Druskininkai

Kitos reikšmės – Druskininkai (reikšmės).

Druskininkai

Druskininkai

55°š. pl. 25°r. ilg. / 55°š. pl. 25°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Alytaus apskritis

Savivaldybė

Druskininkų savivaldybė

Gyventojų

16 107

Plotas

24 km²

Tankumas

671 žm./km²

Pašto kodas

LT-66001

Vikiteka

Druskininkai

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)
Vardininkas:	Drùskininkai
Kilmininkas:	Drùskininkų
Naudininkas:	Drùskininkams
Galininkas:	Drùskininkus
Įnagininkas:	Drùskininkais
Vietininkas:	Drùskininkuose

Druskininkai – kurortinis miestas pačiuose Lietuvos pietuose, Alytaus apskrityje, 60 km į pietus nuo Alytaus. Druskininkų savivaldybės centras. Visus metus veikiantis balneologinis, purvo ir klimatinis kurortas, seniausias (nuo 1794 m.) ir didžiausias Lietuvos kurortas. Druskininkų senamiestis yra urbanistikos paminklas.

Mieste yra 3 šventyklos, miesto kapinės, 8 sanatorijos, daug poilsio centrų, viešbučiai, viešoji biblioteka, Druskininkų centrinė ligoninė (Balainės miške), poliklinika, paštas (naujieji pašto rūmai pastatyti 1980 m., architektas V. Bainkovas), keli parkai. Per Nemuną nutiestas Druskininkų tiltas.

Geografija

Druskininkų kurortas yra pietinėje Lietuvos dalyje, 95,14 m virš jūros lygio, dešiniajame Nemuno upės krante. Apsuptas gražių, ekologiškai švarių Dzūkijos pušynų, smėlynų ir ežerų. Vienam miesto gyventojui tenka 2,1 ha miško. Aukščiausia miesto vieta – sveikatingumo (K. Dineikos) parkas (105 m virš jūros lygio), žemiausia – Nemuno krantas ties fizioterapijos gydykla.

Druskininkus bendra vakarų – rytų kryptimi 3,5 km supa Nemunas. Į jį įteka Ratnyčia (Ratnyčėlė), kuri 2 km prateka per kurorto rytinę dalį, iš pietų į šiaurę. Pietinėje miesto dalyje tyvuliuoja Druskonio ežeras, Vijūnėlio tvenkinys ir Mergelių akių ežerėlis. Rytinėje kurorto dalyje – „Saulės takas“ (Ratnyčia; autorius Algirdas Valavičius, architektas V. Urnevičius), tvenkinys su kaskadinėmis maudyklėmis, yra „Žilvino“ takas.

Gamta

Nors Druskininkų šilai ir toli nuo jūros, bet juose taip pat yra kopų. Tik čia jos nepanašios į pajūrio – tai žemyninės kopos, apaugusios pušynais. Dzūkijos kopose auga kerpšiliai. Juose vyrauja kadagiai. Žemė padengta ištisu kerpių kilimu. Kerpšiliuose daug vaistinių augalų: arkliauogių, čiobrelių, jonažolių, daug grybų.

Miškuose vyrauja pušys, didelė biologinė įvairovė, daug sparnuočių: vieversių, stulgių, baltanugarių genių, jūrinių erelių, pelėdų, apuokų. Druskininkų šiluose sutinkama retų vabzdžių: ūsuotųjų dailidžių, paprastųjų raganosių, aštuoniataškių auksvabalių. Pušynuose, saulės įšildytose vietose, dažnai aptinkami: vikrusis driežas, paprastasis žaltys, gluodenai. Dažniausiai visų pastebimas žvėrelis – paprastoji voverė. Miško pakraščiuose, palaukėse sutinkamas pilkasis kiškis. Yra plėšrūnų: rudoji lapė, po skarotomis eglėmis gyvena mangutai, sutinkami Dzūkijos miškuose vilkai, lūšys, šernai. Stambiausias pušynų žvėris – briedis. Stirnas galima sutikti prie upelių ar palaukių. Druskininkų miškai vilioja ne tik grybautojus, bet ir uogautojus. Miškuose gausu mėlynių, bruknių, aviečių, šaltalankio uogų.

Klimatas

Druskininkų klimatas pasižymi palankiomis klimatoterapinėmis ir rekreacinėmis sąlygomis. Vyrauja kalvotas, daubotas reljefas, gausu vidutinių ir mažų ežerų. Vidutinė maksimali oro temperatūra vasarą (birželį, liepą ir rugpjūtį) – aukštesnė negu 22 °C. Per metus vidutiniškai iškrenta 661 mm kritulių. Vėjo greitis kurorte liepos-rugsėjo mėnesiais yra 2,4–2,6 m/s. Vyrauja pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų, o žiemą pučia pietryčių, rytų ir pietvakarių vėjai.

