Joniškio–Žeimelio siaurasis geležinkelis
| Joniškio–Žeimelio siaurasis geležinkelis | |
 Geležinkelio trasa šiuolaikiniame žemėlapyje | |
| Vieta | |
|---|---|
| Šalys |  Lietuva |
| Miestai | Joniškis–Žeimelis |
| Pagrindinė informacija | |
| Atidarymas | 1917 m. |
| Uždarymas | 1960 m. |
| Techninė informacija | |
| Ilgis | 29 |
| Vėžė | 600 |
Joniškio–Žeimelio siaurasis geležinkelis – 29 km ilgio, 600 mm vėžės siaurasis geležinkelis Lietuvos šiaurėje, Joniškio ir Pakruojo rajono savivaldybių teritorijose, veikęs nuo 1917 iki 1960 m.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1916–1917 m. vokiečių kariuomenė iš Joniškio stoties Šiaulių–Jelgavos geležinkelio linijoje į Žeimelį nutiesė karo lauko geležinkelį (vok. Feldbahn), skirtą grūdams išvežti. Žvyras sankasai imtas iš Akmenėlių žvyrduobių, dirbo kareiviai, belaisviai ir vietiniai žmonės. 1919 m. lapkritį bermontininkai geležinkelį išardė, dalį inventoriaus pasisavino vietiniai gyventojai. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, susirūpinta geležinkelį atnaujinti: Lietuvos geležinkelių specialistai apžiūrėjo kelią, tiltus, apskaičiavo būsimų tiltų ir vandens pralaidų dydį, vietinė valdžia pažadėjo nemokamai skirti geležinkeliui reikalingą žemės plotą, transportą ir darbo jėgą, sukasti po 1000 kubinių metrų žemių.[2] Atnaujinimo darbai pradėti 1921 m., 1922 m. rugsėjį ruožas atidarytas laikinam eismui. Tuo metu geležinkelis turėjo dvi galines (Joniškį ir Žeimelį) bei vieną tarpinę stotį (Kriukus), du depus, baraką, 18 medinių tiltų (bendras ilgis 115 m), geležinius pabėgius. Nuo Joniškio iki Kriukų buvo įvesta telefono linija.[3]
Vėliau darbai tęsti: pralaidoms sudėti betoniniai ir gelžbetoniniai vamzdžiai, pastatyti nauji tiltai, mediniai tašai pakeisti gelžbetoninėmis sijomis, sutvarkytos sankasos. 1928 m. duomenimis, geležinkelį prižiūrėjo kelio meistras, kelio darbininkų kuopos seniūnas, 2 vyresnieji darbininkai ir 2 kelio remonto darbininkai sargai. Nuo 1930 m. svarstyta siauruoju geležinkeliu sujungti Joniškį su Panevėžiu. 1939 m. geležinkelį numatyta rekonstruoti, praplatinant vėžę iki 750 mm, ir prailginti iki Joniškėlio. 1940 m. skirtas finansavimas, tačiau rekonstrukcijos darbų iki Lietuvos okupacijos pabaigti nespėta – naujas 750 mm vėžės ruožas iš Joniškėlio į Žeimelį Antrojo pasaulinio karo metais nutiestas, o Joniškio – Žeimelio ruožas iki pat jo uždarymo 1960 m. liko 600 mm vėžės.[3]
Stotys ir stotelės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Linijoje veikė šios stotys ir stotelės:[4]
- Joniškis (0,0 km);
- Joniškio plentas (0,9 km);
- Pavirčiuvis (10,7 km);
- Skakai (14,5 km);
- Kriukai (17,6 km);
- Lieporai (22,0 km);
- Veikšiai (23,0 km);
- Žeimelis (28,7 km).
