Joniškis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Joniškis
   Coat of arms of Joniskis.svg      Flag of Joniskis.gif   
Joniskio centras.JPG
Joniškio centras

Joniškis
56°14′20″N 23°36′50″E / 56.23889°N 23.61389°E / 56.23889; 23.61389 (Joniškis)Koordinatės: 56°14′20″N 23°36′50″E / 56.23889°N 23.61389°E / 56.23889; 23.61389 (Joniškis)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Šiaulių apskritis Šiaulių apskritis
Savivaldybė: Joniškio rajono savivaldybė
Gyventojų (2017): 8 757
Plotas: 8,95 km²
Tankumas (2017): 978 žm./km²
Altitudė: 60 m
Pašto kodas: LT-84001
Commons-logo.svg Vikiteka: JoniškisVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Jõniškis
Kilmininkas: Jõniškio
Naudininkas: Jõniškiui
Galininkas: Jõniškį
Įnagininkas: Jõniškiu
Vietininkas: Jõniškyje

Joniškis – miestas šiaurės Lietuvoje, Šiaulių apskrityje, 39 km į šiaurę nuo Šiaulių, netoli Latvijos sienos (14 km). Rajono ir seniūnijos centras, 4 seniūnaitijos (Draugystės, Malūno, Parko, Sidabros). Urbanistikos paminklas.

Mieste stovi Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (perstatyta 1901 m., tai jau 4-oji), sinagogų kompleksas (kultūros paminklas), veikia kultūros centras, krepšinio muziejus, Romos katalikų parapijos senelių globos namai „Santara“.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Joniškis išsidėstęs Žiemgalos žemumoje, prie Audruvės ir Sidabros upelių. Miesto šiaurės vakaruose yra 2 tvenkiniai – Joniškio I (vakarinis) ir Joniškio II (rytinis). Vakariniu miesto pakraščiu eina geležinkelis Šiauliai–Ryga. Didžioji miesto dalis susitelkusi į rytus nuo geležinkelio (vakariniame krašte yra tik kolektyviniai sodai ir Liuteronų bei II pasaulinio karo aukų kapinės).

Geležinkelio ruožas

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Joniškio rotušės vieta XVII–XVIII a.
Joniškio gimnazija (2016 m.) pastatyta 1933 m. ant S. Goeso dovanoto sklypo

Joniškis išaugo pietinėje Žiemgalos teritorijoje, netoli nuo buvusios žiemgalių Sidabrės pilies (minimos 12891290 m.). Joniškio apylinkės minimos XIII a. Eiliuotoje Livonijos kronikoje.

Spėjama, kad Joniškio užuomazgos buvo dabartinio miesto centrinėje dalyje. Gyvenvietė pradėjo kurtis XVI a. pradžioje, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1536 m. vasario 23 d., kai Vilniaus vyskupas Jonas iš Lietuvos kunigaikščių kartu su Medininkų (Varnių) vyskupu lankė Kuršo pasienį ir čia rado išlikusią pagonybę, o netoliese žmonės dar garbino Perkūną, ugnį, gyvates ir kitas pagoniškas dievybes. Šioje vietoje vyskupas apkrikštijo visus gyventojus, 1536 m. vasario 23 d. (anksčiau šis dokumentas datuotas 1523 m. vasario 23 d.) įsteigė parapiją ir pastatė medinę bažnyčią, prie kurios ėmė kurtis ir gyvenvietė. Miestas kūrėsi prekybinių kelių sankryžoje, kur ėjo svarbus Rygos-Tilžės kelias bei keliai vedę iš Žagarės, Žeimelio-Upytės, Gruzdžių-Varnių.

1616 m. liepos 4 d. karalius Zigmantas Vaza miestui suteikė miesto teises (savivaldą) ir herbą. Tuo metu tai buvo didžiausias miestas Šiaulių ekonomijoje, didesnis už pačius Šiaulius. Joniškis garsėjo mugėmis, kurios prekiauta žemės ūkio produkcija, linais, tabaku, stovėjo Joniškio rotušė. Klestėjo 179 karčemos, iš kurių 65 prekiavo alumi, 16 – degtine ir viena – midumi.[3] XVII a. minima Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčia (nauja mūrinė pastatyta 1847˜–1848 m.). 1769 m. sukilę valstiečiai du mėnesius laikė miestą savo rankose, bet valdžia Šiaulių ekonomijos sukilimą nuslopino, o vadams M. Paugai, M. Radvilai ir S. Jazauskui skyrė mirties bausmes.

