Juzefas Pilsudskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Józef Piłsudski)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Juozas Pilsudskis
lenk. Józef Klemens Piłsudski
Pilsudski.JPG
Herbas "Kosciesza"
Herbas "Kosciesza"
Gimė: 1867 m. gruodžio 5 d.
Zalavas, Švenčionių raj.
Mirė: 1935 m. gegužės 12 d. (67 metai)
Varšuva
Tėvas: Juzefas Vincentas Pilsudskis
Motina: Marija Bilevičiūtė–Pilsudska
Sutuoktinis(-ė): Maria Piłsudska
Aleksandra Piłsudska
Vaikai:

Wanda Piłsudska
Jadwiga Piłsudska

Veikla: Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 19261935 m. diktatorius
Žymūs apdovanojimai:
Znak oficerski "Parasol"

Order Orła Białego Krzyż Wielki Orderu Wojennego Virtuti Militari Krzyż Komandorski Orderu Wojennego Virtuti Militari Krzyż Złoty Orderu Wojennego Virtuti Militari Krzyż Srebrny Orderu Wojennego Virtuti Militari Krzyż Wielki Orderu Odrodzenia Polski Krzyż Komandorski z Gwiazdą Orderu Odrodzenia Polski Krzyż Niepodległości z Mieczami Krzyż Walecznych (czterokrotnie) Złoty Krzyż Zasługi Złoty Krzyż Zasługi Złoty Krzyż Zasługi Złoty Krzyż Zasługi Krzyż Zasługi Wojsk Litwy Środkowej Krzyż na Śląskiej Wstędze Waleczności i Zasługi Order Żelaznej Korony (Austro-Węgry) Krzyż Wielki Orderu Leopolda (Belgia) Krzyż Wielki Orderu Krzyża Południa (Brazylia) Krzyż Wojenny (Czechosłowacja) Order Krzyża z Orłem I klasy (Estonia) Krzyż Wielki Orderu Białej Róży (Finlandia) Legia Honorowa I klasy (Francja) Medal wojskowy (Francja) Order Wschodzącego Słońca I klasy (Japonia) Order Zabójcy Niedźwiedzia I klasy (Łotwa) Krzyż Wielki Wojskowego Orderu Wieży i Miecza (Portugalia) Order Michała Walecznego I klasy (Rumunia) Order Michała Walecznego II klasy (Rumunia) Order Michała Walecznego III klasy (Rumunia) Order św. Maurycego i Łazarza (Włochy)
Sabaudzki Order Wojskowy (Włochy)
Commons-logo.svg Vikiteka: Juzefas PilsudskisVikiteka
Parašas
Piłsudski podpis.jpg

Juozas Pilsudskis (lenk. Józef Klemens Piłsudski, 1867 gruodžio 5 d. Zalave, Švenčionių raj.1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje) – Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 19261935 m. diktatorius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Józef Piłsudski vaikystėje

Buvo ketvirtas vaikas 12 vaikų bajorų šeimoje. 1874 m. sudegus Zalavo dvarui, su šeima persikėlė į Vilnių, kur lankė rusų gimnaziją. 1885 m. įstojo į Charkovo universiteto Medicinos fakultetą, bet 1886 m. už anticarinę veiklą buvo pašalintas. 18881892 m. už dalyvavimą pasikėsinant į carą Aleksandrą III kartu su broliu Bronislavu ištremtas į Sibirą.

1892 m. grįžęs iš tremties, gyveno savo šeimos Adomavo dvare prie Tenenių, netoli Šilalės. Jautriai pergyveno Kražių skerdynes. Lipniškėse įsteigė laikraštį „Robotnik“.

