Užnemunės geležinkelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gardino geležinkelio stotis 1915 m.
Nova Kamenos geležinkelio stotelė
Augustavo geležinkelio stotis
Suvalkų geležinkelio stotis
Suvalkų geležinkelio stotis 1917 m.
Trakiškių geležinkelio stotelė
Varėnos geležinkelio stotis

Užnemunės geležinkelis (lenk. Kolej zaniemeńska, Zaniemeńska Kolej Żelazna) – karinio geležinkelio linija Rusijos imperijoje, puslankiu jungusi Varėnos, Alytaus, Suvalkų, Augustavo ir Gardino geležinkelio stotis. Rytinė linijos dalis (tarp Alytaus ir Varėnos) yra demontuota; pietinė pakeista kitu maršrutu; linijos viduriniąja dalimi eismas vyksta ruože Alytus – Kamiena Nova. Buvusį Užnemunės geležinkelį eksploatuoja dviejų šalių kompanijos: „Lietuvos geležinkeliai“ ir Lenkijos „PKP Polskie Linie Kolejowe“.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. antroje pusėje Rusijos imperija ėmė stiprinti vakarinių sienų apsaugą, pastatė ir apginklavo Alytaus, Gardino ir Kauno karines tvirtoves. Norint jas aprūpinti statybinėmis medžiagomis ir amunicija, pervežti kariškius ir buvo sumanyta nutiesti platųjį geležinkelį, kuris kraštinėse stotyse turėjo jungtis su Peterburgo-Varšuvos geležinkeliu.

Jeigu pilant sankasą ir klojant bėgius visoje trasoje su dideliais sunkumais nesusidurta, tai prie tilto per Nemuną, turėjusio sujungti Alytaus ir Poteronių geležinkelio stotis sugaišta nemažai laiko. Tai buvo aukštas (turintis dvi 20 m atramas) trijų angų (73,3 m + 96,6 m + 73,3 m) Gerberio sistemos konsolinis tiltas, vienintelis tokio tipo visoje Rusijos imperijoje. Tiltą projektavo žinomas rusų inžinierius Nikolajus Beleliubskis, tiesiant bėgių kelią dalyvavo ir lietuvių inžinierius Juozas Kamarauskas. 1899 m. gegužės 1 d. buvo atidarytas traukinių eismas ruože Gardinas – Suvalkai – Alytus. Nuo tų pačių metų rudens eismas jau vyko visa nauja geležinkelio linija. Kasdien vykdavo viena pora keleivinių traukinių maršrutu Varėna – Suvalkai ir Gardinas – Suvalkai. Po kelių metų atsirado antroji keleivinių traukinių pora: abiem maršrutais traukiniai vykdavo atskiromis savaitės dienomis.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rusijos kariuomenė traukdamasi susprogdino tiltą per Nemuną prie Alytaus. Kraštą užėmė vokiečių kariuomenė ir per 63 dienas pastatė naują medinį geležinkelio tiltą. 1915 m. vokiečių inžineriniai daliniai sujungė bėgių kelius tarp Alėckos ir Suvalkų ir atidarė naują Alėckos-Suvalkų geležinkelio liniją, taip Užnemunės geležinkelis buvo sujungtas su Rytprūsių geležinkeliais. Buvo pakeista ir bėgių vėžė: iš senosios rusiškos 1524 mm į europinę 1435 mm. Geležinkelis veikė karo metais, kai frontas nutolo į rytus, keleivinių traukinių kiekis išaugo iki dviejų porų kasdien.

1919 m. rugpjūtį jau „Lietuvos geležinkeliai“ vykdė eismą tarp Alytaus ir Trakiškių – viena pora traukinių kasdien. Kitas tvarkaraštis įsigaliojo pačioje rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo 1 d. (išspausdintas laikraštyje „Lietuva“ rugsėjo 2 d.). Traukiniai turėjo važiuoti nuo Varėnos iki Suvalkų. Viena pora – į Suvalkus porinėmis dienomis, iš Suvalkų neporinėmis dienomis. Deja, Lenkija rugpjūčio 31 d. užėmė Suvalkus, todėl traukiniai Suvalkų pasiekti negalėjo, galbūt važiavo iki Trakiškių ar tik Šeštokų.

