Armėnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Armėnų diaspora pasaulyje
Urartu valstybė 743 m.
Armėnų emigracija iš tėvynės

Armėnai (hai) – Azijos tauta, kalbanti armėnų kalba, kuri sudaro atskirą indoeuropiečių kalbų šaką.

Diaspora[taisyti | redaguoti kodą]

Iš viso pasaulyje yra apie 10 mln. armėnų, iš kurių tik apie 3,6 mln. gyvena dabartinėje Armėnijoje. Didelė armėnų diaspora yra JAV (daugiau, kaip 1 mln.), Prancūzijoje (400 000), Brazilijoje, Graikijoje, Urugvajuje, Kanadoje, Australijoje, Izraelyje. Armėnai sudaro istorines mažumas dabartinėje Gruzijoje (430 000), Kalnų Karabache (150 000), Libane (125 000), Sirijoje (170 000), Irane (200 000), Turkijoje (50 000)[1],Irake, Rusijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje. Dauguma tikinčiųjų priklauso Armėnų apaštališkajai bažnyčiai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Seniausias armėnų branduolys – Mažosios Azijos Šiaurės rytų dalies gyventojai. XVI–XV a. pr. m. e. tas kraštas minimas šaltiniuose, XIV–XIII a. pr. m. e. vadinosi Hajasa. VII a. pr. m. e. susidarė pirmieji armėnų valstybiniai junginiai. 301 m. Armėnijos karalius Trdatas III krikščionybę pirmą kartą istorijoje paskelbė valstybine religija. 405 m. sukurtas armėnų raštas, pradėti kurti literatūros kūriniai. Armėnijos nepriklausomybę dažnai nutraukdavo užkariautojai persai, romėnai, bizantiečiai, arabai, turkai, rusai. 18941922 m. per armėnų genocidą Turkijoje žuvo apie 2 mln. žmonių. Osmanų imperijoje XIX a. pab.- XX a. pradžioje armėnai persekioti kaip krikščionys. Dėl priespaudos, žudynių daug armėnų buvo priversti bėgti iš gimtinės, susikūrė gausi jų išeivija. XX a. susidarė modernioji armėnų tauta.

Etnografija[taisyti | redaguoti kodą]

Iš seno armėnų pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, sodininkystė, ypač vynuogininkystė, gyvulininkystė, prekyba. Tradiciniai amatai – kilimų audimas, statyba, auksakalystė, akmens, metalų ir odos apdirbimas.

Armėnams būdingi nuo IX a. įvairiomis progomis statomi chačkarai. Senųjų namų gyvenamoji dalis (glchatūnas) buvo stačiakampio plano su anga piramidės pavidalo stoge.

Tautiniai drabužiai labai įvairūs. Moterys dėvėjo sijonus (kaimietės po jais vilkėjo šarovarus, arba plačkelnes), ryšėjo prijuostes, merginos – siuvinėtas ir įvairiai puoštas kepurėles, kurias ištekėjusios moterys dar aprišdavo skaromis, gaubėsi nuometais. Puošėsi žiedais, auskarais, apyrankėmis, karoliais, monistais (monetų vėriniais), sidabro diržais. Vyrai Kaukaze dėvėjo čuchas (tam tikros čerkesės), kailines kepures, vilkėjo viršutinį neužsegamą drabužį archaluchą, Vakarų Armėnijoje (dab. Turkijos, šiaurės Irako, Vakarų Irano teritorija) vietoj archalucho ant marškinių vilkėjo trumpas, iki juosmens, palaidines ir liemenes. Ant galvos dėjosi panašias į turkų fesas arba siūtas kepures. Nuo XIX a. antrosios pusės miestiečiai nenešiojo tautinių drabužių, sekė Europos madomis.

Armėnai ir Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje XIII a.- XIV a. armėnų pirklių ir amatininkų gyveno daugiausia Voluinėje ir kitose Rytų slavų žemėse. Buvo miestų (Kamenecas) statybininkai, Kijeve, Lucke ir kitur pastatė bažnyčių ir cerkvių. Padėjo kunigaikščiams Karijotaičiams ginti pasienio tvirtoves nuo totorių. Vytauto kariuomenėje per 1410 m. Žalgirio mūšį kovėsi jų dalinys, kuriam vadovavo armėnų vaitas. Plėtodami ryšius su Aukso orda, Krymo chanatu, Moldavija ir Turkija, LDK valdovai armėnus kviesdavo vertėjais, jų pirkliams kartais pavesdavo diplomatines užduotis. 1409 m. Jogaila, 1519 m. Žygimantas Senasis, 1549 m. ir 1567 m. Žygimantas Augustas suteikė jiems prekybos ir savivaldos privilegijų. XVI a. Vilniuje veikė armėnų mokykla. Armėnai kovėsi J. K. Chodkevičiaus kariuomenėje per 1621 m. Cholino mūšį. Vilniuje buvo armėnų amatininkų – Lietuvos Metrika 1627 m. mini tymininkus. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje garsėjo armėnų auksakalystė, dvarų tekstilės gaminiai, siuvinėjimas. Pvz., 17581807 m. garsiai Slucko juostų dirbtuvei vadovavo armėnas Jonas Modžarskis ir jo sūnus.

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1970 m. ir 2001 m.
1970 m. 1979 m. 1989 m. 2001 m.
508 955 1 655 1 477


Po 1988 m. žemės drebėjimo Spitake į Lietuvą evakuota apie 1500 žmonių, 1989-1990 m. daugiau armėnų atsikėlė iš Azerbaidžano ir Kalnų Karabacho, bet 1990 m. dauguma jų išvyko iš Lietuvos. 1989–1990 m. Palangoje veikė armėnų vidurinė mokykla.

1988 m. Vilniuje įkurta armėnų kultūros draugija „Garun“, 1994 m. perregistruota Lietuvos armėnų bendrija. 1992 m. įkurta Lietuvos ir Armėnijos draugija, kuri nuo 1996 m. veikia prie bendrijos. 1992-1994 m. Lietuvos armėnai leido kultūrinį visuomeninį laikraštį lietuvių kalba „Armėna“. Nuo 1989 m. (su 1995-2000 m. pertrauka) sekmadieninė mokykla veikia Vilniuje, nuo 1993 m. – Visagine, nuo 1995 m. – Kaune. Vilniuje 1994 m. įkurta Šv. Vardano armėnų bažnytinė bendruomenė. 2001 m. minint armėnų krikšto 1700 jubiliejų Kryžių kalne pastatytas chačkaras.[2]

Žymūs armėnai[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Armėnai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas armėnai