Holokaustas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nordhauseno lagerio lavonai
Žydų holokausto vieta Kaušėnuose (Plungės raj.)
Paminklas žydų aukoms Kauno VII forte
Holokausto memorialas Berlyne

Holokaustas (gr. ὁλόκαυστος, holókaustos, iš hólos 'visas' + kaustós 'išdegintas'), dar vadinamas Šoa (hebr. השואה, HaShoah 'katastrofa') – sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų.

Holokausto išskirtinumas[taisyti | redaguoti kodą]

Žodis „holokaustas“ paprastai vartojamas išimtinai žydų tragedijai apibūdinti (angl. The Holokaust). Jo vartojimas kitais atvejais gali būti įžeidžiantis[1]. Kiti genocidai kartais irgi vadinami holokaustais ar su juo sulyginami, kaip antai 1994 metų Ruandos genocidas (apie 800 000 aukų arba maždaug 20 % gyventojų).[2]. Kai kurie sovietologai teigia jog kai kurios stalininės represijos buvo palyginamo masto, ir kad naciai savo veikloje daug kur perėmė sovietinius metodus[3] todėl savo darbuose Stalino vykdytas represijas irgi vadina holokaustu.[4][5]

Žydų persekiojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Nacistinės Vokietijos vadovas Adolfas Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net žemesniajai rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo žydų pavojaus, o tą gelbėjimą suprato kaip visų žydų sunaikinimą.

Holokausto pradžia kai kurių istorikų laikomas Adolfo Hitlerio paskyrimas Vokietijos kancleriu 1933 m. sausio 30 d. nacių partijai sėkmingai pasirodžius 1932 m. rinkimuose. 1933 m. kovo 5 d. rinkimuose naciai laimėjo 44% balsų ir kartu su konservatorių 8% laimėjo daugumą. 1933 m. kovo 23 d. jų valdomas parlamentas (Reichstag) priėmė Įgaliojimo aktą, įteisinantį diktatūros įtvirtinimą, Trečiąjį Reichą. Adolfas Hitleris, nacių partija ir jos sukarintos pajėgos "šturmuotojai" Sturmabteilung (SA) išvystė policinę santvarką: nevaržomą policiją Gestapo, saugumą Schutzstaffel (SS) ir žvalgybą Sicherheitsdienst des ReichsführersSS (SS). Iki 1934 m. pabaigos Adolfas Hitleris įtvirtino visišką vienvaldystę. [6]

1933 m. kovo 13 d. Joseph Goebbels buvo paskirtas propagandos ministru. Jisai 1933 m. balandžio 1 d. paskelbė vienos dienos boikotą prieš žydus verslininkus, gydytojus ir advokatus. Valstybinė propaganda žemino žydus.

1935 m. rugsėjo 15 d. patvirtinti Nurembergo įstatymai teisiškai apibrėžė žydų tautybę, kas palengvino žydų engimą. Iš jų atimta pilietybė. Uždraustos santuokos tarp žydų ir vokiečių. Žydams neleista dalyvauti visuomeninėje veikloje.

1938 m. lapkričio 7 d. Prancūzijoje prisiglaudęs žydas jaunuolis Herschel Grynszpan, sužinojęs, kad jo tėvai deportuoti į Lenkiją, nušovė Vokietijos ambasados pareigūną Ernst vom Rath. Lapkričio 9 d., vokiečiams išgirdus, kad pareigūnas mirė nuo žaizdų, propagandos ministras Joseph Goebbels kalboje pasakė, kad "Fiureris nusprendė jog... demonstracijos neturėtų būti partijos rengiamos, bet kiek jos savaime kiltų, nevalia jų varžyti." Prasidėjo Krištolinė naktis, taip pavadinta dėl sudaužytų vitrinų. Hitlerjugendas, SA ir SS dvi paras siaubė žydų turtą, apniokojo beveik visas Vokietijos sinagogas - 1 668, ir 7 000 žydų parduotuvių. Nužudė 91 žydą. Šimtai žydų nusižudė. 30 000 žydų išvežė į koncentracijos stovyklas keliems mėnesiams. Jose pora tūkstančių žuvo nuo žiaurių sąlygų. Per dešimt mėnesių Vokietiją apleido 115 000 žydų. Valdžia žydus nubaudė 1 milijardo markių bauda, nusavindama 20% žydų turto.