1892 m. įstojo į Lenkijos socialistų partiją (PPS), ten susipažino su būsima žmona Maria Piłsudska. 1899 m. liepos 15 d. Paproč Dužos kaimo liuteronų bažnyčioje su ja ir susituokė. Kadangi ji buvo išsiskyrusi su kitu vyru, o katalikų bažnyčia neleido tuoktis iš naujo jau išsiskyrusiems žmonėms, todėl jie perėjo į liuteronybę ir susituokė liuteronų bažnyčioje. Susituokę apsigyveno Lodzėje, kur 1900 m. vasarį buvo suimti už anticarinę veiklą, kalėjo Varšuvos citadelėje, bet pabėgo. 19041905 m. Rusijos-Japonijos karo metu nuvyko į Tokijų, pasiūlė organizuoti Rusijoje sabotažus ir nacionalinius judėjimus. [1]

Józef Piłsudski 1899 metais

1906 m. gegužę Juzefas susipažino su Aleksandra Szczerbińska su kuria pradėjo slaptą romaną. Jo žmona Marija žinojo apie šį romaną, bet iki I pasaulinio karo vis dar gyveno kartu su Juzefu. 1907 m. PPS skilus, ėmė vadovauti dešiniajam sparnui, pradėjo kurti ginkluotus partijos būrius. 1908 m. užpuolė traukinį prie Bezdonių ir pagrobė 100 000 rublių, kuriuos panaudojo tolesniam partijos apginklavimui. 1910 m. susilaukė paramos iš Austrijos karinės vadovybės. 1914 m. Paryžiuje paskelbė, kad būsimasis karas – vienintelė galimybė atkurti Lenkijos nepriklausomybę ir gavo didžiųjų Europos šalių ir netgi JAV pritarimą.

19141916 m. jau atvirai organizavo Lenkijos kariuomenę (POV) ir lenkų legionus. 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė Lenkijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, o save paskyrė Lenkijos vyriausybės karinio departamento direktoriumi. Toks savarankiškumas nepatiko okupacinei valdžiai, jis 1917 m. liepos mėn. vokiečių buvo suimtas ir iki karo pabaigos sėdėjo Magdeburgo pilyje. 1918 m. lapkritį Juzefą paleidus iš Magdeburgo kalėjimo jis nebegrįžo gyventi kartu su Marija. Aleksandra Szczerbińska de facto tapo jo naująja žmona, bet jie vis dar gyveno atskirai. Formaliai su žmona Marija buvo susituokęs iki pat jos mirties, bet jau nuo 1907 m. jo partnerė buvo Aleksandra Szczerbińska. Pilsudskis nedalyvavo savo žmonos laidotuvėse 1921 m. ir praėjus dviem mėnesiam po jos mirties vedė Aleksandra Szczerbińska, su kuria dar būdamas nesusituokęs 1918 m. susilaukė dukros Wanda Piłsudska ir 1920 m. Jadwiga Piłsudska.

J. Pilsudskis siekė sukurti Tarpjūrio valstybių federaciją, kaip atsvarą Rusijos ir Vokietijos galiai. Pakvietė į jos sudėtį įeiti Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Baltarusiją, Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Jugoslaviją ir Čekoslovakiją.

1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Lenkijos valstybės viršininku ir buvo juo iki 1922 m. 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Riomerio vyriausybę, bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesusilaukė pritarimo.

Juzefo Pilsudskio paminklas Romoje

Siekdamas atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę nuo „jūrų iki jūrų“ federacijos principu, 1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu Simonu Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai per Baltarusiją puolė Varšuvą, todėl teko atitraukti kai kurias pajėgas. Rugpjūčio mėn. įvykęs Varšuvos mūšis padėjo paskutinį tašką, kad Lenkija užsitikrintų nepriklausomybę.

1921 m. kovo 17 d. buvo priimta Antrosios Lenkijos respublikos konstitucija. 1922 m. gruodžio mėn. Lenkijos prezidentu buvo išrinktas senas J. Pilsudskio draugas Gabrielius Narutavičius, iš Lietuvos, bet po penkių dienų jis nužudytas. Buvo bandoma pasikėsinti ir į J. Pilsudskį.

Nuo 1923 m. vadovavo Generaliniam štabui, bet ekonominei padėčiai šalyje blogėjant, nusprendė įgyvendinti Sanacijos planą – 1926 m. jis vadovavo kariniam perversmui, 1926–1935 m. diktatorius ir karo ministras, 1926–1928 m. ir 1930 m. dar ir ministras pirmininkas. Jam vadovaujant buvo parengta 1935 m. Konstitucija. Tačiau jos įgyvendinti nebespėjo – susirgęs vėžiu mirė Varšuvos Belvederio rūmuose. Jo kūnas palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – Vilniuje, Rasų kapinių panteone.