Liuksemburgas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Grand-Duché de Luxembourg
Großherzogtum Luxemburg
Groussherzogdem Lëtzebuerg
Liuksemburgo vėliava Liuksemburgo herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Liuksemburgas žemėlapyje
Valstybinė kalba prancūzų, vokiečių, liuksemburgiečių
Sostinė Liuksemburgas
Didžiausias miestas Liuksemburgas
Valstybės vadovai Anri
Hercogas
Jean-Claude Juncker
Ministras pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
2 586 km² (166)
nėra duomenų
Gyventojų
 – 2006 liepa (progn.)
 – Tankis
 
474 413 (161)
183,45 žm./km² (41)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
32,60 mlrd. $ (94)
68 800 $ (1)
Valiuta Euras
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +1
UTC +2
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
 
1835 m.
1867 m. gegužės 11 d.
Valstybinis himnas Liuksemburgo himnas
Interneto kodas .lu
Šalies tel. kodas 352

Liuksemburgas (liuks. Lëtzebuerg, vok. Luxemburg, pranc. Luxembourg), oficialiai Liuksemburgo Didžioji Hercogystė (liuks. Groussherzogtum Lëtzebuerg, vok. Großherzogtum Luxemburg, pranc. Grand-Duché de Luxembourg) – nedidelė valstybė vakarų Europoje, besiribojanti su Vokietija, Prancūzija bei Belgija. Šalyje vartojamos trys oficialios kalbos: vokiečių, prancūzų ir liuksemburgiečių.

Liuksemburgas priklauso „Žemųjų šalių“ regionui (kurį taip pat sudaro Belgija ir Nyderlandai). Taip pat Liuksemburgas priklauso ir šių trijų valstybių ekonominei sąjungai, vadinamai Beniliuksu (nuo 1948 m.). Žemosios šalys yra tankiausiai gyvenamos Europoje, tačiau gyvenimo lygis jose yra labai aukštas.

Liuksemburgas yra viena iš šalių, kurios įkūrė Europos Sąjungą. Liuksemburgo miestas yra viena iš Europos Sąjungos sostinių. Liuksemburgas yra Europos Sąjungos, JTO, OECD, NATO, ESBO narys. Nuo 1970 m. kovo Liuksemburgas yra Frankofonijos narys.

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Šalies pavadinimas kilo nuo Lucilinburhuc, vėliau Lützelburg, mažos pilies pavadinimo, aplink kurią susikūrė Liuksemburgo miestas. Liuksemburgas iškilo kaip grafystė tuometinėje Šventojoje Romos Imperijoje ir yra paskutinė didžioji hercogystė pasaulyje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Liuksemburgo istorija.

Pirmieji gyventojai dabartinio Liuksemburgo teritorijoje apsigyveno keltų laikais apie II amžiuje pr. m. e. Maždaug po šimto metų į šalį įsiveržė romėnai. Kai Gajus Julijus Cezaris 51 m. pr. m. e. užkariavo Galiją ir dalį germanų žemių, dabartinė Liuksemburgo teritorija atsidūrė Romos imperijos sudėtyje. V a. per Didįjį tautų kraustymąsi frankai išstūmė romėnus iš šalies. Keliaujantys vienuoliai skleidė krikščionybę ir statė vienuolynus. Liuksemburgo teritoriją valdė Frankų valstybė, vėliau Frankų imperija, po Verdeno sutarties (843 m.) ji priklausė Vidurio Frankų karalystei, vėliau – Lotaringijai.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Liuksemburgo grafystė paminėta 963 m., kai aprašytos Liuksemburgo pilies statybos. Vėliau aplink pilį susiformavo nedidelis, bet strategiškai svarbus miestas. 1308 m. Liuksemburgo grafas Henrikas VII tapo Vokietijos karaliumi, o 1312 m. – Šventosios Romos imperijos imperatoriumi. Jis ir jo sūnus Jonas, kuris 1310 m. tapo Bohemijos karaliumi, sustiprino Liuksemburgų dinastijos galią Šventojoje Romos Imperijoje. 1354 m. Karolis IV pakėlė Liuksemburgo grafystės statusą į hercogystę. Tačiau 1437 m. mirus imperatoriui Zigmantui, dinastijos dominavimas baigėsi.

Zigmanto įpėdinė Elžbieta Liuksemburgietė pardavė kunigaikštystę Burgundijos kunigaikščiui Pilypui Gerajam, ir šalyje įsitvirtino Burgundijos Valua dinastija. Taip Liuksemburgas buvo įtrauktas į Burgundijos Nyderlandus ir į Septyniolika provincijų. 1477 m. Burgundijos kunigaikštystę aneksavus Prancūzijai, 1482 m. Liuksemburgas pateko į Habsburgų įtaką ir sudarė dalį Burgundijos apskrities Šventojoje Romos imperijoje.