Miesto dalys

Baltašiškė (šiaurėje, vienintelė miesto dalis kairiajame Nemuno krante)
Kalviškės (šiaurės rytuose)
Kloniškės (pietuose)
Ratnyčia (pietryčiuose)
Senamiestis (miesto centrinė dalis)

Istorija

Miestas įeina į jotvingių genties gyventos teritorijos ribas. Druskininkai – labai senas kurorto tradicijas turinti gydomoji vietovė. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1635 m. Šie duomenys aptikti Pervalko dvaro (Baltarusija) inventorių knygose. Druskininkų kaimas minimas 1765 m. Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo XVIII amžiaus pradžios. Čia savo gydomąją veiklą pradėjo vietos valstietis Pranas Suraučius (Sūrutis arba Sūrmetis).

Sužinojęs apie mineralinius vandenis karalius Stanislovas Augustas 1789 m. apsilankė Druskininkuose ir įsakė ištirti mineralinių vandenų savybes, tačiau įsakymas liko neįvykdytas. 1794 m. birželio 20 d. Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis paskelbė Druskininkus gydomąja vietove. Analogišką dekretą 1837 m. pasirašė Rusijos imperatorius Nikolajus I (kartu priimtas plėtros planas). 1850 m. Druskininkuose poilsiavo ir koncertavo įžymus lenkų kompozitorius St. Moniuška. 1863 m. Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą 1865 m. Druskininkai buvo perduoti pulkininkui K. Štrandmanui. Svarbus kurorto gyvenimo įvykis – geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva atidarymas 1862 metais. 1871 m. gaisras sunaikino didesnę miesto dalį, o 1884 m. sudegė gydyklos. 1893 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės. 1899 m. pradėjo veikti naujos maudyklės Ratnyčios upėje, plaukti garlaivis į Gardiną. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Druskininkuose pastatyta keletas mažų sanatorijų, vasarnamiai (panašaus stiliaus į to meto Europos kurortus).

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse kurorte lankėsi 18 600 poilsiautojų. Kilus karui Druskininkai tapo smarkių mūšių arena. Pusė miestelio buvo sugriauta. Lenkų valdymo metais (1920–1939 m.) kurortas lėtai vystėsi. 1937 m. čia poilsiavo tik 11 047 žmonės. Druskininkuose mėgo atostogauti tuometinis Lenkijos diktatorius (1926-1935) maršalas J. Pilsudskis. 1930 m. atkurtas kurortas. 1939 m. Raudonoji armija okupavo Druskininkus, miestelis nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. rugpjūčio priklausė Baltarusijos TSR. 1940 m. rugsėjo 7 d. Druskininkai atiteko Lietuvai. 1941 m. birželio 23 d. vokiečiai užėmė Druskininkus. 1944 m. liepos 14 d. miestas vėl okupuotas sovietų.

1946 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės. 1952 m. gruodžio 22 d. tapo srities pavaldumo, o 1953 m. gegužės 28 d. respublikinio pavaldumo miestu. Miestas buvo plečiamas pagal 1957 m. (architektai A. Mačiulis ir kt.), 1978 m. (architektai P. Janulis ir kt.), 2000 m. (architektai S. Čereškevičius, N. Dičiuvienė, V. Stauskas ir kt.) bendruosius planus. 1960 m. pastatytas „Turisto“ viešbutis (architektas A. Sprindys), 1978 m. „Raigardo“ universalinė parduotuvė (architektas E. Beinortas).

1990 m. balandžio 5 d. demokratiškai išrinkta 1-oji Nepriklausomos Lietuvos Druskininkų miesto taryba ir valdyba. XX a. 10-ajame dešimtmetyje prie miesto prijungta Ratnyčia. 1994 m. patvirtintas Druskininkų herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. 2-oji pusė	?	?	Gardino gubernija
1919 m.	Druskininkų valsčiaus centras	Alytaus apskritis
1920–1939 m.		Gardino apskritis	Balstogės vaivadija (Lenkija)
1939 m. spalis – 1940 m. sausis		Pariečės rajonas	Balstogės sritis (Baltarusija)
1940 m. sausis–rugpjūtis		Pariečės rajonas	Gardino sritis (Baltarusija)
1941–1946 m.		Alytaus apskritis
1946–1950 m.	apskrities pavaldumo miestas, Druskininkų valsčiaus centras	Varėnos apskritis
1950–1952 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Druskininkų rajono centras	Vilniaus sritis
1952–1953 m.	—	srities pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras	Vilniaus sritis
1953–1955 m.	—	respublikinio pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras
1955–1995 m.	—	respublikinio pavaldumo miestas
1995–1999 m.	—	Druskininkų miesto savivaldybė	Alytaus apskritis
1999–	—	Druskininkų savivaldybės centras	Alytaus apskritis

