Bajorų–Priekulės geležinkelis
| Bajorų–Priekulės geležinkelis | |
| Vieta | |
|---|---|
| Šalys |  Lietuva,  Latvija |
| Miestai | Bajorai (Kretinga) – Skuodas – Priekulė |
| Pagrindinė informacija | |
| Operatorius | Lietuvos geležinkeliai |
| Statybų pradžia | 1915 m. liepos 11 d.[1] |
| Atidarymas | 1915 m. spalio 1 d.[1] |
| Uždarymas | XXI amžiaus 1-as dešimtmetis |
| Techninė informacija | |
| Ilgis | 75 km[2] |
| Vėžė | 1520 mm vėžė |
Bajorų–Priekulės geležinkelis – 1520 mm vėžės geležinkelio linija, jungianti Bajorus Kretingos pietuose ir Priekulę Latvijoje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vokietijos imperijos laikai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1875 m. Vokietijos imperija užbaigė Klaipėdos–Tilžės geležinkelį, skirtą susisiekimui su Klaipėdos uostu. 1892 m. geležinkelis pratęstas – nutiestas Klaipėdos–Bajorų geležinkelis pasienyje su Rusijos imperija.
Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos imperijos kariuomenė nutiesė bėgius iš Bajorų į Priekulę (dabar Latvija) per Skuodą ir Darbėnus. Atšaka pastatyta per 1915 m. vasarą: darbai prasidėjo liepos 11 d., o pirmasis traukinys link Skuodo pajudėjo rugsėjo 20 d. Darbams vadovavo Vokietijos specialistai, dirbo iš pradžių rusų belaisviai, nuo rugpjūčio priverstinai dirbti buvo varomi Kretingos apskrities gyventojai.[3] Kreipimesi į gyventojus buvo nurodyta, kad jei šie nesutiks dirbti už atlygį, tuomet valdžia žmones paims į darbus priverstinai ir tada už darbą jau nebemokės.[4] Iš viso prie statybos dirbo daugiau nei 5000 žmonių.[2] Už darbą buvo mokama: vyrams – 2 markės, moterims – 0,5 markės, paaugliams – 1 markė. Iš viso statybų metu nukasta 250 tūkst. m³ žemių, nutiesta 10 tiltų (bendras ilgis 465 m), 10 protakų.[5] Per parą buvo nutiesiama 2,0–2,5 km ruožo.[6]
Tiesiant geležinkelį nukasta didelė dalis Kretingsodžio laukuose buvusios Pilale vadinamos kalvos, ant kurios, pagal padavimus, būta pilies. Sovietmečiu nukasti ir kalvos likučiai, žemė prijungta prie geležinkelio teritorijos bei steigiamų „Akmenos“ kolektyvinių sodų. Pabėgiams vokiečių nurodymu naudoti ir pakelėse stovėję masyvūs ąžuoliniai kryžiai.[3]
Geležinkeliu į Rytų frontą buvo gabenama kariuomenė ir karinė technika, iš okupuotų kraštų – grobis, mediena ir karo belaisviai. Valstiečių prievolėms, tarp jų miško gėrybėmis, nutiesti siaurieji geležinkeliai į Rucavos girias ir atkarpa Darbėnai–Vaineikiai. Ne dažniau kaip kartą per savaitę kursavo keleivinis traukinys, kirsdavęs trijų valstybių sienas.[3]
Lietuvos ir Latvijos laikai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Pirmojo pasaulinio karo Bajorų–Priekulės geležinkelis atsidūrė Lietuvos ir Latvijos teritorijose. Po 1923 m. Klaipėdos sukilimo Klaipėdą prijungus prie Lietuvos, ši atkarpa tapo geležinkelio linijos Kaunas–Klaipėda dalimi. 1923 m. vasario 28 d. Lietuvos vyriausybė perėmė Klaipėdos–Tilžės geležinkelio administravimą, o Krašto siaurieji geležinkeliai liko Klaipėdos krašto direktorijos nuosavybe. Kadangi susisiekimas su Klaipėda buvo per Latviją, 1924 m. Seimas pritarė jungties Šiauliai–Telšiai–Kretinga statybai (Kužių–Kretingos geležinkelis), kurios atidarymas įvyko 1932 m. spalio 29 d. Atidarius jungtį sumenkusi Kretingos–Priekulės geležinkelio reikšmė vėl sustiprėjo 1939 m., kai buvo nuspręsta plėtoti Šventosios uostą ir buvo nutiesta atšaka Šventoji–Darbėnai. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Lietuvai grąžinus Klaipėdą, Šventosios uosto plėtra neteko prasmės ir geležinkelis buvo išmontuotas.[3]
Linijos sunykimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2001 m. kovo 25 d. nutrauktas keleivinių traukinių eismas atkarpoje Kretinga–Skuodas.[7] Paskutinis keleivinių traukinių reisas Skuodas–Klaipėda įvyko tų pačių metų kovo 23 d.[8] 2016 m. eksploatuojamas buvo tik 10 km ruožas į šiaurę nuo Kretingos, skirtas žaliavų pristatymui į šalia Darbėnų įsikūrusią akmens apdirbimo įmonę „Žemaitijos granitas“. Likę atkarpos Darbėnai–Lietuvos–Latvijos siena bėgiai neprižiūrimi.[9] Ruožas Latvijoje išlikęs, tačiau prastesnės būklės nei Lietuvoje.
Stotys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje:
- Bajorų geležinkelio stotis
- Kretingos geležinkelio stotis
- Tūbausių geležinkelio stotis
- Darbėnų geležinkelio stotis
- Nausėdų geležinkelio stotis
- Medininkų geležinkelio stotis
- Litvinų geležinkelio stotis
- Paluknės geležinkelio stotis
- Skuodo geležinkelio stotis
Latvijoje:
- Kalėtų geležinkelio stotis
- Apulės geležinkelio stotis
- Purmsatų geležinkelio stotis
- Priekulės geležinkelio stotis
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Kelionė Lietuvos geležinkelių istorijos bėgiais, I dalis Archyvuota kopija 2017-02-17 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 2,0 2,1 Geležinkelius griovė ir tiesė karas. Lyduvėnų geležinkelio tiltas – kultūros vertybė Archyvuota kopija 2018-02-26 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Irena Šeškevičienė. Geležinkelio jubiliejus – ant nuardytų bėgių. 2015-06-19, Pajurionaujienos.lt (tikrinta 2025-03-01).
- ↑ „Geležinkelininkas“, 1939, Nr. 12–13, psl. 229.
- ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 96
- ↑ Petras Kutka. Geležinkelių atstatymo Lietuvoje darbai 1914–1918 m. – Kaunas, 1931. // psl. 24
- ↑ „Lietuvos geležinkeliai“ nutraukia kai kurių keleivinių traukinių eismą
- ↑ Geležinkeliai Archyvuota kopija 2016-12-21 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Skripkauskas, Juozas (2016-11-12). „Geležinkelio eutanazija“. Ūkininko patarėjas (132).