1920 m. rudenį, karinio konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos metu, buvo baiminamasi, kad pastarosios šalies kariuomenė panaudos geležinkelį puolant pietų Lietuvą. Klemenso Popeliučkos vadovaujami Geležinkelio bataliono sprogdintojai išardė bėgius tarp Glūko kaimo ir Varėnos, užminavo medinį tiltą. 1922 m. batalionas išardė po pusę kilometro geležinkelio abipus tilto per Varėnę. Buvo apardytas ir bėgių kelias prie Šeštokų, o nebenaudojama pagal paskirtį šio miestelio geležinkelio stotis tapo valsčiaus administraciniu pastatu. Laikinasis tiltas per Nemuną tapo avariniu ir 1927 m. buvo uždarytas, vėliau visai išardytas. Kiek anksčiau buvo nutiesta 26 km geležinkelis atkarpoje Marijampolė-Kazlų Rūda, tokiu būdu Alytus buvo sujungtas geležinkelio linija su šalies sostine Kaunu. Šis įvykis alytiškių buvo labai džiaugsmingai sutiktas – mat anksčiau Kauną buvo galima pasiekti tik garlaiviu Nemunu ir kelionė užtrukdavo visą dieną.

Lenkijos pusėje likusiu geležinkeliu tarpukaryje eismas vyko iki Trakiškių. PKP 1922 m. vasaros tvarkaraštyje traukinių tarp Suvalkų ir Trakiškių dar nėra. Tarp Suvalkų ir Lososnos dvi poros traukinių kasdien. Vienas iš Varšuvos, kitas iš Balstogės. Traukiniai į Gardiną nevažiuodavo, nes tiltas Gardine dar buvo neatstatytas. 1924 m. vasaros tvarkaraštyje tarp Suvalkų ir Gardino dvi poros traukinių kasdien, abi iš Varšuvos, judėjimo kryptis keičiama Gardine. Iki Trakiškių traukiniai nevažiavo. 1925 vasaros tvarkaraštyje traukiniai iki Trakiškių jau važiavo – dvi poros kasdien.

1939 m. Vokietijai užpuolus Lenkiją ir TSRS prisijungus Rytinę Lenkiją, geležinkelio linija vėl buvo padalinta valstybinės sienos. Bialystoko geležinkelio (TSRS sudėtyje) tvarkaraštyje nuo 1940 m. vasario 1 d. tarp Augustavo ir Gardino 3 poros traukinių kasdien. 1940 m. vasaros NKPS tinklo tvarkaraštyje tarp Gardino ir Augustavo 1 pora traukinių. Tačiau šiame tvarkaraštyje nurodyti tik visi tolimojo susisiekimo traukiniai ir tik dalis priemiestinių (vietinių) traukinių. Todėl gali būti, kad traukinių buvo daugiau.

1941 m. gegužės 5 d. įsigaliojusiame Trečiojo Reicho geležinkelių tvarkaraštyje tarp Suvalkų ir Trakiškių dvi poros traukinių kasdien. Vokietijos pusėje eismas vyko iki Bliznos stotelės. Tarp Suvalkų ir Bliznos 3 poros traukinių. Nuo 1941 m. spalio 6 d. įsigaliojus naujam Reicho 1941–1942 m. tvarkaraščiui iki Trakiškių 2 poros kasdien. Linija Suvalkai – Gardinas pilnai pateko į Vokietijos okupuotą teritoriją, bet ją padalino Reicho ir Bialystoko apskrities (kuri formaliai priskirta Rytų Prūsijos administravimui, tačiau į Reichą oficialiai neįėjo) sienos. Eismas vyko tarp Suvalkų ir Augustavo (kuris buvo Bialystoko apskrityje): 4 poros traukinių. 1943 gegužės 17 d. įsigaliojusiame 1943–1944 m. tvarkaraštyje tarp Suvalkų ir Gardino 3 poros kasdienių traukinių. Tarp Suvalkų ir Trakiškių dvi poros kasdien. Pagal paskutinį Reicho geležinkelių 1944–1945 metų tvarkaraštį išliko tie patys traukiniai kaip ir metai prieš tai.

Linijos dalį tarp Trakiškių ir Šeštokų vokiečiai atstatė (1943 m. nurodyta kaip veikianti), bet keleivinių traukinių eismas ja nevyko, buvo vežami tik kariniai ir kitokie kroviniai.

