Švenčionėlių–Lentupio–Naručio siaurasis geležinkelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Švenčionėlių–Lentupio–Naručio siaurasis geležinkelis – 750 mm pločio vėžės siaurojo geležinkelio linija, naudota prieš Antrąjį pasaulinį karą ir kurį laiką po jo. Jungė Švenčionėlių plačiojo geležinkelio stotį per Lentupio miestelį su Naručio ežeru.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pramogų centras prie Naručio ežero tarpukaryje – pagrindinis keliaujančių „siauruku“ tikslas

Tuometinė Lenkijos valstybinių geležinkelių Vilniaus direkcija atidarė šį geležinkelį stebėdama kaip sparčiai auga Naručio ežero, vadinamo „Vilnijos jūra“, populiarumas – kasmet vis daugiau vilniečių vykdavo praleisti atostogas prie šio vandens telkinio. Tarpukaryje aktyviai veikusi lenkų organizacija „Liga Morska i Rzeczna“, be kitų veiklų propagavusi ir domėjimąsi vandens sportu bei keliones, ežero rytiniame krante pastatė turistinę bazę su prieplauka burinėms jachtoms.[1]

Ši linija buvo sudaryta iš dviejų buvusių atkarpų: 1895 m. atidaryto carinės Rusijos 750 mm vėžės Švenčionėlių–Berezvečės geležinkelio dalies ir vokiečių okupacinės kariuomenės 1915 m. nutiesto 600 mm siaurojo geležinkelio KabilninkasKanstantinavasLentupis. Be to, naujai pakloti bėgiai nuo Kabilninko iki Kupos kaime įrengtos Naručio geležinkelio stoties. Pirmasis motorvežio traukiamas sąstatas naujuoju 750 mm pločio geležinkeliu pradėjo kursuoti 1937 m. birželio 5 d.[2] 72 km ilgio trasa iš Švenčionėlių į Naročių ėjo per Švenčionis, Lentupį, Kanstantinovą, Kabilninką.

Be poilsio mėgėjų prie Naručio ežero šiuo traukiniu naudojosi ir apylinkių kaimiečiai, norėdami pasiekti Vilnių, apskrities centrus Švenčionis, Pastovį, Gluboką ar kitas artimesnes vietoves (linija Lentupyje kirtosi su plačiuoju geležinkeliu Pabradė–Krulevščizna).

Kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvos Respublikai, traukinių judėjimo kelias šia trasa buvo sutrumpintas ir tapo ruožu Kabilninkas–Švenčionėliai (aptarnavo Baltarusijos TSR teritorijoje veikusi Balstogės geležinkelio valdyba).[3] Nacių okupacijos laikotarpiu buvo nutiesta 750 mm siaurojo geležinkelio linija VaškaiJoniškėlis-PanevėžysAnykščiaiUtena–Švenčionėliai–Naročius. Distancijos ilgis – 273,22 km; jos atkarpoje kursavo keleivinis traukinys Nr. 805 Panevėžys–Narutis, o atgal – Nr. 806 Narutis–Panevėžys.[4]

Pokaryje liniją vėl eksploatavo baltarusių geležinkelininkai. Apie 1960 m. paaiškėjo, kad keleivių ir krovinių vežimas ja yra nuostolingas.[5] Po 1962 m.[6] bėgiai buvo išardyti tarp Naročio ežero ir Lentupio, bet keleivinis–prekinis traukinys 963/964 Švenčionėliai–Lentupis kurį laiką dar važinėjo. 19671968 m. buvo nutrauktas traukinių eismas ruože tarp Švenčionių ir Lentupio, o 1972 m – tarp Švenčionių ir Švenčionėlių.[7]

Žymiai sėkmingesnė buvo siauruko Švenčionėliai–Lentupis–Narutis galutinio kelionės tikslo – Kupos kaimo – istorija. Pokaryje kaimas buvo pavadintas savo geležinkelio stoties (Naručio) vardu. 1964 m. Narutis paskelbtas Baltarusijos kurortine gyvenviete, jame pastatyti keletas sanatorijų ir poilsio namų. Šis ežero vardas tuometinei valdžiai pasirodė toks gražus, kad 1964 m. už keturių kilometrų esantis Kabilninko miestelis taip pat buvo pervadintas į Narutį. Tai sudarydavo keblumų pirmąkart atvykusiems keleiviams.[8]

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]