Pagėgiai
| Pagėgiai | ||
|---|---|---|
 
| ||
 | ||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||
| Valstybė |  Lietuva
| |
| Apskritis |  Tauragės apskritis
| |
| Savivaldybė |  Pagėgių savivaldybė
| |
| Gyventojų | 1 533 | |
| Plotas | 4,33 km² | |
| Tankumas | 354 žm./km² | |
| Pašto kodas | LT-99032 | |
 Vikiteka |
Pagėgiai | |
|
vok. Pogegen | ||
Pagėgiai – miestas vakarų Lietuvoje, Klaipėdos krašte, Tauragės apskrityje, prie kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda , 30 km į pietvakarius nuo Tauragės. Pagėgių savivaldybės ir seniūnijos centras, Pagėgių miesto seniūnaitija.
Yra Pagėgių Šv. Kryžiaus bažnyčia (1997 m.), Pagėgių evangelikų liuteronų bažnyčia (1933 m.), A. Mackaus gimnazija, Meno ir sporto mokykla, pradinė mokykla, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka, paštas, miesto parkas.
Pro miestą teka dešinysis Rusnės intakas Gėgė, nuo kurios pavadinimo kildinamas ir miesto vardas. Greta miesto įsikūręs Pagėgių kaimas.
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagėgiai – vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Gėgės upelio vardo,[2] pridedant priešdėlį pa-. Liaudies etimologija vardą sieja su gegute.[3] Gali būti, kad abidvi versijos yra papildančios viena kitą, mat Gėgės upelio vardas galėjęs kilti iš žąsų, kurios mėgo laikytis paupio balose, gagenimo. Kalbininkai linkę manyti, kad vietovardis gali būti giminingas nebevartojamam žodžiui gegis („miškas, rojus“).[4]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagėgiai minimi nuo 1281 m., kai vienam skalviui čia buvo užrašyta žemė. Nuo XV a. pradžios priklausė vokiečių Klaipėdos kraštui.
1875 m. pro Pagėgius buvo nutiesta Klaipėdos–Tilžės geležinkelio linija. 1902 m. miestas Tilžės–Pagėgių–Smalininkų siauruku buvo sujungtas su Smalininkais, vėliau (1904 m.) pravesta Klaipėdos–Tilžės geležinkelio atšaka iš Pagėgių į Lauksargius. XIX a. pabaigoje Pagėgiai minimi kaip kaimas Tilžės apskrityje, kuriame buvo geležinkelio ir pašto stotys.[5]
1923 m. Pagėgiams suteiktos miesto teisės. Pagėgiuose tuomet jau gyveno ~4000 gyventojų. Čia buvo pastatyti Tautinio Lietuvos banko, apskrities savivaldybės, muitinės pastatai, keletas kitų bankų pastatai, įruoštos kareivinės, prekių sandėliai, daug privačių pastatų. Miestelyje atsirado trys nauji viešbučiai, kelios parduotuvės, gydytojų kabinetai. Moderni architektūra pakeitė miesto veidą. Į Pagėgius suėjo Klaipėdos–Smalininkų ir Mintaujos–Tilžės plentų linijos. Po 1923 m. išplėsta Pagėgių geležinkelio stotis.
1926 m. įsteigta progimnazija, 1926 m. – gimnazija. 1929–1930 m. prezidento A. Smetonos iniciatyva (dail. A. Brako ir arch. K. Maskvitaičio projektas) pastatyti nauji mūriniai trijų aukštų gimnazijos rūmai. 1935 m. ji pavadinta Kristijono Donelaičio vardu, 1938 m. pradėtas statyti priestatas su gimnastikos sale ir įvairiais kabinetais. 1931 m. baigta statyti katalikų bažnyčia.
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Pokario metais Pagėgiai iš dalies atstatyti, buvo rajono centras iki 1962 m., bet vėliau Šilutės rajono sudėtyje miestelis nebeturėjo galimybės augti. Sovietmečiu buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė.
1994 m. patvirtintas Pagėgių herbas. 2000 m. Pagėgiai tapo naujos savivaldybės centru.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| XIX a. | ? | Tilžės apskritis | |
| 1920 m. | Pagėgių valsčiaus centras | Pagėgių apskrities centras | |
| 1920–1946 m. | ? | ||
| 1946–1950 m. | apskrities pavaldumo miestas | ||
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Pagėgių apylinkės centras | Pagėgių rajono centras | Klaipėdos sritis |
| 1953–1962 m. | |||
| 1962–1995 m. | Šilutės rajonas | ||
| 1995–2000 m. | Pagėgių seniūnijos centras | Šilutės rajono savivaldybė | Klaipėdos apskritis |
| 2000– | Pagėgių savivaldybės centras | ||
Konclageris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Per II pasaulinį karą Pagėgių miške buvo įkurta sovietinių karių belaisvių stovykla „Oflager-53“ (Buchenvaldo konclagerio filialas). Ji užėmė 36 ha teritorijos, aptvertos spygliuota viela. Stovykla veikė maždaug iki 1943 m., spėjama čia žuvus apie 20 tūkstančių žmonių.
1977 m. stovyklos vietoje pastatytas memorialinis kompleksas (skulpt. Steponas Šarapovas, archit. Gediminas Baravykas). 2005 m. pastatytas naujas memorialinis paminklas stovykloje žuvusių karo belaisvių atminimui įamžinti.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | ||||||||||
| 1871 m.[6] | 1885 m.[7] | 1887 m. | 1905 m.[8] | 1910 m.[9] | 1925 m. | 1932 m. | 1959 m.sur.[10] | 1970 m.sur.[11] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 613 | 684 | 662 | 698 | 684 | 1 404 | 4 000 | 3 436 | 2 797 | ||
| 1976 m.[12][13] | 1979 m.sur.[14] | 1989 m.sur.[15] | 2001 m.sur.[16] | 2011 m.sur.[17] | 2021 m.sur.[18] | - | - | - | ||
| 3 000 | 2 696 | 2 568 | 2 393 | 1 941 | 1 576 | - | - | - | ||
| ||||||||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagėgiuose gimė:
- Algimantas Mackus (1932–1964), žymiausias bežemių kartos atstovas, vadinamosios neornamentuotos kalbos poetas. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV.
- Vytautas Juodkazis (1928–), mokslininkas geologas, profesorius, akademikas.
Pagėgiuose gimnaziją baigė Mindaugas Stakvilevičius – fizikas, mokslų daktaras, politinis veikėjas.
Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Susisiekimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimnazija
Biblioteka
Futbolo stadionas
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 151
- ↑ „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 306 p.
- ↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 300
- ↑ Pogegen. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VIII (Perepiatycha — Pożajście). Warszawa, 1887, 497 psl. (lenk.)
- ↑ Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
- ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1885 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1888 // psl. 2–18.
- ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
- ↑ Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. gemeindeverzeichnis.de
- ↑ Pagėgiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 733 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Pagėgiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 401 psl.
- ↑ Algirdas Baliulis, Kazys Misius ir kt. Pagėgiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 263
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Tauragės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Be paliaubų: dokumentinė proza (sud. Edvardas Uldukis). – Vilnius: A. Malinausko individuali įmonė, 2006. – 95 p.: iliustr. – ISBN 9955-580-26-7
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Pagėgiai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 707 psl.
- Miesto urbanistika Archyvuota kopija 2013-01-11 iš Archive.is projekto
- Pagėgių istorija Archyvuota kopija 2012-11-12 iš Wayback Machine projekto.
- Pagėgių savivaldybė
- Pagėgiai iš oro 1944.12.23[neveikianti nuoroda]
| ||||||||||||||