Pavadinimo kilmė

Kurį laiką buvo manyta, kad Kryžiuočių ordino kronikose minimi Salzininken buvo Druskininkai (vok. Salz – druska), tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai Šalčininkai. Dabar manoma, kad gyvenvietės pavadinimas galėjo kilti nuo bendrinio žodžio druskininkas (užsiimantis su druska susijusia veikla, verslu), kuris yra gana retas.

Kurortas

Istorija

Dar XVIII a. sūriuosius vandenis Druskininkuose gydymui ėmė naudoti vietos gydytojas P. Sūrutis. Jis dideliuose kubiluose šildydavo sūrių šaltinių vandenį ir po to išpilstęs į mažus buteliukus, vandeniu gydė ligonius.

1789 m. Druskininkus aplankė Ldk Stanislovas Poniatovskis, kurio įsakymu ~1790 m. rūmų gydytojas ėmė tirti mineralinių vandenų gydomąsias savybes. Kurortas įkurtas 1794 m. birželio 20 d., kai Stanislovas Augustas Druskininkus paskelbė gydomąja vietove. Tai pirmasis ir didžiausias kurortas Lietuvoje. Pirmasis šaltinių tyrinėtojas buvo Gardino farmacininkas Rumelis, kuris 1830 m. ištyrė kelis mineralinių vandenų šaltinius. Vėliau šį darbą tęsė VU profesorius I. Fonbergas, kuris pasiūlė caro vyriausybei steigti kurortą. 1837 m. patvirtintas kurorto steigimo projektas, 1838 m. atidaryta pirmoji sanatorija – 12 vonių gydykla. 1843 m. gydėsi apie 2000 žmonių, XIX a. pabaigoje – apie 5000 žmonių kasmet.

Gydymo veiksniai

Svarbiausias kurorto natūralus gydomasis veiksnys – įvairios mineralizacijos (mažos, vidutinės, didelės ir sūrmai), chloridiniai natrio-kalcio-magnio vandenys. Mineraliniai vandenys naudojami įvairioms balneologinėms procedūroms ir gėrimui. Druskininkų kurorto gydomojo purvo vonios, aplikacijos ir tamponai ruošiami iš durpių, kurių drėgmė 63 proc., pH – 6,4 ir susiskaidymas – 83 proc. Kurorto klimatui būdingos miškingos lygumos, kontinentinės zonos ypatybės. Čia didelė oro jonizacija (-0,63), švelnus ir šiltas mikroklimatas (vidutinė oro temperatūra +7,5 °C, sąlyginė oro drėgmė 70 proc., vyrauja pietvakarių vėjai, kurių vidutinis greitis 2 m/s), dėl to teigiami klimato veiksniai naudojami ir klimatoprofilaktikai (grūdinimuisi). Kurorto mineraliniai vandenys ir purvas (kasamas Didžiasalio durpyne, Lazdijų raj.) efektyviai gydo sąnarių, stuburo, kvėpavimo, širdies ir kraujotakos, nervų sistemos, ginekologijos, skrandžio, kepenų, žarnyno ir odos ligas. Buteliuose išpilstytas vanduo yra silpnesnės mineralizacijos, tačiau puikiai atgaivina ir suteikia organizmui reikalingų mikroelementų.

Trykšta 12 mineralinio vandens šaltinių („Grožis“, „Sūrutis“, „Aušra“, „Druskonis“, „Rasa“, „Druskininkai“, „Dzūkija“ ir kiti).

Gydymo centrai

Kurorto paslaugomis galima naudotis ištisus metus. Veikia gydyklos, sanatorijos, paslaugų centrai:

sanatorijos:
- „Belorus (Baltarusija)“;
- „Dainava“;
- „Draugystė“;
- „Eglė“;
- „Lietuva“ (1973 m.; architektai V. Balčiūnas, A. Paslaitis, A. Aronas, L. Raškauskas ir kt.);
- „Nemunas“ (1970 m.; architektai E. Tamoševičius ir P. Adomaitis);
- „Saulutė“ (vaikų reabilitacijos sanatorija);
- „Sūrutis“;
sveikatos ir poilsio centras „SPA Vilnius“ (1976 m. sanatorija „Vilnius“; architektai A. ir R. Šilinskai);
Druskininkų gydykla;
2006 m. gruodžio 26 d. atidarytas vandens pramogų parkas 1980 m. pastatytos balneologijos ir fizioterapijos gydyklos vietoje (1980 m. architektai A. ir R. Šilinskai; 2006 m. rekonstrukcijos architektai K. Kisielius ir V. Kančiauskas);
2011 m. vasario mėnesį numatoma atidaryti Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų kompleksą „Snoras Snow Arena“.

