Žiemgalos žemuma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Žiemgalos žemuma (latv. Zemgales zemiene) – žemuma šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje, istoriniame Žiemgalos regione. Lietuvoje esanti dalis priskiriama Vidurio Lietuvos žemumai, o Latvijoje – Vidurio Latvijos žemumai. Pietinę ribą žymi Linkuvos kalvagūbris, vakaruose ribojasi su Kuršo aukštuma. Lygumos paviršių sukūrė iš šiaurės, nuo Rygos įlankos atslinkusi ledyno plaštaka. Ant nuardyto viršutinio devono laikotarpio uolienų sluoksnio susidarė 2–5 m storio pleistoceno nuogulų danga. Būdinga plokščia ar lėkštai banguota lyguma, apskalauta prieledyninių vandenų. Būdingas aukštis 40–50 m. Dirvožemiai vėlėniniai glėjiški ir vėlėniniai karbonatiniai priemoliai ir moliai. Žiemgalos žemuma įeina į Lielupės baseiną, svarbiausios upės – Lielupė, Mūša, Nemunėlis, Švėtė, Yslykis ir kt. Ežerų nėra, pelkių nedaug. Miškų mažai[1].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Žiemgalos žemuma. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 674