Liuksemburgo žemėlapis 1712 m.

1659 m. kaip Pirėnų taikos pasekmė, Liuksemburgas buvo pirmą kartą padalintas: šalies pietūs nuo Trionvilio iki Monmedžio atiteko Prancūzijai. Nuo 1684 m. iki 1697 m. valdant Liudvikui XIV, į Prancūzijos įtaką pateko visa hercogystės teritorija. Ispanijos Habsburgai hercogystėje išlaikė valdžią iki 1700 m., vėliau (1700–1712 m.) ją paveldėjo Ispanijos Burbonai. Per Ispanijos įpėdinystės karą 1713 m. valstybė pateko į Austrijos Habsburgų valdžią. Nuo 1795/1801 m. iki 1814 m. po Napoleono valdymo pradžios, šalis okupuota Prancūzijos.

Vienos kongreso (18141815 m.) nutarimu buvo atkurta nepriklausoma Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, jos rytinį pakraštį atiduodant Prūsijai. Didesnioji vakarinė likusių teritorijų dalis 1839 m. atiteko Belgijai (dabartinė Liuksemburgo provincija). Liuksemburgo nepriklausomybė pripažinta 1839 m., bet formaliai ratifikuota tik 1867 m. Iki 1890 m. valstybės valdovu išliko Nyderlandų karalius. 1890 m. Nyderlandų valdove tapo Viljamo III duktė Vilhelmina, bet Liuksemburgo įstatymams leidžiant tik valdovą vyrą, Liuksemburgo valdovu paskirtas tolimas Vilhelmo giminaitis Adolfas, taip įtvirtindamas atskirą Oranžo-Nasau dinastijos atšaką, kuri Liuksemburgą valdo iki šiol.

Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus Liuksemburgą buvo okupavusi Vokietija. Po Antrojo pasaulinio karo Liuksemburgas atsisakė politinio neutralumo ir prisijungė prie NATO ir Jungtinių Tautų organizacijų kūrimo. 1957 m. Liuksemburgas su kitomis penkiomis valstybėmis įkūrė Europos Ekonominę Bendriją (dabar Europos Sąjunga), nuo 1999 m. valstybė yra euro zonoje.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Liuksemburgo politinė sistema.

Liuksemburgas yra konstitucinė monarchija. Vykdomoji valdžia – didysis hercogas ir ministrų kabinetas. Įstatymų leidžiamoji valdžia – 60 narių penkerių metų kadencijai[1] renkamas parlamentas (Chambre des Deputes[2]), taip pat hercogo skiriama 21 narių patariamąjį balsą turinti Šalies Taryba (Conseil d’Etat).

60 narių yra renkami pagal proporcinę rinkimų sistemą:

  • Pietūs – 23 deputatai,
  • Rytai – 7 deputatai,
  • Centras – 21 deputatas,
  • Šiaurė – 9 deputatai.

Liuksemburge veikia daug Europos Sąjungos institucijų, kaip antai Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, Europos Audito Rūmai, Europos investicijų bankas ir Europos Parlamento sekretoriatas. Šalis taip pat yra viena iš Europos Sąjungos steigėjų. Šalis nuo pradžios yra aktyvi Europos Sąjungos narė, nes nuo narystės Europos Sąjungoje labai priklauso Liuksemburgo ekonominė gerovė.

1985 m. birželio 14 d. mažame Liuksemburgo vyndarių miestelyje Šengene, kuris yra netoli Liuksemburgo, Vokietijos ir Prancūzijos sienų sankirtos, buvo pasirašyta Šengeno sutartis.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Liuksemburgo administracinis suskirstymas.

Liuksemburgas yra suskirstytas į 3 apygardas, kurios toliau skirstomos į 12 kantonų, o šie – į 116 komunų, smulkiausią administracinį šalies vienetą. 12 komunų turi miesto statusą, iš kurių pats didžiausias – Liuksemburgas.

Apygardos ir 12 kantonų (skliausteliuose apygardų administraciniai centrai):

Liuksemburgo apygardos.

Liuksemburgo miestas yra šalies sostinė ir didžiausias miestas. Jame įsikūrusi šalies vyriausybė ir kai kurios Europos Sąjungos institucijos. Miestas išsivystė į vieną iš pirmaujančių finansų centrų Europoje.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Liuksemburgo geografija.
Liuksemburgo žemėlapis.

