Tarybinis ūkis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Tarybinis ūkis (rus. совхоз, советское хозяйство) – TSRS laikais buvusios valstybinės įmonės, kurios vertėsi žemės ūkiu. Tarybiniai ūkiai dažniausiai buvo kuriami didelių ūkių bazėje ir kai kuriais bruožais oficialiai skyrėsi nuo kolūkių.

Oficialūs skirtumai nuo kolūkių[taisyti | redaguoti kodą]

  • Gamybos priemonės (žemė, įranga, gyvuliai, grūdai ir t. t.) ir kitas turtas tarybiniuose ūkiuose priklausė valstybei, kolūkiuose – kolūkiams (kolektyvinė nuosavybė), nors kolūkio turto kolūkiečiai negalėjo pasidalinti.
  • Tarybinio ūkio darbuotojams buvo mokama tik alga, o kolūkiuose dalis algos būdavo išmokama natūra, nors ir tarybiniuose ūkiuose buvo galima, ko nors nusipirkti.
  • Pradžioje tarybinius ūkius dažniausiai kurdavo didelių ūkių pagrindu, kolūkius – jungiant mažus ūkelius. Tačiau būdavo nemažai išimčių, kai sujungus kelis didelius ūkius, buvo sukuriamas kolūkis. Būdavo atvejų, kai sujungavo kolūkius ir sudarydavo tarybinį ūkį, arba, kai tarybinio ūkio statusą pakeisdavo į kolūkio.
  • Jei žemės ūkiu besiverčianti įmonė buvo specializuota, pavyzdžiui, medžių auginimo įmonė, tai ši dažniausiai turėjo tarybinio ūkio statusą.

Žmonės dažniausiai nesuprasdavo, kokie esminiai skirtumai yra tarp kolūkio ir tarybinio ūkio. Atsilikę kolūkiai būdavo jungiami į tarybinius ūkius.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Tarybiniai ūkiai Lietuvos TSR imti kurti apie 1956 metus. 1958 metais jų buvo 138, 1965 m. – 316.

Visoje TSRS 1990 metais buvo 25 500 ūkių, iš kurių 45 proc. buvo tarybiniai ūkiai, o 55 proc. – kolūkiai. Tarybiniai ūkiai daugiausiai dominavo azijinėje TSRS dalyje. Vidutinis tarybinio ūkio plotas sudarė 153 km² – du kartus viršijo vidutinį kolūkio plotą.