Siaurasis geležinkelis

Siaurasis geležinkelis (arba siaurukas) – geležinkelis, kurio vėžė yra siauresnė nei standartinio geležinkelio (1435 mm). Siauruko mažiausias vėžės dydis nėra nustatytas, bet paprastai laikoma, kad nuo 380 mm ribos jau prasideda sodo geležinkelių klasifikacija. Lietuvoje šiuo metu naudojamas tik 750 mm vėžės siaurasis geležinkelis. Tramvajus nėra priskiriamas siaurajam geležinkeliui.

Pagal paskirtį siaurukai skirstomi į karinius (kariškiams ir amunicijai transportuoti), bendrosios paskirties (keleiviams ir kroviniams vežti) ir pramoninius – skirtus gabenti produkciją ar žaliavas iš jų gavybos vietos iki perdirbimo vietos ar perkrovimo vietos į kitų rūšių transportą (taip pat ir bendrosios paskirties geležinkelio vagonus): molį, durpes, miško medieną ir kitas medžiagas. Šiuo metu Lietuvoje iš pramoninių geležinkelių išliko tik durpovežiai.

Istorija

Pirmieji viešo naudojimo siaurukai atsirado XIX a. 2-ojoje pusėje Prancūzijoje. Iš pradžių juos naudojo plačiųjų geležinkelių tiesimui (gabenti bėgius ir pabėgius, permesti žemes). Iki 1899 m. Prancūzijoje jų nutiesta per 5000 km. XX a. tarpukariu daugumoje Europos šalių siaurieji geležinkeliai sudarė apie trečdalį viso geležinkelių tinklo.^[1]

Lietuva

Lietuvoje išlikę 179 km siaurųjų geležinkelių,^[2] jie driekiasi Anykščių, Biržų, Panevėžio, Pasvalio rajonais. Keleivių eismas vyksta tik Panevėžio–Rubikių ruože turistinėms kelionėms, kai kur siaurieji geležinkeliai vis dar naudojami durpynuose durpėms pervežti.

Istorija

Siaurieji geležinkeliai buvo planuojami tiesti, siekiant surinkti keleivius iš mažesnių stotelių į didesnes stotis, iš kur jie galėtų toliau tęsti kelionę. Į mažesnius miestelius tiesti plačiosios vėžės geležinkelius neapsimokėjo, tad visuose Lietuvos regionuose paplito siaurojo geležinkelio tinklai.

Lietuvoje siaurųjų geležinkelių istorija turėjo kelis etapus:

Rusijos imperijos laikotarpis. Buvo nutiestas 750 mm vėžės Panevėžio–Pastovių geležinkelis. Iš dalies šis ruožas išlikęs ir dabar. Kauno tvirtovės geležinkelis atidarytas 1894 m. ir jungė fortus ir kitas strategiškai svarbias vietas Kaune.
Vokietijos imperijos laikotarpis. Klaipėdos krašte buvo nutiestas Pagėgių–Smalininkų siaurasis geležinkelis, elektrifikuotas Tilžės–Mikytų siaurasis geležinkelis ir Klaipėdos siaurojo geležinkelio tinklas.
Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu Vokietijos kariuomenė Lietuvoje paklojo labai platų karo lauko 600 mm vėžės geležinkelių tinklą (vok. Feldbahn). Šis tinklas buvo skirtas karo amunicijai pervežti ir užgrobtai produkcijai išvežti.
Tarpukario Lietuvoje dalis vokiečių nutiestų geležinkelių buvo išardyta, dalis rekonstruota ir perklota į 750 mm vėžę. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte (dabartinės Lietuvos sienų ribose) buvo nutiestas Vilniaus siaurasis geležinkelis, rekonstruoti vokiečių nutiesti siaurieji geležinkeliai.
Po Antrojo pasaulinio karo buvo nuolat mažinamas civilinių siaurųjų geležinkelių ir plečiamas pramoninių geležinkelių tinklas. Minėtini 1963 m. – spėjama, kad tais metais galutinai panaikinti visi 600 mm siaurukai.