Liuksemburgas yra viena iš mažiausių Europos šalių, užimanti 2586 km² teritoriją ir esanti Vakarų Europoje. Šalis yra 84 km ilgio bei 52 km pločio. Didžioji hercogystė yra, kartu su Belgija ir Nyderlandais, viena iš „Žemųjų šalių“. Sostinė ir didžiausias šalies miestas yra Liuksemburgo miestas. Šalis yra padalyta į dvi aiškiai apibrėžtas sritis. Pirmoji sritis – šiaurėje esantis Eslingas, išsidėstęs Ardėnuose, ir užimantis trečdalį valstybės teritorijos. Tai yra miškingas, kalvotas kraštas. Aukščiausias taškas – 555 metrai. Antroji sritis – Gutlandas, esantis valstybės centre ir pietuose, kuriame vyrauja kalvoti dirbamosios žemės laukai ir miškai. Vidutinis aukštis – 270 metrų. Aukščiausias taškas – 426 metrai. Rytuose ši sritis ribojasi su Mozelio slėniu, garsėjančiu vyno gamyba, o pačiuose pietvakariuose su siauru raudono grunto ruožu, kuris formuoja Liuksemburgo geležies rūdos baseiną.

Liuksemburgas ribojasi su Belgija (sienos ilgis – 148 km), Prancūzija (73 km) ir Vokietija (138 km). Sausumos sienų ilgis – 359 km. Žemiausia vieta – Mozelis (133 m), aukščiausia vieta – Kneifo kalva (560 m). Svarbiausios šalies upės: Mozelis, Siūras, Ouras ir Alzetas. Kitos upės: Mesas, Mameras, Eišas, Atertas ir Varkas Liuksemburgo vakaruose, Vilcas, Klervas ir Blesas šiaurėje, Baltasis Erncas, Juodasis Erncas, Syras ir Ganderas rytuose. Maža, bet žymi upė yra Petrusas, tekantis per Liuksemburgo miestą ir įtekantis į Alzetą.

Oeslinge, šiaurinėje šalies dalyje, Ardėnuose būdingi miškingi vidutiniai kalnai ir žemi upių slėniai. Labiausiai paplitusios medžių rūšys yra paprastieji bukai, ąžuolai, klevai ir eglės. Nemiškingose vietose auga tyrulinės erikos ir dygialapiai bugieniai. Notreliniai yra Viduržemio jūros augalai, augantys šalies pietryčiuose. Pietinė šalies dalis yra tinkama žemės ūkiui ir vyndarystei.

Liuksemburgo kraštovaizdis.

Fauna Liuksemburge yra tokia kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse. Oeslinge yra tauriųjų elnių, šernų ir sakalinių paukščių. Taip pat sutinkamos retos rūšys, pavyzdžiui, juodieji gandrai arba jerubės. Liuksemburgas yra garsus žuvies rūšių įvairove: upėtakiais, europinėmis lydekomis, starkiais, unguriažuvėmis, paprastaisiais karpiais ir kt.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Liuksemburge vyrauja vidutinis žemyninis klimatas, veikiamas Atlanto vandenyno vėjų. Žiemos būna švelnios, o vasaros vėsios. Oras dažniausiai švelnus ir drėgnas. Vidutiniškai per metus iškrenta 782,2 mm kritulių. Metinė temperatūra yra 9 °C, sausį – 0,8 °C, o liepą – 17,5 °C. Šalčiausias metų mėnuo yra sausis, kurio vidutinė temperatūra yra apie -2 °C. Šilčiausi mėnesiai yra liepa ir rugpjūtis, tuo metu temperatūra siekia apie 15-25 °C, neretai temperatūra pakyla net iki 30 °C. Šalies šiaurėje yra šiek tiek vėsiau ir iškrenta daugiau kritulių.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Liuksemburgo ekonomika.

Šalies ekonomika stabili, vidutiniškai auganti, infliacijos ir nedarbo lygis žemas. Pramonės sektoriuje anksčiau dominavo plieno gamyba, dabar taip pat remiasi ir chemikalų, gumos ir kitų produktų gamyba. Palanki mokesčių sistema sudaro geras sąlygas bankininkystės paslaugoms. Žemės ūkyje vyrauja smulkūs ūkininkai. Didžiausi prekybos partneriai – Belgija ir Nyderlandai.