Žydų išžudymas[taisyti | redaguoti kodą]

Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo planus. Tai buvo daroma etapais. Lenkijoje okupantai atėmė iš žydų nuosavybę ir suvarė juos į uždarus miestų rajonus (getus). Ten žydai neturėjo paprasčiausių žmoniško gyvenimo sąlygų, kentė šaltį ir alkį, masiškai mirdavo nuo bado ir ligų. Getai buvo kuriami ne tam, kad žydai gyventų atskirai nuo kitų tautybių žmonių, o tam, kad butų geriau pasiruošta juos sunaikinti. Vokiečių SS surinko ir sušaudė 60,000 Lenkijos šviesuolių. Žydai tuo metu nebuvo masiškai žudomi.

1941 m. kovo 30 d. Aldolfas Hitleris nurodė savo generolams, besiruošiantiems Sovietų Sąjungos užpuolimui, jog tai bus "naikinamasis karas", pažeis tarptautinę teisę, bus žudomi visi komunistų komisarai ir komunistai žydai be teismo. Tam tikslui, taip pat kovai su sovietų partizanais, buvo sutelktos SS operatyvinės grupės lydėsiančios šiaurės, vidurio ir pietų armijų grupes.

1941 m. birželio 22 d. nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Lietuvoje prasidėjo nacių žemėse dar nematytas visuotinis žydų išžudymas.[7] A operatyvinės grupės vadovo Franz Walter Stahlecker įsakymu vokiečiai Gargžduose birželio 24 d. įvykdė pirmą masinį žydų sušaudymą, kuriame žuvo 201 vyras. Birželio 25 d. jam paskatinus Algirdas Klimaitis surengė Vilijampolės pogromą, kuriame lietuviai išžudė maždaug 800 Kauno žydų. Liepos 4 d. ir 6 d. 3/A operatyvinio būrio vadovo Karl Jäger įsakymu iš lietuvių sukilėlių sudarytas Tautinio darbo apsaugos batalionas sušaudė beveik 3 000 Kauno žydų. Jo įsakymu Joachim Hamann skrajojantis būrys su Lietuvos saugumo policijos pagalba nuo liepos 7 d. iki spalio 2 d. išžudė beveik visų Lietuvos miestelių žydų bendruomenes - vaikus, moteris, senukus. Vokietijos žydai pirmą kartą masiškai sušaudyti lapkričio 25 d. ir 29 d. Kauno IX forte, iš viso 4,934 vaikai, moterys ir vyrai. Latvijos žydų dauguma buvo nacių ir jų talkininkų išžudyti 1941 metais. Estijoje karo pradžioje buvo tik 4,300 žydų. 75% jų spėjo pabėgti į Sovietų Sąjungą, o likę irgi buvo išžudyti 1941 metais.

Žudant žydus kartais juos sugaudydavo vietinė policija, o kartais tiesiog liepdavo susirinkti į kokią nors aikštę tariamam perkėlimui į darbo stovyklas. Visi vertingi daiktai iš jų būdavo atimami, o patys varomi į žudynių vietas. Ten jiems įsakydavo nusirengti, tada sušaudydavo ar kitaip nužudydavo, taip kad lavonai sukrisdavo į duobes, kurias kartais patys turėdavo išsikasti. 1941 m. rugpjūčio mėn. Heinrcihas Himmleris stebėjo žydų žudynes Rusijoje ir nusprendė jog toks žudymas neigiamai veikia karius ir būtina rasti ,,žmoniškesnį" žudymo būdą.