Lietuvai 1919 m. perėmus jos teritorijoje esančių geležinkelių kontrolę buvo įkurtas Geležinkelių valdymo centras, sudaryta Siaurųjų geležinkelių direkcija.^[3] Siaurojo geležinkelio linijos buvo tiesiamos daugiausia Šiaurės Lietuvoje, prie jų tiesimo prisidėdavo apskričių ir valsčių administracija.^[4] Siaurasis geležinkelis imtas daugiausia naudoti krašto reikalams, platusis – kaip tranzitinis. Senos laikinojo tipo geležinkelio stotys buvo nugriautos, o jų vietoje pastatytos naujos, daugiausia mūrinės.^[5] 1928 m. Lietuvos siaurųjų geležinkelių valdymas buvo atskirtas nuo plačiųjų, jie palaipsniui tapo rentabilūs.^[6] Pervežimai didėjo – jei 1929 m. pervežta 188,1 tūkst. tonų krovinių, tai 1937 m. jau 275 tūkst. tonų. Keleivių srautai per panašų laikotarpį padidėjo nuo 2,5 mln. 1930 m. iki 2,9 mln. 1937 m.^[7] Iki 1935 m. dauguma 600 mm vėžės ruožų perkalti į 750 mm vėžę, traukiniai jau galėjo išvystyti iki 75 km/h greitį. Iš viso tarpukariu Lietuvoje buvo nutiesta 467 km siaurųjų geležinkelių, tarp jų 284 km 750 mm vėžės ir 183 km 600 mm vėžės pločio.^[8]

Vokietijoje buvo naudojamas terminas „siaurasis geležinkelis“ (vok. Schmalspurbahn), o Rytprūsiuose, kuriems priklausė ir Mažoji Lietuva – „mažasis geležinkelis“ (vok. Kleinbahn). Klaipėdos krašto „mažieji geležinkeliai“ turėjo labai platų tinklą, jų vėžės plotis buvo 1000 mm, kai kurie jų buvo sujungti su miesto transportu. Šis tinklas galutinai sunaikintas 1946 m.

Baigiantis II pasauliniam karui, 1944 m. birželio 1 d. Lietuvos teritorijoje (įskaitant Vilniaus kraštą) buvo 420 km 750 mm pločio (35 garvežiai, 41 keleivinis vagonas, 572 prekiniai vagonai) ir 183 km 600 mm pločio geležinkelių (39 garvežiai, 44 keleiviniai vagonai ir 362 prekiniai vagonai).^[9] Sovietmečiu 1945–1980 m. buvo uždaryta 20 ruožų (407 km): Pagėgių–Smalininkų siaurasis geležinkelis (47 km), Piktupėnų–Preslių (7 km), Šilutės–Tumelių (10 km), Klaipėdos–Plikių (15 km), Klaipėdos–Gargždų (18 km), Dovilų–Veiviržėnų (18 km), Kazlų Rūdos–Runkų (8 km), Jūrės–Kašelių (40 km), Kardokų–Vilemų (13 km), Šiaulių–Gubernijos (7 km), Gubernijos–Šukionių (27 km), Petrašiūnų–Linkuvos siaurasis geležinkelis (7 km), Joniškėlio–Žeimelio siaurasis geležinkelis (37 km), Joniškio–Žeimelio siaurasis geležinkelis (26 km), Jonavos–Ukmergės siaurasis geležinkelis (35 km), Skapiškio–Suvainiškio siaurasis geležinkelis (38 km), Dūkšto–Giraitės (18 km), Marcinkonių–Žudravo (16 km), Švenčionių–Lietuvos sienos (9 km), Švenčionių–Švenčionėlių (14 km) ruožai. Gubernijos–Petrašiūnų ruožas perdarytas į platųjį, 1972–1974 m. Švenčionėlių–Utenos ruožas (50 km) perkaltas į 1520 mm vėžę, o Utenos–Rubikių ruožas išardytas.^[10] Tuo metu stengtasi naudoti geležinkelius strateginiams, didelių gamyklų krovinių pervežimams ar keleivių vežimui tarp didelių miestų, o likusius vežimus palikti autobusams ir sunkvežimiams. Vis dar išliko Joniškėlio–Biržų siaurasis geležinkelis, Panevėžio–Joniškėlio siaurasis geležinkelis, Panevėžio–Rubikių siaurasis geležinkelis.