Liuksemburgas yra svarbus finansų centras ir yra antras pagal pajamas vienam žmogui pasaulyje. Tai pat čia yra daug Europos Sąjungos valdžios organų, dėl to šalis yra svarbi ir kaip tarptautinis valdybos centras. 2005 m. bendrasis vidaus produktas (BVP) sudarė 30,9 mlrd. dol. [3], o vienam gyventojui tenkantis BVP buvo 65 900 dol. Lyginant su Europos Sąjungos BVP, pagal perkamosios galios paritetą, Liuksemburgo BVP buvo 251 % didesnis (ES25=100). [4] Vieno pramonės srities tarnautojo vidutinis darbo užmokestis siekė 4 334 eurų per mėnesį (2005 m.).

Vėjo jėgainė.

Liuksemburgo ekonomikoje vyrauja paslaugų ir patarnavimų sektorius. Taip yra dėl to, kad Liuksemburgas yra svarbi tarptautinių finansų kompanijų būstinė ir čia yra daug Europos Sąjungos institucijų. 2001 m. 40 % valstybės pridėtinės vertės sukūrė bankai. Tik 1 % dirbančiųjų dirba žemės ūkio sektoriuje, 13 % dirba pramonės sektoriuje ir net 86 % dirba paslaugų ir patarnavimų sektoriuje (2005 m.).

2007 m. birželio mėnesį bedarbystė siekė 4,9 %. Jaunimo bedarbystė siekė 15,5 %. Beveik pusė bedarbių, kuriems virš 50, bedarbiais buvo ilgiau nei 12 mėnesių. Bedarbių procentas svyravo tarp 3,5 % ir 5 %.

Didelė dalis Liuksemburge sunaudojamos energijos yra importuojama. Paskutiniais metais pramonė ir privatus sektorius daug investavo į alternatyvius energijos šaltinius. Liuksemburgas pirmauja saulės baterijų diegimo srityje. Paplitusios ir vėjo bei biodujų jėgainės.

Svarbus Liuksemburgo ekonomikos elementas yra finansai. Liuksemburgo finansų sektoriaus išsivystimą lėmė patrauklūs mokesčiai. Jau 1970 m. finansų sektorius buvo didesnis nei kiti ekonomikos sektoriai, bet vėliau tapo svarbiausiu šalies ekonomikos sektoriumi.

2002 m. sostinėje buvo užregistruoti 177 bankai, jų dukterinės įmonės arba didelių užsienio bankų filialai. Taip pat finansinį centrą sudaro holdingai, draudimo kompanijos bei investiciniai fondai.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Liuksemburgo demografija.

2000 m. surašymo duomenimis, 63,1 % šalies gyventojų yra liuksemburgiečiai, 13,3 % – portugalai, 4,5 % – prancūzai, 4,3 % – italai, 2,3 % – vokiečiai, 7,3 % – kilę iš kitų ES šalių ir 5,2 % – kilę iš ne ES šalių. Tokia mišri sudėtis visų pirma yra dėl nuolatinės imigracijos. Vidutiniškai per metus į šalį atsikrausto 10 000 žmonių. Pagal imigracijos rodiklį (per metus imigruojančių ir emigruojančių žmonių skirtumą tūkstančiui gyventojų) Liuksemburgas užima 10 vietą pasaulyje.[5]

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Dievo motinos katedra Liuksemburgo mieste.

Nuo 1980 m. šalyje yra draudžiama rinkti statistiką apie religijų praktikavimą[6], todėl galimi tik apytiksliai apskaičiavimai. Maždaug 87 % šalies gyventojų yra katalikai, o likę procentai daugiausiai tenka protestantams, judėjams bei musulmonams.[7] Pasak 2005 m. apklausos, 44 % Liuksemburgo gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 28 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 22 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“.[8]

Kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Šalyje yra trys oficialios kalbos: prancūzų, vokiečių ir liuksemburgiečių. Pastaroji kalba yra labai panaši į vieną iš vokiečių kalbos dialektų, tik ji turi daugiau skolinių iš prancūzų kalbos. Kiekviena kalba turi atskirą sritį, kurioje yra vartojama dažniau. Paprastai žmonės tarpusavyje kalbasi liuksemburgietiškai, bet rašoma šia kalba retai. Raštu tvarkant oficialius reikalus, dažniausiai vartojama prancūzų kalba. Kalbėtis prancūziškai yra linkę labiau išsilavinę žmonės[9]. Žiniasklaida ir bažnyčia daugiausiai vartoja vokiečių kalbą[10]. Net 85 % Liuksemburge išleistų straipsnių yra parašyti vokiškai, 12 % – prancūziškai ir tik 3 % liuksemburgietiškai. Mokyklose yra mokoma visomis trimis kalbomis: pirmose klasėse mokoma liuksemburgietiškai, bet iki šeštos klasės pabaigos yra pereinama į vokiečių kalbą, o dar vėliau – į prancūzų.[9] Taip pat apie 60 % šalies gyventojų gali susikalbėti anglų kalba.[11]

Miestai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Liuksemburgo miestai.