Lvove, Ukrainoje, ukraniečiai nacionalistai, pasipiktinę kad besitraukiantys sovietai išžudė 7 000 lenkus ir ukrainiečius belaisvius, ir paskatinti C operatyvinės grupės melo, kad žydai kalti, rengė pogromą, kuriame išžudė 4 000 žydų. Tačiau bendrai, B, C ir D operatyvinės grupės tuo metu žudė žymiai mažiau žydų kaip kad A operatyvinė grupė. 1941 m. rugsėjo 29-30 d. C operatyvinė grupė išžudė 33,771 Kijevo žydų Babi Yar žudynėse. Visgi, B, C ir D operatyvinių grupių vadovai manė, kad neįmanoma Sovietų Sąjungos žydus išžudyti vienu ypu, ir verčiau žydai tegul dirba vergais. Naciai suregistruodavo visus žydus, įsakydavo nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampes žvaigždes ir su laiku įsakydavo gyventi getuose.

1941 m. gruodžio 7. Japonija užpuolė Jungtines Amerikos Valstijas. Vokietija joms taip pat paskelbė karą. Gruodžio 12 d. Joseph Goebbels savo dienoraštyje rašė, "Kas link žydo klausimo, Fiureris nusprendė nuo jų apsivalyti. Jis žydams išpranašavo, jei dar kartą sukels pasaulinį karą, tai jame sulauks savo sunaikinimo. Tai ne šiaip skambūs žodžiai. Pasaulinis karas jau čia ir žydų sunaikinimas tai būtina pasėkmė." Gruodžio 18 d. Himleris savo dienoraštyje parašė, "Žydų klausimas / išnaikinti kaip kad partizanus". [8] [9]

1942 m. sausio 20 d. Reinhardas Heydrichas pirmininkavo Vansė konferencijai Berlyne, kur apsvarstytas 11 milijonų Europos žydų ištrėmimas į vergystės ir išžudymo stovyklas.

Vakarų, Vidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami į naikinimo stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą (Aušvicą), Treblinką, Maidaneką, Belžecą, Sobiborą ir kt. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degino krematoriumuose.

Osvencime (Aušvice), kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir „paprasta” koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 2 mln. žmonių, iš jų ne mažiau kaip 1,5 mln. žydų[reikalingas šaltinis], Treblinkoje – 870 tūkst. žydų[reikalingas šaltinis]. Naikinimo ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą aukoms parūpindavo esesininkai. Nacistai stengėsi sunaikinti visus žydus. Į naikinimo stovyklas buvo gabenami žydai iš 1943 m. rugsėjo mėn. okupuotos Italijos ir 1944 m. pavasarį okupuotos Vengrijos. Ligi tol tiek Musolinis, tiek ir Hortis priešinosi žydų deportacijoms iš savo valstybių.

Deportacijos buvo vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė neišvengiamas bei akivaizdus. Tiktai Vermachto okupuotų šalių išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas į pačios Vokietijos teritoriją sustabdė masinį žydų naikinimą. Žydų genocidas Antrojo pasaulinio karo metais buvo pavadintas holokaustu.

Šalis Žydų skaičius iki II pas. karo Sunaikinta Procentais
Lenkija 3 300 000 2 800 000 89 %
TSRS 2 100 000 1 500 000 71,5 %
Rumunija 850 000 425 000 50 %
Vengrija 400 000 200 000 50 %
Čekosovakija 350 000 260 000 82,5 %
Prancūzija 300 000 90 000 30 %
Vokietija 210 000 170 000 81 %
Lietuva 200 000 192 000 96 %
Nyderlandai 150 000 90 000 60 %
Latvija 100 000 95 000 95 %
Belgija 90 000 40 000 44 %
Graikija 75 000 60 000 80 %
Austrija 200 000 70 000 35 %
Italija 57 000 15 000 26 %
Bulgarija 50 000 7 000 14 %

Holokaustas Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Holokaustas Lietuvoje.

