Józef Piłsudski

Juozas Pilsudskis lenk. Józef Klemens Piłsudski
Herbas "Kosciesza"
Gimė:	1867 m. gruodžio 5 d. Zalavas, Švenčionių raj.
Mirė:	1935 m. gegužės 12 d. (67 metai) Varšuva
Veikla:	Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius
Žymūs apdovanojimai:
Vikiteka:	Józef PiłsudskiVikiteka
Parašas

Juzefo Pilsudskio paminklas Romoje

Juozas Pilsudskis (lenk. Józef Klemens Piłsudski, 1867 gruodžio 5 d. Zalave, Švenčionių raj. – 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje) – Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius.

Biografija

Buvo ketvirtas vaikas 12 vaikų bajorų šeimoje. 1874 m. sudegus Zalavo dvarui, su šeima persikėlė į Vilnių, kur lankė rusų gimnaziją. 1885 m. įstojo į Charkovo universiteto Medicinos fakultetą, bet 1886 m. už anticarinę veiklą buvo pašalintas. 1888–1892 m. už dalyvavimą pasikėsinant į carą Aleksandrą III kartu su broliu Bronislavu ištremtas į Sibirą.

1892 m. grįžęs iš tremties, gyveno savo šeimos Adomavo dvare prie Tenenių, netoli Šilalės. Jautriai pergyveno Kražių skerdynes.

1892 m. įstojo į Lenkijos socialistų partiją (PPS). Lipniškėse įsteigė laikraštį „Robotnik“. 1900 m. suimtas, kalėjo Varšuvos citadelėje, bet pabėgo. 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos karo metu nuvyko į Tokijų, pasiūlė organizuoti Rusijoje sabotažus ir nacionalinius judėjimus. [1]

1907 m. PPS skilus, ėmė vadovauti dešiniajam sparnui, pradėjo kurti ginkluotus partijos būrius. 1908 m. užpuolė traukinį prie Bezdonių ir pagrobė 100 000 rublių, kuriuos panaudojo tolesniam partijos apginklavimui. 1910 m. susilaukė paramos iš Austrijos karinės vadovybės. 1914 m. Paryžiuje paskelbė, kad būsimasis karas – vienintelė galimybė atkurti Lenkijos nepriklausomybę ir gavo didžiųjų Europos šalių ir netgi JAV pritarimą.

1914–1916 m. jau atvirai organizavo Lenkijos kariuomenę (POV) ir lenkų legionus. 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė Lenkijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, o save paskyrė Lenkijos vyriausybės karinio departamento direktoriumi. Toks savarankiškumas nepatiko okupacinei valdžiai, jis 1917 m. liepos mėn. vokiečių buvo suimtas ir iki karo pabaigos sėdėjo Magdeburgo pilyje.

J. Pilsudskis siekė sukurti Tarpjūrio valstybių federaciją, kaip atsvarą Rusijos ir Vokietijos galiai. Pakvietė į jos sudėtį įeiti Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Baltarusiją, Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Jugoslaviją ir Čekoslovakiją.

1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Lenkijos valstybės viršininku ir buvo juo iki 1922 m. 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Riomerio vyriausybę, bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesusilaukė pritarimo.

Siekdamas atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę nuo „jūrų iki jūrų“ federacijos principu, 1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu Simonu Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai per Baltarusiją puolė Varšuvą, todėl teko atitraukti kai kurias pajėgas. Rugpjūčio mėn. įvykęs Varšuvos mūšis padėjo paskutinį tašką, kad Lenkija užsitikrintų nepriklausomybę.

1921 m. kovo 17 d. buvo priimta Antrosios Lenkijos respublikos konstitucija. 1922 m. gruodžio mėn. Lenkijos prezidentu buvo išrinktas senas J. Pilsudskio draugas Gabrielius Narutavičius, iš Lietuvos, bet po penkių dienų jis nužudytas. Buvo bandoma pasikėsinti ir į J. Pilsudskį.

Nuo 1923 m. vadovavo Generaliniam štabui, bet ekonominei padėčiai šalyje blogėjant, nusprendė įgyvendinti Sanacijos planą – 1926 m. jis vadovavo kariniam perversmui, 1926–1935 m. diktatorius ir karo ministras, 1926–1928 m. ir 1930 m. dar ir ministras pirmininkas. Jam vadovaujant buvo parengta 1935 m. Konstitucija. Tačiau jos įgyvendinti nebespėjo – susirgęs vėžiu mirė Varšuvos Belvederio rūmuose. Jo kūnas palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – Vilniuje, Rasų kapinių panteone.