Ugnė Karvelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Ugnė Karvelis
Gimė: 1935 m. birželio 13 d.
Noreikiškės
Mirė: 2002 m. kovo 4 d. (66 metai)
Paryžius
Tėvas: Petras Karvelis
Motina: Veronika Karvelienė
Sutuoktinis(-ė): Julio Cortázar
Veikla: Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėja, literatūros kritikė, vertėja.
Žymūs apdovanojimai:

Ugnė Karvelis (1935 m. birželio 13 d. Noreikiškės2002 m. kovo 4 d. Paryžius) – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėja, literatūros kritikė, vertėja.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvai Veronika Karvelienė ir Petras Karvelis. Gimė Noreikiškėse, kur P. Karvelis valdė Noreikiškių dvarą. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. 1951-1952 m. studijavo Sorbonoje, 1952-1956 m. tarptautinius santykius – Aukštųjų politinių mokslų institute Paryžiuje, 1957-1958 m. istoriją ir ekonomiką – Kolumbijos universitete Niujorke.

1959-1983 m. leidyklos „Éditions Gallimard“ (Paryžius) tarptautinio skyriaus darbuotoja, vėliau – Lotynų Amerikos, Ispanijos ir Portugalijos bei Rytų Europos literatūros skyrių vadovė, laikraščio „Le Figaro“ priedo „Le Figaro Littéraire“ nuolatinė bendradarbė. Ji supažindino prancūzus su daugeliu vėliau išgarsėjusių rašytojų: Gabrieliu Garsija Markesu (Gabriel García Márquez; rašytojas, scenaristas, Nobelio literatūros premijos laureatas), Pablu Neruda (Pablo Neruda; Čilės diplomatas ir poetas), Chorchė Luisu Borchesu (Jorge Luis Borges; Argentinos rašytojas), Okatviju Pasu (Octavio Paz; Meksikiečių rašytojas, poetas, diplomatas), Milanu Kundera (Milan Kundera; prozininkas, dramaturgas, poetas, eseistas), Chuliju Kortasaru (Julio Cortázar; Argentiniečių rašytojas), kuris tapo jos ilgamečiu gyvenimo draugu.

1993-1995 m. Lietuvos Respublikos laikinoji reikalų patikėtinė, 1995-2002 m. ambasadorė prie UNESCO. 1991-1992 m. – trijų Baltijos šalių kultūros festivalio „Baltų sezonas“ generalinė komisarė. Lietuvos rašytojų sąjungos, Prancūzijos vertėjų asociacijos narė, Prancūzijos ir Lietuvos asociacijos įkūrėja ir vicepirmininkė. Nuo 1996 m. UNESCO komiteto biuro narė. Nuo 2000 m. UNESCO Nematerialaus ir žodinio paveldo vertinimo komisijos narė. Jos iniciatyva į Pasaulio paveldo sąrašą 1994 m. įtrauktas Vilniaus senamiestis, 2000 m. Kuršių nerija. Inicijavo daugelį Lietuvai svarbių tarptautinių projektų – Asocijuoto fundamentaliųjų mokslų ir universitetinio mokslo ugdymo centro įkūrimą Vilniaus universitete, UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros įsteigimą Vilniaus dailės akademijoje (abu 1999 m.), M. K. Čiurlionio parodos pristatymą Paryžiuje (2000 m.), tarptautinę konferenciją „Civilizacijų dialogas“ (2001 m.) Vilniuje.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1983 m. Prancūzijos, Vokietijos, Lotynų Amerikos spaudoje skelbė literatūros kritikos straipsnius, vedė radijo ir televizijos kultūrines, politines laidas. 1991 m. sukūrė du televizijos filmus apie Lietuvą, kurie 1991 m. rodyti FR3 kanalu. Iš lietuvių, anglų, ispanų ir vokiečių kalbų į prancūzų kalbą išvertė grožinės literatūros kūrinių. Į prancūzų kalbą išvertė S. T. Kondroto romaną „Žalčio žvilgsnis“ (1991 m.), M. Martinaičio poezijos rinktinę „Debesų lieptais“ (1997 m.), R. Gavelio, J. Ivanauskaitės, B. Vilimaitės novelių, A. Grybausko, A. A. Jonyno, G. Patacko eilėraščių, įvairiuose leidiniuose paskelbė lietuvių kultūros ir istorijos apžvalgų.

Prancūzų kalba parašė apsakymų, autobiografinio pobūdžio romaną „Demain il n'y a plus de trains“ (1991, lietuvių kalba autorizuotas vertimas pavadinimu „Rytoj traukinių nebus“ 1997 m.).[1]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ugnė Karvelis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 516 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]