XIX a. miestas garsėjo žemės ūkio gaminiais, linų pluoštu, tabaku, mugėmis, čia suvažiuodavo pirkliai iš Lenkijos, Rusijos, Vokietijos. 18361858 m. nutiestas svarbus Rygos-Tilžės plentas. Daunoravos dvaro savininkas baronas von Frankas kartu su grafu Jurdaičių dvaro savininku von Medemu fundavo Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčios statybą 1847 m. (pradėta kovo 4 d., pabaigta spalio 16 d.).

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Joniškio krašte aktyviai reiškėsi lietuvių tautinio atgimimo sąjūdis, kurios centras buvo Medvilionių dvaras. Jame aktyviai dalyvavo iš miesto ir apylinkių kilę Adomas Varnas, Feliksas Daugėla, dvarininkai Stanislovas ir Teresė von Goesai, Jaloveckai ir kt.

Per Joniškį nuvilnijo 1905 m. revoliucijos banga.

1908–1909 m. joniškiečiai pradėjo rūpintis keturklasės vyrų progimnazijos įkūrimu. Mokyklos steigimo komisija buvo sudaryta 1909 m. spalio 11 d. Į ją įėjo Liudas Vaineikis, kunigas Mickevičius, vaistininkas Stasys Slabokas, viršaitis Rimdžius ir valsčiaus mokyklos mokytojas S. Dragūnas. 1910 m. rudenį gautas leidimas mokykla atidaryti, tačiau pareikšta, kad mokyklos reikalui pinigų neturinti ir mokyklai namus gyventojai turį pasistatyti patys. Sklypą (2,2 dešimtinės) šios (dabartinės) mokyklos statybai apie 1910 m. dovanojo Stanislovas Goesas, buvo renkamos lėšos (po 20 kapeikų nuo dešimtinės) jos statybai, tačiau visus planus sujaukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, surinktos lėšos mokyklos statybai prapuolė. Dabartiniai gimnazijos rūmai dovanotame sklype iškilo ir iškilmingai buvę atidaryti 1933 m. Mintis atidaryti valdišką aukštesnio lygmens mokyklą Joniškyje ne nauja. Tuo klausimu Joniškio miesto bajorai (vadovaujami Karolio Čižo) ir žemdirbiai (vadovaujami Juozapo Bagdonavičiaus) 1845 m. siuntė raštą Vilniaus generalgubernatoriui ir Rusijos imperijos Vyriausybės Senatui.

1921 m. įsteigta latviška privati vidurinė mokykla (progimnazija) Joniškyje, tačiau dėl mokinių stokos 1931 m. ji perkelta į Žeimelį, kur veikė iki 1938 m., joje mokėsi 20 mokinių[4]. 1933 m. suteiktos II eilės miesto teisės. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu pastatytas stambus grūdų produktų kombinatas, universalinė parduotuvė „Eglė“. 1991 m. patvirtintas dabartinis Joniškio herbas.

Nuo 1737 m. Joniškyje pakviesti Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Augusto III apsigyveno daug žydų amatininkų. Jau XIX a. gale didelę Joniškio gyventojų dalį sudarė žydai: pagal 1897 m. surašymo duomenis, jų buvo 2272 iš 4774 Joniškio gyventojų.[5] Tarpukariu Joniškyje gyveno apie 900 žydų, veikė trys sinagogos, Žydų liaudies bankas, pirtis, knygynas „Mendel“, kino teatras „Lira“, 1920 m. įkurta hebrajų mokykla, žydų pradžios mokykla, vaikų darželis ir biblioteka. Per nacių okupaciją 1941 m. rugpjūčio 29 d. dauguma Joniškio žydų buvo sušaudyta Vilkiaušio miške, prie kelio Šiaulių link. Iš viso nacių okupacijos metais buvo sušaudyti 978 Joniškio ir apylinkių žydai.[6]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1589 m. – XVIII a. pabaiga  ? Šiaulių ekonomija
XIX a. pradžia – 1915 m. Joniškio valsčiaus centras Šiaulių apskritis
1915–1917 m. Joniškio apskrities centras
1917–1945 m. Šiaulių apskritis
1945–1950 m. Joniškio apskrities centras
1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas Joniškio rajono centras Šiaulių sritis
1953–1995 m.
nuo 1995 m. Joniškio seniūnijos centras Joniškio rajono savivaldybės centras Šiaulių apskritis


Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto vardas kilęs nuo Vilniaus vyskupo Jono (vienas Joniškio įkūrėjų), pridėjus priesagą -iškis. Vyskupas įkūrė parapiją ir pastatydino pirmąją bažnyčią ir pats parinko tokį gyvenvietės vardą.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto riboženklis
Savivaldybė
Pėsčiųjų gatvė, 2015 m.
P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1775 m. ir 2011 m.
1775 m. 1783 m. 1790 m.sur. 1845 m. 1885 m.*[2] 1895 m.
1 280 1 912 1 850 4 238 2 634 7 763
1899 m. 1904 m.*[1] 1914 m. 1923 m.sur. 1939 m. 1959 m.sur.[7]
4 828 7 900 6 418 4 100 5 100 5 889
1970 m.sur. 1974 m.[8] 1976 m.[9] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur.
7 488 8 300 8 600 9 303 11 773 11 329
2011 m.sur. - - - - -
9 899 - - - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 9 899 žmonės: [10]

2001 m. gyveno 11 329 žmonės: [11]

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


XVIII a. pabaigoje Joniškyje įsikūrė rusų dvarininkai Zubovai – pirmiausia grafas Platonas Zubovas (1767–1822), o po jo mirties dvarus paveldėjo brolis Dmitrijus Zubovas (1764–1836), pradėjęs Zubovų giminės lietuvišką šaką.

Viename name Joniškyje, Upytės g. 23, 18791896 m. gyveno būsimas dailininkas Adomas Varnas (1879–1979). Joniškio savivaldybė įsteigė Adomo Varno premiją, kuri įteikiama tautodailininkams.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltoji sinagoga Joniškyje
Sinagogų kompleksas

1526 m. pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. 18951901 m. ji buvo perstatyta ir suteiktas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų titulas. Bažnyčia mūrinė, neobarokinė, jos bokšto aukštis 65 metrai.

Joniškio centrinė dalis – urbanistikos paminklas (nuo 1969 m.). Išlikęs XVIXVII a. susiformavęs gatvių tinklas (radialinė miesto struktūra) – į netaisyklingos formos buvusią miestelio turgaus aikštę sueina penki keliai. Prie kelių sankirtos yra miesto centras – bažnyčia, paštas (LT-84001), Istorijos ir kultūros muziejus, miesto merija, Joniškio rajono apylinkės teismas.

Miestą puošia atstatytas Lietuvos nepriklausomybės paminklas, pastatytas 1928 m. (archit. Vladimiras Dubeneckis), nugriautas 1969 m., atkurtas 1989 m. Yra Joniškio sinagogų kompleksas: Baltoji sinagoga (pastatyta 1823 m. klasicizmo stiliumi, dar žinoma kaip Vasaros sinagoga) ir Raudonoji sinagoga (pastatyta 1865 m.).

Švietimo ir ugdymo įstaigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuotraukų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Янишки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 41А (82) : Яйцепровод — Ѵ. С.-Петербургъ, 1904., 671 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Янишки. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 961 psl. (rus.)
  3. Loreta RIPSKYTĖ. „Apie karčemas ir geležies rūdą“. Suarchyvuotas originalas 2015-09-25. Nuoroda tikrinta 2015-09-25. 
  4. http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2012~ISSN_1822-7309.N_14.PG_334-357/DS.002.0.01.ARTIC
  5. Шавли. Еврейская энциклопедия Брокгауза и Ефрона(rus.)
  6. Žydai Lietuvoje. Joniškis
  7. Joniškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 697 psl.
  8. Joniškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 72 psl.
  9. Kazys Misius, Algimantas Miškinis ir kt. Joniškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 133 psl.
  10. 2011 m. surašymo duomenys
  11. 2001 m. surašymo duomenys
  • Joniškis. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 58 psl.
  • Kelionių vadovas po Lietuvą (sud. Algimantas Semaška). – Vilnius: Algimantas, 2000. – ISBN 9986-509-50-5
  • Joniškio krašto žydų gyvenimas tarpukariu, 1918–1940 m. (sud. Tomas Butautis). – Šiauliai: K. J.Vasiliausko įmonė, 2003. – 63 p.: iliustr. – ISBN 9955-564-47-4
  • Joniškio krepšiniui – 70 (sud. Leonas Karaliūnas). – Kaunas: Arx Baltica, 2007. – 75 p.: iliustr. – ISBN 9955-638-72-9
  • Joniškio krašto koplyčios (sud. Gintautas Žalėnas, Valentas Cibulskas, Vytautas Didžpetris). – Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2009. – 100 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-434-28-3

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]