Išpopuliarėjus automobiliams, autobusams, siaurųjų geležinkelių poreikis sumažėjo ir jų ilgis trumpėjo. Tačiau Aukštaitijoje, aplink Panevėžį, siauruko tinklas yra toks didelis, kad jis toliau gali tarnauti kaip susisiekimo priemonė (pvz., ruožas į Lentupį). Tų pačių riedmenų negalima naudoti ir platiesiems, ir siauriesiems geležinkeliams, todėl siaurukas išliko tik vietinio susisiekimo priemone. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje buvo išlikę tik keli 750 mm vėžės siaurojo geležinkelio ruožai: Panevėžio–Rubikių, Panevėžio–Joniškėlio–Biržų ir Joniškėlio–Petrašiūnų–Linkuvos (viso 179 km).^[11] Neatlaikydama konkurencijos su automobilių transportu, siaurojo geležinkelio sistema sparčiai nyko, 1996 m. uždaryti Panevėžio–Biržų ir Joniškėlio–Linkuvos ruožai, dalis infrastruktūros (visų pirmą stotys) įtraukta į Kultūros vertybių registrą. 1999 m. lapkritį įkurtas Keleivių vežimo valdybos struktūrinis padalinys siauriesiems geležinkeliams, bet tais pat metais nutrauktas krovinių vežimas ruože Panevėžys–Rubikiai, o 2001 m. jame sustojo ir keleiviniai reisai.^[12]

Dabartis

Po 1983 m. Lietuvoje buvo naudojamos tik šios 750 mm vėžės atkarpos:

Panevėžio–Rubikių siaurasis geležinkelis (68 km) šiuo metu naudojama;
Panevėžio–Joniškėlio siaurasis geležinkelis (36 km) šiuo metu nebenaudojamas;
Joniškėlio–Biržų siaurasis geležinkelis (42 km) šiuo metu nebenaudojamas;
Joniškėlis–Petrašiūnai–Linkuva (23 km) šiuo metu nebenaudojamas.

Tinkamas eksploatuoti yra tik Panevėžio–Rubikių siaurojo geležinkelio ruožas. Praėjus keleriems metams sovietmečio, kvarcinio smėlio transportavimas šiuo geležinkeliu tapo nuostolingas. Geležinkelis buvo uždarytas ir dabar naudojamas tik užsakomiesiems reisams, turistams vežioti. Daugiausiai važiuojama vasarą, kai per dieną atkarpa Anykščiai–Rubikiai kartais kursuoja po kelis traukinius.

2000 m. liepos 13 d. įregistruota Siaurojo Lietuvos geležinkelio rėmėjų sąjunga.^[13] 2001 m. įkurta viešoji įstaiga „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ , kuri iš Panevėžio ir Anykščių siaurojo geležinkelio stočių organizuoja šventines, edukacines, užsakomąsias keliones, vykdo reguliarius ir trumpuosius reisus, pasivažinėjimus drezina ir siauruko pirtele ant bėgių. Populiariausios šventinės programos – Užgavėnių, Atvelykio, Siauruko gimtadienio, Gastronominio siauruko, Kalėdinio siauruko.^[14]

Siaurojo geležinkelio kompleksas yra didžiausia Lietuvoje nekilnojama kultūros vertybė – jis gerai atspindi XIX a. pabaigos laikotarpį. Anykščių geležinkelio stotyje yra siaurojo geležinkelio muziejus, kuriame galima pamatyti ir kelis tikrus siaurukų lokomotyvus.

Riedmenys

Dyzeliniai lokomotyvai Tu2, TU3, TU4, TU6, TU7, TU7A, TU8
Keleiviniai vagonai PV-40, 3AW
43-092 modelio platformos
Dengti vagonai 41-012, 41-014

Literatūra

Darius Liutikas. „Siaurasis geležinkelis Lietuvoje. Anykščių ir Panevėžio siaurukas“. Všį Aukštaitijos siaurasis geležinkelis, 2024. – 392 p.: iliustr. – ISBN 978-609-96443-0-1.

Šaltiniai

↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 11
↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 115
↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 33.
↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 34
↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 36
↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 62
↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 63
↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 61
↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 65
↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 66
↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 67
↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 68
↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 137
↑ Aukštaitijos siaurasis geležinkelis

Nuorodos

Vikiteka: Siaurasis geležinkelis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Siaurojo geležinkelio istorija. Archyvuota kopija 2008-04-14 iš Wayback Machine projekto.
Siaurojo geležinkelio klubas. Archyvuota kopija 2011-04-21 iš Wayback Machine projekto.
Lietuvos siaurieji geležinkeliai (Parovoz.com)

[1] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 11

[2] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 115

[3] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 33.

[4] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 34

[5] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 36

[6] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 62

[7] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 63

[8] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 61

[9] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 65

[10] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 66

[11] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 67

[12] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 68

[13] Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 137

[14] Aukštaitijos siaurasis geležinkelis

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]