Antrojo pasaulinio karo metais atsitraukdami vokiečiai išardė geležinkelio atkarpą Alytus-Šeštokai ir tik 1959 m. rugpjūčio 3 d. vėl buvo atidarytas maršrutas Kaunas-Alytus. Po Antrojo pasaulinio karo nustačius naują valstybinę sieną tarp TSRS (Baltarusijos TSR) ir Lenkijos Liaudies Respublikos, geležinkelis buvo perkirstas naujosios sienos ir dalis jo tapo nebenaudojamas. Lenkija septintajame XX a. dešimtmetyje nutiesė naują liniją tarp Kamienos Novos ir Sokulkos stočių (atidaryta 1964 m.), o senoji linijos atkarpa nuo Kamienos Novos iki Lososnos (tiek Lenkijos, tiek ir TSRS teritorijose) buvo išardyta. Baltarusijoje nedidelė dalis geležinkelio nuo Lososnos stoties naudojama kaip privažiuojamasis kelias prie pramonės ir sandėlių teritorijos.

Po karo Lenkijoje keleivinių traukinių eismas iš Elko iki Suvalkų atnaujintas 1946 m. antroje pusėje, o iki Trakiškių – 1947 m. 1947-48 metų žiemą prasidėjo traukinių eismas tarp Suvalkų ir Augustavo. 1948 m. vasarą traukiniai važiavo jau iki Jastšembnos ir tik 1956 m. pradėjo važiuoti iki Kamienos Novos.

Susisiekimo pikas tarp Suvalkų ir Sokulkos buvo pasiektas XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo pradžioje: 8 poros traukinių, aštuntoji tik vasaros sezono metu. Tarp Suvalkų ir Trakiškių susisiekimo traukiniais pikas buvo pasiektas aštuntajame XX a. dešimtmetyje įvedus 5 poras traukinių, iš jų keturios kasdien, penktoji tik darbo d.

Alytaus miestas sparčiai augo, miesto pakraštyje arčiau pramoninio rajono 1984 m. buvo pastatyta nauja geležinkelio stotis. Keleivinių traukinių eismas vyko tik iki naujosios stoties, o senoji stotis, pavadinta Alytumi II, tapo krovinine. Kaip pertvarkyti geležinkelį, einantį per Alytaus miestą, vyko diskusijos tiek tarybinio laikotarpio pabaigoje, tiek ir nepriklausomybės pradžioje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, geležinkelio susisiekimas su Lenkija buvo atstatytas. 1993 m. gegužės 23 d. Šeštokų geležinkelio stotyje susitiko du keleiviniai traukiniai: 1520 mm vėžės bėgiais riedėjęs Talinas-Šeštokai ir 1435 mm vėžėmis – Varšuva-Suvalkai-Šeštokai – buvo atidarytas susisiekimas tarp Lenkijos ir Estijos.

Po nepriklausomybės paskelbimo smarkiai traukiantis pramonei, žlungant gamybai, o pramonei pereinant prie autotransporto, buvo priimtas sprendimas geležinkelį per Alytaus miestą išardyti. 1997 m. kovo 14 d. buvo uždaryta senoji Alytaus stotis ir per kelias savaites demontuoti bėgiai tarp abiejų stočių. Likusi Alytaus – Šeštokų geležinkelio linijos dalis po kelių metų buvo pervesta iš magistralinio į privažiuojamojo kelio statusą turinčią liniją.

Išlikusios Užnemunės geležinkelio atkarpos tarp Lietuvos – Lenkijos sienos ir Šeštokų laukė didelės permainos. 2012–2016 metais ji buvo modernizuota ir tapo šiuolaikinės europinės magistralės Rail Baltica dalimi. Lenkijoje esantis ruožas Suvalkų mieste ir iki Lenkijos-Lietuvos sienos patenka į Rail Baltica magistralę ir bus modernizuojamas. Suvalkuose numatoma pastatyti naują keleivinę geležinkelio stotį, kurioje nereikėtų keisti traukinių važiavimo krypties (dabartinėje reikia).

Stotys ir stotelės (buvusios ir esamos)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Užnemunės_geležinkelis&oldid=7059752"