Holokauste nužudyta maždaug 96% Lietuvos žydų, maždaug 190 000 žmonių. Lietuvoje taip pat nužudyta maždaug 9 000 žydų pabėgėlių iš Lenkijos ir 6 000 žydų atvežtų iš Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos. [10]

Holokausto tyrinėtojai išskiria kelis etapus Lietuvos žydų naikinime:[11]

  • Nuo 1941 m. birželio iki 1941 m. rugpjūčio. Pogromai ir pradinės plataus mąsto žudynės pirmiausiai buvo nukreiptos prieš sveikus, suaugusius žydus. Žudynes bandyta pateisinti antisemitine propaganda, prilyginančia žydus bolševizmui. [10]
  • Nuo 1941 m. rugpjūčio pradžios iki 1941 m. gruodžio. Ištisos bendruomenės žudomos. Didžioji dauguma Lietuvos žydų buvo išnaikinti. [10]
  • Nuo 1942 m. iki 1943 m. Likę žydai, daugiau nei 40 000, atliko priverstinius darbus getuose ir darbo lageriuose taip vadinamu „ramesniuoju laikotarpiu“. [10]
  • Nuo 1943 m. iki 1944 m.. Getai ir darbo lageriai buvo sunaikinti. Daug žydų buvo nužudyta. Kiti deportuoti į Latviją, Estiją, Lenkiją ir Vokietiją. [10]

Manoma, kad tik 9 000 Lietuvos žydų išliko po karo. [10] Žlugo savita Lietuvos žydų kultūra.

Holokausto vertinimai[taisyti | redaguoti kodą]

Nors pats holokaustas neteisinamas (nei visiškai, nei dalinai), kai kurie sionizmo kritikai teigia jog šis judėjimas gali būti kaltinamas kaip paskatinęs nacių holokaustą.[12]. Minėto šaltinio požiūriu, sekdami sionizmo ideologija (jog jų kančios reikalingos valstybės sukūrimui kuriuo už tai vėliau turės būti sumokėta), net ir naikinami milijonais žydai neparodė deramo organizuoto pasipriešinimo.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Samuels, Simon (2001). "Applying the Lessons of the Holocaust". In Alan S. Rosenbaum. Is the Holocaust Unique?. , 209 puslapis.
  2. Jones, Adam, ed. (2010). Genocide: A Comprehensive Introduction (2nd ed.). Abingdon: Routledge, 254 puslapis
  3. Courtois, Stéphane (1999). "Introduction: The Crimes of Communism". In Stéphane Courtois; Nicolas Werth; Jean-Louis, 9 puslapis
  4. Möller, Horst (1999). Der rote Holocaust und die Deutschen. Die Debatte um das 'Schwarzbuch des Kommunismus'.
  5. Rosefielde, Steven (2009). Red Holocaust. Oxford: Routledge.
  6. "The Holocaust: An Introductory History." Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 15 d..
  7. "Dina Porat. The Holocaust in Lithuania. Some Unique Aspects. Knygoje: David Ceserani. The Final Solution: Origins and Implementation." Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 1 d..
  8. "Gord McFee. When did Hitler Decide on the Final Solution?." Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 1 d..
  9. "The Wannsee Conference, the Fate of German Jews, and Hitler's Decision in Principle to Exterminate All European Jews." Nuoroda tikrinta 2014 m. vasario 17 d..
  10. 10,0 10,1 10,2 10,3 10,4 10,5 "Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 metų vasarą ir rudenį. Išvados. Patvirtinta 2005 m. balandžio 20d.." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 16 d..
  11. "Trumpa holokausto Lietuvoje istorija, istoriografija ir bibliografija. Dr. Arūnas Bubnys." Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 16d..
  12. "Holocaust Victims Accuse" by Reb. Moshe Shonfeld; Bnei Yeshivos NY, NY; (1977). Cituojant, "The Zionist approach, that Jewish blood is the anointing oil needed for the wheels of the Zionist state, is not a thing of the past. It remains operable to this very day.". Internete pasiekiamas [1].


Vikiteka