Didžiausias šalies miestas yra Liuksemburgas, kuriame gyvena apie 76,7 tūkst. žmonių. Šalyje tėra keli miestai, turintys daugiau nei 10 tūkst. gyventojų. 20 didžiausių Liuksemburgo miestų pagal gyventojų skaičių 2001 m.[12]

Vieta Miestas Kantonas Gyventojų Vieta Miestas Kantonas Gyventojų
Luxembourg city 2007 06.JPG
Liuksemburgas
Luxembourg Diekirch 2005-03-11.jpg
Dykirchas
1 Liuksemburgas Liuksemburgo kantonas 76,7 11 Fusbanas Ešo kantonas 5,2
2 Ešas prie Alzeto Ešo kantonas 27,2 12 Belvo Ešo kantonas 5,1
3 Diudelanžas Ešo kantonas 17,3 13 Diferdanžas Ešo kantonas 5,1
4 Šiflanžas Ešo kantonas 7,9 14 Mameris Kapeleno kantonas 4,9
5 Betembūras Ešo kantonas 7,2 15 Solevras Ešo kantonas 4,8
6 Petanžas Ešo kantonas 6,9 16 Bašaražas Kapeleno kantonas 4,6
7 Etelbriukas Dykircho kantonas 6,2 17 Echternachas Echternacho kantonas 4,6
8 Dykirchas Dykircho kantonas 6,1 18 Vilcas Vilco kantonas 4,6
9 Štrasenas Liuksemburgo kantonas 5,9 19 Oberkornas Ešo kantonas 4,5
10 Bertranžas Liuksemburgo kantonas 5,5 20 Rodanžas Ešo kantonas 4,5


Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Liuksemburgo kultūra.
Nacionalinis istorijos ir meno muziejus.

Jau nuo senų laikų Liuksemburgo kultūrą įtakojo kitos Europos šalys. Didelę įtaką Liuksemburgo kultūrai turėjo Prancūzija, Vokietija ir Belgija. Liuksemburgas yra vienintelis miestas, du kartus, 1995 ir 2007 m., buvęs Europos kultūros sostine. 2003 m. spalį Liuksemburge buvo įkurtas vokiečių-prancūzų-liuksemburgiečių kultūros institutas „Pierre Werner“ (pavadintas buvusio Liuksemburgo premjero vardu). Institutas su dideliais kultūros forumais sėkmingai integravosi į liuksemburgiečių kultūrinį gyvenimą.

Yra keletas žymių muziejų, kurie daugiausiai yra sostinėje, Nacionalinis istorijos ir meno muziejus (liuks. Nationalmusée fir Geschicht a Konscht), Liuksemburgo miesto muziejus ir naujas Didžiojo hercogo Žano moderniojo meno muziejus (pranc. Musée d'art moderne Grand-Duc Jean sutrumpintai Mudam). Nacionalinis kariuomenės istorijos muziejus (vok. Nationalen Museum für Militärgeschichte) yra įsikūręs Dykirche. Pats Liuksemburgo miestas yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, atsižvelgiant į jo istorinę svarbą.

Teatras Liuksemburge turi senas tradicijas. Daugelyje savivaldybių yra mėgėjiškų teatro grupių. Spektakliai lankomi gausiai. Reikšmingiausi[13] teatrai yra Liuksemburgo teatras (vok. Stadt- und das Kapuzinertheater), Ešo teatras[14] ir Centre des Arts Pluriels Ed. Juncker[15] Etelbriuke.

Muzikos scena Liuksemburge vis labiau populiarėja nuo 1990 m. Mažai muzikos grupių yra žinomos už šalies ribų, bet kiekvienais metais kuriasi daug mokinių-studentų muzikos grupių. Populiarūs muzikos stiliai yra metalas, rokas, hardcore ir džiazas. Klasikinė muzika taip pat yra labai svarbi liuksemburgiečių kultūriniame gyvenime.

Be to, beveik kiekvienoje savivaldybėje yra kaimo kapelų, kurios pasirodo švenčių metu. Gausiai lankomi vasarą, akcijos „Summer in the City“ metu, vykstantys koncertai. Labai populiarūs muzikos renginiai yra „Blues’n’Jazz Rallye“ ir „New Orleans Jazz Festival“, kuris yra organizuojamas kartu su Liuksemburgo miesto partneriu Naujuoju Orleanu prieš Velykas.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Liuksemburgas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Liuksemburgas

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:


Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.