Mieste yra daug viešbučių, naujas 4 žvaigždučių kempingas, svečių ir poilsio namai, 11 kaimo turizmo sodybų, laisvalaikio centras „Sūkurys“, sporto centras. Vasarą Druskininkuose vyksta teatrų festivalis.

Architektūra ir kultūra

šventyklos:
- Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (nuo 1931 m.);
- Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia (nuo 1910 m.);
- Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė (nuo 1865 m.);
muziejai:
- M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus, įkurtas 1963 m.
- Miesto muziejus, įkurtas 1999 m.
- Miško muziejus „Girios aidas“, įkurtas 1972 m. A. Valavičiaus
- Ž. Lipšico memorialinis muziejus, įkurtas 1996 m.
- Druskininkų rezistencijos ir tremties relikvijų muziejus, įkurtas 1996 m.
galerijos:
- Mažoji galerija,
- V. K. Jonyno galerija,
- galerija „Sofa“,
parkai:
- A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas,
- Sveikatos parkas, įkurtas 1951 m. buvusio E. Levickos parko vietoje.

skulptūros:
- „Poilsis“ Nemuno pakrantėje (1959 m., skulptorius J. Kėdainis),
- „Motinystė“ parke (1959 m., skulptorius B. Vyšniauskas),
- „Ratnyčėlė“ prie tilto per Ratnyčią (1959 m., skulptorius B. Vyšniauskas),
- „Prie šaltinio“ (1963 m., skulptorius A. Dimžlys),
- prie „Eglės“ sanatorijos – „Skrydis“ (skulptorius G. Karalius) ir „Jaunystė“ (skulptorė J. Klemkienė).
- 1975 m. parko pakraštyje ant Nemuno kranto pastatytas paminklas Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių proga (skulptorius V. Vildžiūnas, architektas R. Dičius), paminklas pastatytas ir Čiurlionio muziejaus sodelyje (skulptorius K. Švažas).
- 1987 m. pastatytas miesto laikrodis (autorius S. Kuizinas).

Švietimo ir ugdymo įstaigos

Druskininkų Ryto gimnazija
Druskininkų Atgimimo vidurinė mokykla
Druskininkų Saulės pagrindinė mokykla
Druskininkų švietimo centras
Druskininkų sanatorinė mokykla
amatų mokykla
lopšelis-darželis „Bitutė“
lopšelis-darželis „Žibutė“
Druskininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos mokykla
Druskininkų Vytauto Kazimiero Jonyno dailės mokykla
Druskininkų sporto mokykla

Miestų partnerystė

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1897 m. ir 2001 m.

1897 m.^sur.

1939 m.

1941 m.

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.

1979 m.^sur.

1989 m.^sur.

2001 m.^sur.

1 300

1 500

2 100

5 800

8 315

12 464

18 943

18 233

Žymūs žmonės

1877 – 1889 m. Druskininkuose gyveno įžymus lietuvių dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis (1875 – 1911), iki 1910 m. jis čia leisdavo vasaras. Mieste yra jo memorialinis muziejus, 2 paminklai.

Garbės piliečiai

Susisiekimo plėtra

Numatomas įspūdingas turistų srauto augimas neišvengiamai verčia investuoti į miesto infrastruktūrą, pritaikant ją didėjantiems transporto srautams. Didelė ir vis didėjanti kurorto svečių dalis keliauja gana didelį atstumą, kurį patogiausia būtų įveikti lėktuvu. Ypač skundžiasi atvykstantieji iš Vakarų Europos, nes būtent jiems tenka įveikti prastus Lenkijos kelius. Todėl imtasi iniciatyvos atnaujinti prieš kelis dešimtmečius sėkmingai eksploatuotą, o šiuo metu tik mėgėjų reikmėms naudojamą Druskininkų aerodromą. Baigus atnaujinimo darbus čia galės leistis iki 30 tonų ir iki 70 vietų turbopropeleriniai lėktuvai. Druskininkai bus lengvai ir greitai pasiekiami visiems ne tik kaimyninių, bet ir tolimesnių Europos Sąjungos ir kitų šalių turistams.