Kriukų stotyje 1930 m. kapitališkai suremontuotas keleivių pastatas, 1931 m. pastatytas nedidelis bagažo sandėlis. 1935 m. stotis paversta sustojimo vieta. Tarpukariu Kriukai per metus aptarnaudavo apie 3–12 tūkst. keleivių ir perkraudavo apie 700–3500 t bagažo ir krovinių. Amžinininkų pasakojimu, į Kriukus arkliais suveždavo ąžuolo medieną, kurią siauruku nugabendavo į Joniškį ir toliau eksportuodavo į Angliją.[5]
Žeimelio stotyje vokiečių paskubomis pastatytas medinis stoties pastatas ilgesnei eksploatacijai netiko, todėl po Pirmojo pasaulinio karo pagal paskirtį nenaudotas. 1925 m. duomenimis, stotis buvo įrengta vagone. 1929 m. pradėtas statyti naujas pastatas keleiviams, 1931 m. įrengtas poilsio kambarys traukinių brigadoms, 1934–1935 m. įrengtas kiaulių supirkimo punktas, 1935 m. pastatytas „Lietūkio“ sandėlis. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą baigtas statyti naujas mūrinis dviejų aukštų stoties pastatas (dabar gyvenamasis namas). XX a. trečiajame dešimtmetyje stotis aptarnaudavo apie 10–16 tūkst., ketvirtajame (duomenys iki 1937 m.) – apie 5–9 tūkst. keleivių per metus.[3]
Riedmenys ir eismas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Pirmojo pasaulinio karo atkurtas geležinkelis turėjo 2 garvežius, 6 keleivinius ir vieną bagažo vagoną, 21 tinkamą ir 8 apgadintas platformas ir pusvagonius. 1928 m. duomenimis, eismą tvarkė ruožo viršininkas; jo žinioje buvo 2 stoties viršininkai, iešmininkas ir konduktorius, mašinistas ir jo padėjėjas, raštininkas ir kūrikas-sargas. Tarp Joniškio ir Žeimelio kasdien kursuodavo viena pora traukinių, pagal 1924 ir 1927 m. tvarkaraščius, pirmadieniais ir ketvirtadieniais kursuodavo ir antra pora. Nuo ketvirtojo dešimtmečio tvarkaraščiuose nurodoma tik viena traukinių pora.[3]
Prekinio-keleivinio traukinio Nr. 71/72 Joniškis–Žeimelis tvarkaraštis 1939 m.:
| Joniškis–Žeimelis | ||||
|---|---|---|---|---|
| Atvyksta | Išvyksta | Stotis, stotelė | Atvyksta | Išvyksta |
| - | 15:20 | Joniškis | 6:20 | - |
| 15:25 | 15:26 | Joniškio plentas | 6:14 | 6:15 |
| 16:03 | 16:04 | Pavirčiuvis | 5:36 | 5:37 |
| 16:17 | 16:18 | Skakai | 5:22 | 5:23 |
| 16:31 | 16:36 | Kriukai | 5:04 | 5:09 |
| 16:51 | 16:52 | Lieporai | 4:48 | 4:49 |
| 16:57 | 16:58 | Viekšiai | 4:42 | 4:43 |
| 17:20 | - | Žeimelis | - | 4:20 |
Maksimalus traukinio greitis – 18 km/h, maksimalus svoris vasarą – 65 t, žiemą – 55 t. Traukinio atvykimo ir išvykimo laikas Joniškio stotyje suderintas su Rygos–Berlyno traukinio tvarkaraščiu.[4]
Amžininkų liudijimu, traukinyje būdavo 5–6 keleiviniai vagonai, paskutinis iš jų būdavo tarnybinis.[5] Garvežys kūrentas malkomis, akmens anglimi tik retkarčiais. Prie Valakų kaimo šalia bėgių buvęs griovys su specialiu šulinėliu, iš kurio garvežys pasisiurbdavo vandens.[3] Prekinis traukinys kursuodavo nereguliariai, tik kai prisikaupdavo krovinių. Sąstatą sudarydavo iki 8 vagonų. Jei krovinių būdavo nedaug, vieną kitą prekinį vagoną prikabindavo prie keleivinio traukinio. Iš Kriukų ir Žeimelio į Joniškį veždavo malkas, iš Kriukų pieninės – sviestą. Rudenį išveždavo cukrinius runkelius, pavasarį atveždavo mineralines trąšas. Krovinius perkraudavo ne tik stotyse, bet ir tarpstočiuose.[5]
1930 m. duomenimis, geležinkeliu pervežti 15 056 keleiviai bei 6079 t bagažo ir krovinių. Joniškio stotyje per metus perkrauta 962 t trąšų, 277 t cukrinių runkelių, 15 t plytų, 1127 t linų, 66 t druskos, 35 t žuvų ir vėžių, 1069 t sėmenų ir sėklų, 232 kiaulės.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Karolis Bačionis, Joniškio geležinkelis, Sidabrė, 1990-11-17. Nuoroda tikrinta 2024-02-01.
- ↑ 2,0 2,1 Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Joniškio valsčius: 1918–1940 m. Archyvuota kopija 2024-02-02 iš Wayback Machine projekto., Gimtasai kraštas, 2020 m. Nuoroda tikrinta 2024-02-02.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Liubomiras Viktoras Žeimantas, Žeimelio–Joniškio siaurasis geležinkelis. Lietuvos valsčiai. Žeimelis, I dalis, p. 683–698. Vilnius, „Versmė“, 2010 m. ISBN 978-9955-589-19-8.
- ↑ 4,0 4,1 Tarnybinis traukinių tvarkaraštis, Susisiekimo ministerija, Geležinkelių valdyba, 1939. p. 146. Nuoroda tikrinta 2024-02-01.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 Joniškio – Žeimelio siaurukas. Kriukų geležinkelio linija, Joniškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Kriukų filialas, 2002 m. Nuoroda tikrinta 2024-02-02.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |