Dūkšto–Drujos geležinkelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dūkšto–Drujos geležinkelis
Vieta
ŠalysLietuvos vėliava Lietuva, Baltarusijos vėliava Baltarusija
MiestaiDūkštasApsasBreslaujaDruja
Pagrindinė informacija
Atidarymas1916 m.
Techninė informacija
Ilgis94 km
Vėžė600 mm vėžė (iki 1932 m.)
750 mm vėžė (nuo 1932 m.)
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti
Dūkšto–Drujos geležinkeliu riedantis traukinys kerta Drujos upę (fotografuota tarpukariu).

Dūkšto–Drujos geležinkelis – buvęs 94 km ilgio siaurasis geležinkelis, jungęs Dūkštą (Lietuva) ir Drują (Baltarusija).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1915 m. rudenį, vykstant Pirmajam pasauliniam karui buv. Vilniaus gubernijos teritorijoje tarp kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos kariuomenių nusistovėjo pusiausvyra. Abi kariaujančios pusės suskubo stiprinti savo pozicijas fronte. Rusai nutiesė 750 mm pločio vėžės siaurąjį geležinkelį tarp Pelėkų ir Piedrujos kaimų. Į pastarąją gyvenvietę kariniai kroviniai Rusijos kariuomenei buvo gabenami naujai nutiestu plačiuoju geležinkeliu iš Indros stoties (Rygos-Oriolo geležinkelio linija). Vokiečiai 1916 m. pradžioje karinei amunicijai gabenti įrengė 600 mm vėžės siaurojo geležinkelio liniją nuo Dūkšto (buv. plačiojo geležinkelio Sankt Peterburgas-Varšuva stotis) iki Čepukų kaimo. 1916 m. pavasarį vokiečiams pavyko nustumti fronto liniją toliau į rytus ir jiems atiteko visi pafrontės rusų tiesti geležinkeliai. Vokiečiai sujungė savo nutiestą siaurąjį geležinkelį su rusų tiestu, pakeisdami jo vėžę į 600 mm. Vokietijos karinė administracija geležinkelį naudojo ir karo grobio išvežimui, taip pat buvo gabenami keleiviai (jiems reikėjo gauti specialų leidimą).

Vykstant pokario kovoms tarp lietuvių, lenkų ir bolševikų, geležinkeliai kelis kartus ėjo iš vienų rankų į kitas. Kraštą galutinai užėmus Lenkijai, geležinkelių eksploatacija užsiėmė Lenkijos valstybiniai geležinkeliai (PKP). Kadangi Piedruja jau buvo atsidūrusi Latvijos Respublikos teritorijoje, nuspręsta Vilniaus krašte eksploatuoti 100 km ruožą tarp Dūkšto ir pasienio miestelio Druja. Trasa važinėjo du prekiniai-keleiviniai traukiniai: dieninis (kelyje užtrukdavo keturias valandas) ir naktinis (penkios valandos kelyje). Pastaruoju mielai naudodavosi kaimiečiai, su reikalais vykdavę į vaivadijos sostinę Vilnių. Dienos metu siauruku buvo patogu aplankyti apskrities centrą Breslaują ir kitus kaimus. Iš Drujos kita geležinkelio linija buvo galima keliauti per Miorus į mazginę Varapajevos stotį. 1932 m. siaurojo geležinkelio vėžė buvo paplatinta iki 750 mm, ištiesintos kai kurios kreivės, dėl ko linija sutrumpėjo apie 6 km, pakeisti riedmenys, padidintas greitis ir sutrumpintas kelionės laikas. Buvo iš esmės pertvarkyta Dūkšto stotis - siaurojo geležinkelio kelynas iš vakarinės plačiojo geležinkelio pusės perkeltas į rytinę, kad nesikirstų viename lygmenyje su plačiuoju geležinkeliu. Nepatvirtintais duomenimis 1939 m. galėjo būti bandoma automotrisė.

1939 m. Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, geležinkelį padalijo valstybinė siena. Lietuvoje likusi dalis nebuvo eksploatuojama. Baltarusijos TSR atitekusi geležinkelio dalis veikė nuo Drujos iki Apso stoties. 1939 m. (išskyrus 19411944 m. laikotarpį) šį bėgių kelią aptarnavo naujai įkurtas Balstogės geležinkelis. Antrojo pasaulinio karo metais geležinkelis vėl veikė visame savo ilgyje. Po Antrojo pasaulinio karo visą geležinkelio liniją nuo Dūkšto iki Drujos ėmė aptarnauti Balstogės geležinkelis. 1948 m. linija perduota Vakarų geležinkeliui, 1953 m. - Kalinino geležinkeliui, o 1961 m. perduota Baltarusijos geležinkeliui. Po Antrojo pasaulinio karo krovininius vagonus traukdavo garvežiai OP-2 (VDR gamybos); P5 (Čekoslovakija). Drujoje jie buvo užpildomi vandeniu, šiame kaime garvežiai prieš atgalinę kelionę būdavo apsukami. Taip pat buvo eksploatuojamas šilumvežis TU2.

1964 m. keleivinių traukinių eismas nutrauktas, tačiau krovininių traukinių eismas buvo tęsiamas. Pagrindinis krovinys buvo netoli Breslaujos kasamos durpės. 1969 m. durpių kasimas nutrauktas, siaurasis geležinkelis išardytas iki 1971 m. Šiandien senąjį geležinkelį primena apsauginės medžių–krūmų juostos buvusioje trasoje ir išlikusios stotys Breslaujoje, Drujoje bei Dūkšte (Partizanų g., tebestovi siaurojo geležinkelio stoties pastatas, esantis plačiojo geležinkelio kelyno šiauriniame gale).[1]

Stotys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dūkšto stotis 1916 m.
Siaurojo geležinkelio traukinys stovi Breslaujos stotyje. (Fotografuota tarpukariu.)
Breslaujos siaurojo geležinkelio stotis. (Šiuolaikininis vaizdas.)
Miestas Atstumas nuo Dūkšto (km)
Dūkštas 0
Beržininkai 4
Rimšė 9
Bieniūnai 13
Lietuva Čepukai 16
Baltarusija Grytūnai (rus. Грытуны) 21
Stavarėlė (rus. Ставареле) 25
Treibšai (rus. Трапша) 30
Pelikanai 34
Apsas 39
Kalenkiškis (rus. Калинкишки) 49
Rački Buras (rus. Рацки Бур) 52
Breslauja 59
Slabada 72
Druiskas (rus. Друйск) 80
Jaja (rus. Яя) 87
Milaševas (rus. Милошево) 92
Druja 94

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]