pasaulinio karo metais stoties rūmai nukentėjo nežymiai.[12] 1950 m. uždarytas garvežių depas.[13] 1989 m. atidengtas paminklinis akmuo tremtiniams. 2001 m. kovo 25 d. nutrauktas keleivinis susisiekimas Utenos kryptimi.[14] 2004 m. rekonstruoti stoties peronai.[15] 2023 m. Švenčionėlių stoties statinių kompleksas įtrauktas į kultūros vertybių registrą.[16]

Siaurojo geležinkelio stotis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Panevėžio–Pastovių geležinkelis.

1895 m. lapkričio 11 d. atidaryta 750 mm vėžės Panevėžio–Pastovių geležinkelio atkarpa Švenčionėliai–Pastovys,[5] 1901 m. gegužės 13 d. atidaryta antroji geležinkelio dalis Panevėžys–Švenčionėliai. Šalia Švenčionėlių įrengtas viadukas virš Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio (8 m aukščio ir 9,5 m ilgio).[17] Viadukas buvo geležinis ant akmeninių atramų, svėrė 415 pūdų ir buvo pagamintas Sankt Peterburge, Nevos mechanikos gamykloje.[18] Stotyje įrengtas akmeninis garvežių remonto depas, kuriame tilpo 12 garvežių, pastatytas 48 m³ vandens bokštas.[19] Siaurojo geležinkelio stotis buvo piečiau plačiojo geležinkelio stoties (55°09′47″š. pl. 25°59′38″r. ilg. / 55.1630°š. pl. 25.9938°r. ilg. / 55.1630; 25.9938), jai priklausė 8 siaurojo geležinkelio garvežiai.[20]

1957–1962 m. senieji Švenčionėlių depo garvežiai buvo pakeisti rusų gamybos dyzeliniais lokomotyvais, netrukus buvo uždarytas ir pats depas.[21]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Švenčionėlių geležinkelio stotis – vaizdinė ir garsinė medžiaga
  1. ↑ Traukinių išvykimai iš stotelės Švenčionėliai. (Stops.lt)
  2. ↑ Švenčionių rajono paminklai. Genocid.lt (tikrinta 2025-03-14).
  3. ↑ Atminimo lentos Švenčionėlių ir Vilkaviškio geležinkelių stotyse. Genocid.lt (tikrinta 2022-03-25).
  4. ↑ 4,0 4,1 Архангельский А. С., Архангельский В. А. Железнодорожные станции СССР (справочник). – Москва, Транспорт, 1981.
  5. ↑ 5,0 5,1 „Nepriklausomybės sąsiuviniai. Kelionė Lietuvos geležinkelių istorijos bėgiais, I dalis“. 2015-01-11. Suarchyvuotas originalas 2017-02-17. Nuoroda tikrinta 2017-01-12.
  6. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 44
  7. ↑ Święciany (3). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 685 psl. (lenk.)
  8. ↑ Mappa kolei żelaznych rozchodzących się z Wilna. A. H. Kirkor, Przewodnik: Wilno i koleje żelazne z Wilna do Petersburga i Rygi oraz do granic na Kowno i Warszawę. – Wilno, 1862.
  9. ↑ Gražina Lisauskienė. Vietovardžiai Kaltanėnų ir Labanoro parapijų bažnytinėse knygose, XVIII a. pab. – XIX a. Gengen.lt (tikrinta 2023-08-09).
  10. ↑ Švenčionėlių miestelio istorija Archyvuota kopija 2011-02-23 iš Wayback Machine projekto.
  11. ↑ „Objekto Nr. 17261 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  12. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 171
  13. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 178
  14. ↑ „Lietuvos geležinkeliai“ nutraukia kai kurių keleivinių traukinių eismą
  15. ↑ AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2000–2005 m. – Vilnius, Sapnų sala, 2005. // psl. 47
  16. ↑ „Objekto Nr. 46689 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  17. ↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 85
  18. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 65
  19. ↑ Kuktiškių istorijos fragmentai. Geležinkelis
  20. ↑ Jakštas, Algis. „Siaurukas – neatsiejama Švenčionėlių istorijos dalis“. „Švenčionių kraštas“. Suarchyvuotas originalas 2017-01-18. Nuoroda tikrinta 2017-01-17.
  21. ↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 114
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Švenčionėlių_geležinkelio_stotis&oldid=7540183"