Andrzej Wajda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Andžej Vaida
lenk. Andrzej Wajda
2008.04.22. Andrzej Wajda by Kubik 01.JPG
Gimė: 1926 m. kovo 6 d.
Suvalkai, II Lenkijos Respublika
Tėvas: Jakub Wajda
Motina: Aniela Wajda
Sutuoktinis(-ė): Gabriela Obremba
Zofia Żuchowska
Beata Marija Tiškevič
Krystyna Zachwatowicz
Vaikai:

Su Beata Tiškevič - Karolina Wajda

Veikla: Teatro ir kino režisierius
Commons-logo.svg Vikiteka: Andrzej WajdaVikiteka

Andžej Vaida (lenk. Andrzej Wajda; 1926 m. kovo 6 d. Suvalkuose, II Lenkijos Respublikoje) – vienas iš žymiausių Lenkijos teatro ir kino režisierių, scenarijų autorius, scenografas, vienas iš Lenkų kino mokyklos kūrėjų, 19891991 m. Lenkijos seimo senatorius, Baltojo erelio ordino kavalierius, Vašingtono, Bolonijos, Krokuvos, Briuselio ir kitų universitetų garbės daktaras, prancūzų Garbės legiono kavalierius, japonų meno ir technikos centro „Manggha“ Krokuvoje sumanytojas ir įkūrėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė 1926 m. kovo 6 d. Suvalkuose karininko Jakub Wajda ir mokytojos Aniela Biaxowas šeimoje. 1940 m. jo tėvas buvo rusų nužudytas Katynėje. 1942 m. tapo Armijos Krajovos nariu. Po karo 19461949 m. studijavo Krokuvos dailės akademijoje, 1953 m. baigė Lodzės kino mokyklą.

Keturi jo režisuoti filmai buvo nominuoti Oskarui kaip Geriausias kino filmas užsienio kalba: Pažadėtoji žemė (Ziemia Obiecana) (1975 m.), Panelės iš Vilko (Panny z Wilka) (1979 m.), Žmogus iš geležies (Człowiek z żelaza) (1981 m.) ir Katynė (Katyń) (2007 m.).

1981 m. Kanų kino festivalyje filmas Žmogus iš geležies laimėjo Auksinę palmės šakelę, taip pat yra gavęs „Sidabrinę palmės šakelę” už Kanalą, apdovanotas San Sebastiano festivalio „Sidabrine kriaukle” už filmą Vestuvės, prancūzų „Cezariu” už Dantoną. Jo filmai pelnė apdovanojimus Berlyne, Kartaginoje, Valiadolide, Aveline, Belgrade, Maskvoje, Gdanske. Už kūrybos pasiekimus režisierius yra gavęs Berlyno „Sidabrinį lokį” bei Venecijos „Auksinį liūtą”. 2000 m. režisierius apdovanotas „Oskaru” už visą savo kino kūrybą. Nuo 2002 m. Varšuvoje veikia Andrzejaus Wajdos kino režisūros mokykla.

Filmografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Blogas berniukas (Zły chłopiec, 1951) – trumpametražis
  • Ilzos keramika (Ceramika ilzecka, 1951) – trumpametražis
  • Kai tu miegi (Kiedy ty śpisz, 1953) – trumpametražis
  • Karta (Pokolenie, 1954)
  • Link saulės (Idę do słońca, dokumentika apie Xawery Dunikowski, 1955)
  • Kanalas (1956)
  • Pelenai ir deimantai (Popiół i diament 1958)
  • Lotna (1959)
  • Nekalti burtininkai (Niewinni czarodzieje, 1960)
  • Sibiro ledi Makbet (Powiatowa lady Makbet, 1961)
  • Samsonas (1961)
  • Meilė dvidešimties (L’amour à vingt ans, 1962)
  • Pelenai (Popioly, 1965)
  • Viskas parduodama (Wszystko na sprzedaż, 1968)
  • Roly Poly (Przekładaniec, 1968)
  • Vartai į rojų (Bramy Raju, 1968)
  • Gaudant muses (Polowanie na muchy, 1969)
  • Beržas (Brzezina, 1970)
  • Kraštovaizdis po karo (Krajobraz po bitwie, 1970)
  • Pilatas ir kiti (Pilatus und andere, 1972)
  • Vestuvės (Wesele, 1973)
  • Pažadėtoji žemė (Ziemia obiecana, 1974)
  • Šešėlio linija (Smuga cienia, 1976)
  • Žmogus iš marmuro (Człowiek z marmuru, 1977)
  • Be nuskausminimo (Bez znieczulenia, 1978)
  • Panelės iš Vilko (Panny z Wilka, 1979)
  • Kaip bėga metai, kaip bėga dienos („Z biegiem lat, z biegiem dni“, 1980 TV serialas)
  • Dirigentas (Dyrygent, 1980)
  • Žmogus iš geležies (Człowiek z żelaza, 1981)
  • Dantonas (1983)
  • Meilė Vokietijoje (Eine Liebe in Deutschland, 1983)
  • Meilės kronika (Kronika wypadków miłosnych, 1985)
  • Kaip prancūzas… (Proust contre la déchéance, 1988)
  • Priklausomi (Les possédes, 1988)
  • Korčakas (1990)
  • Karūnuotas erelio žiedas (Pierścionek z orłem w koronie, 1992)
  • Nastasja (1994)
  • Šventoji savaitė (Wielki Tydzień, 1995)
  • Panelė Niekas (Panna Nikt, 1996)
  • Ponas Tadas (1999)
  • Bigda idzie (tv theatre „Bigda idzie! „; 1999)
  • Franciszek Klos pasmerkimas (Wyrok na Franciszka Kłosa, 2000)
  • Birželio naktis (“Noc czerwcowa“ -tv theatre, 2001)
  • Nutraukta tyla (Przerwane milczenie, 2002)
  • Kerštas (Zemsta, 2002)
  • Vilties žmogus (Czlowiek z nadziei) (2005)
  • Katyń (2007)
  • Saldus skubėjimas (Tatarak) (2009)
  • Valensa (2012)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Jan Baculewski, Śladami życia i twórczości Marii Konopnickiej, Ludowa Spółdzielnia Wydawnicza, Warszawa, 1966
  • Grażyna Borkowska, Małgorzata Czermińska, Ursula Phillips, Pisarki polskie od średniowiecza do współczesności, Gdańsk, 2000, ISBN 83-87316-74-1
  • Alina Brodzka, Maria Konopnicka, „Wiedza Powszechna“, Warszawa, 1975
  • Konopnicka wśród jej współczesnych: szkice historycznoliterackie, „Czytelnik“, Warszawa, 1976
  • Krzysztof Tomasik, Homobiografie. Pisarki i pisarze polscy XIX i XX wieku, Wydawnictwo Krytyki Politycznej, Warszawa 2008, ISBN 978-83-61006-20-6