Žagarės evangelikų liuteronų bažnyčia
56°21′16″š. pl. 23°13′37″r. ilg. / 56.354502°š. pl. 23.227001°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Tikėjimo srovė | liuteronai |
| Savivaldybė | Joniškio rajonas |
| Gyvenvietė | Žagarė |
| Adresas | P. Cvirkos g. |
| Statybinė medžiaga | mūras |
| Pastatyta | 1849 (1950) m. |
Žagarės evangelikų liuteronų bažnyčia – buvusi evangelikų liuteronų parapijos bažnyčia Žagarėje, stovėjusi miestelio pietvakarių pakraštyje, iš toli matomoje vietoje – ant Žagarės ozo. Prieškariu gausiai parapijiečių lankyta bažnyčia buvo sugriauta ir sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą. Jos vietoje išlikusios nedidelės Žagarės evangelikų senosios kapinės. Jos aptvertos, pažymėtos mediniu stogastulpiu, įsikūrusios tarp regyklos „Voras“ ir senųjų laisvamanių kapinių. Vieta pasiekiama iš kelio 153 Joniškis–Žagarė–Naujoji Akmenė ir einant Ozo pažintiniu taku.
Žagarės miestelyje apie gausią evangelikų liuteronų bendruomenę byloja didelės, veikiančios liuteronų kapinės, įsikūrusios prie šiaurės rytinio miestelio išvažiavimo Aušros gatvėje, Latvijos pasienyje. Kapinės šiandien vadinamos Žagarės latvių kapinėmis.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šiaulių parapijos kunigo pareigas 1826–1842 m. ėjo Konradas Šulcas. Pradėjęs tarnybą, jis rūpinosi parapijos plėtra, 1826 m. įkūrė naujus maldos namus Žagarėje, grafui Karlui Medemui priklausiusiame pastate.[1]
Pastačius Joniškio bažnyčią, 1848 m. parapijos kunigas Aleksandras Distonas ėmėsi bažnyčios statybų Žagarėje. Tam lėšų skyrė Senąją Žagarę valdęs grafas Medemas. Bažnyčiai vieta parinkta atokiau, apie 2 km nuo miestelio centro, aukštumoje, prie senojo kelio, vedusio į Kruopius, Akmenę. Statybos pradėtos 1848 m., o bažnyčia pabaigta ir pašventinta 1849 m. (ar 1850 m.).[2] Šalia jos buvo įsteigtos kapinaitės.
Bažnyčia buvo mūrinė. Jos viduje pastatytas prabangus altorius, atvežtas iš Latvijos, grindys sudėtos iš plytų. Parapijietės našlės Jadvygos Krebs pastangomis 1911 m. buvo finansuota Žagarės bažnyčios bokšto ir zakristijos statyba.[1] 1911 m. iškilęs varpinės bokštas buvo suprojektuotas švedų architekto.[2] Žagarės bažnyčia išsiskyrė savo įspūdinga architektūra, palyginus su evangelikų liuteronų maldos namais Joniškyje, Šiauliuose ir Alkiškiuose. Vietinių vadinamą Latvių bažnyčią lankė Žagarėje ir apylinkėje gyvenę latviai ir vokiečiai, tarp kurių buvo daug pasiturinčių vietos ūkininkų, amatininkų ir prekybininkų.[2]
1917 m. Šiaulių parapijos ataskaitoje minima filijinė Žagarės bažnyčia talpino 500 žmonių. Iš Latvijos 1933 m. atvykus kunigui Gustavui Rauskiniui, didelė parapija buvo padalinta į Šiaulių ir Alkiškių parapijas. Pastarajai priklausė Joniškio ir Žagarės filijos.[1]
1944 m. rudenį prie Žagarės vyko smarkūs Kuršo katilo fronto mūšiai. Aukštai iškilusi Žagarės bažnyčia tapo karo veiksmų taikiniu – buvo susprogdintas jos bokštas. Pokaryje dar stovėjusios sienos buvo nugriautos, o plytos panaudotos kiaulių fermos statyboms. Vietos evangelikų liuteronų bendruomenė, 1937 m. turėjusi 250 parapijiečių, pokaryje nebeatsikūrė.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Ernestas Vasiliauskas. Šiaulių (Alkiškių) evangelikų liuteronų parapija ir archyvas lkma.lt Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 2021, t. 44
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Kelias. Ekspedicija liuteronų istorijos pėdsakais VI d. Kur dingo įspūdinga liuteronų bažnyčia, stovėjusi ant Žagarės ozo? (17:50 – 25:17) lrt.lt/mediateka
