Pabradės–Lentupio geležinkelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pabradės–Lentupio geležinkelis
Vieta
ŠalysLietuvos vėliava Lietuva, Baltarusijos vėliava Baltarusija
MiestaiPabradėLentupis
Pagrindinė informacija
Statybų pradžia1916 m.
Atidarymas1916 m.
Uždarymas2003 m. rugsėjis
Techninė informacija
Ilgis43 km[1]
Vėžė1435 mm vėžė
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Pabradės–Lentupio geležinkelis – plačiojo geležinkelio linija, jungusi Pabradę ir Lentupį (Baltarusija).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geležinkelio liniją kariniais tikslais 1916 m. nutiesė Vokietijos imperija.[1] Tarybiniais metais pasibaigus karui geležinkelio linija buvo perkalta iš 1435 mm į 1524 mm (vėliau į 1520 mm) vėžę. Iširus Tarybų Sąjungai tarp Lietuvos ir Baltarusijos įvestas vizų režimas, apsunkinęs keliones geležinkeliu. 2003 m. rugsėjį linija buvo uždaryta,[2] Lietuvos teritorijoje buvę bėgiai išadryti, o Baltarusijos teritorijoje geležinkelis išardytas nuo sienos iki Lentupio. Lentupio stotis yra veikianti. Pylimas panaudotas dviračių takui Pabradė–Pavoverė, kaimo keliams, dalis vietomis nukasta rekonstruojant kelią Pabradė - Švenčionys. 2009 m. vietomis dar buvo likę išardytų pabėgių.[3]

Stotys ir stotelės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lentupio geležinkelio stotis 1916 m.
Geležinkelis Pabradėje per Pirmąjį pasaulinį karą

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Geležinkelius griovė ir tiesė karas. Lyduvėnų geležinkelio tiltas – kultūros vertybė Archyvuota kopija 2018-02-26 iš Wayback Machine projekto.
  2. Dėl viešojo naudojimo geležinkelio linijos Pabradė-valstybės siena ir valstybės siena-Adutiškis-Didžiasalis (su joje esančiomis Adutiškio ir Didžiasalio stotimis), taip pat Karsakiškio, Šapelių, Šarkių, Lyduvėnų, Radžiūnų, Lauksargių, Mergalaukio, Dapšionių, Medininkų, Genių, Čiūtelių, Lūšės, Saldutiškio, Labos, Panemunėlio, Varlaukio, Žilių, Visagino ir Skersabalių stočių uždarymo
  3. 2009.07.04 žygis buvusia geležinkelio trasa Pabradė – Pastovys
  4. 4,0 4,1 Vaškelis, Kęstutis (1994). Turisto atlasas. pp. 113–115.