Balstogė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Balstogė lenk. Białystok



Balstogė 53°07′00″N 23°10′00″E / 53.116667°N 23.166667°E / 53.116667; 23.166667 (Balstogė)Koordinatės: 53°07′00″N 23°10′00″E / 53.116667°N 23.166667°E / 53.116667; 23.166667 (Balstogė)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė:	Lenkija
Vaivadija:	Palenkės vaivadija

Gyventojų (2009):	294 400
Plotas:	102 km²
Tankumas (2009):	2 886 žm./km²

Vikiteka:	BalstogėVikiteka

Kirčiavimas:	Bal̃stogė (Bialystòkas, Belostòkas)

Balstogė (arba Bialystokas, Belostokas) – didžiausias miestas šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje.

[taisyti] Istorija

Vietovė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1437 m., kai žemes aplink Bialos upę (gyventojų vadintą "Białka") Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras atidavė Raczko Tabutowicz, o 1547 m. jos perėjo Wiesiołowski šeimai. Pastarieji pastatė čia mūrinę pilį ir bažnyčią. Bialystokas tuo metu priklausė LDK. Prieš pat pasirašant Liublino uniją užėmė lenkai ir unijos metu kartu su didesniąja Palenkės dalimi jis buvo pripažintas Lenkijai. 1645 m., po paskutinio giminės atstovo Krzysztof Wiesiołowski mirties Bialystokas tapo valstybės nuosavybe. 1661 m. atiduotas Stefan Czarniecki už jo pastangas kovojant su švedais. Po ketverių metų, kaip jo dukters Aleksandros kraitis, Bialystokas atiteko Branickių šeimai.

Branicki rūmai

XVIII a. antroje pusėje Balstogės teritoriją paveldėjo hetmonas Jan Klemens Branicki. Jis Bialystoką pavertė didiko rezidencija. Pasinaudodami Branickio patronažu, į Bialystoką atvyko keletas menininkų ir mokslininkų. 1749 m. Bialystokas gavo miesto teises.

Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Bialystokas iš pradžių priklausė Prūsijos karalystei, o po 1807 m. Tilžės sutarties atiteko Rusijai. XIX a. miestas tapo stambiu tekstilės pramonės centru. Dėl pramonės vystymosi gyventojų skaičius padidėjo nuo 13 787 1857 m. iki 56 629 1889 m. ir 65 781 1901 m. Tuo metu didžioji gyventojų dalis buvo žydai.

Atgavus nepriklausomybę, tarpukariu Lietuva jo siekė, bet 1920 m. pasirašius sienos sutartį su Rusija pretenzijų atsisakė. Miestą su Vilniumi jungė Polesės geležinkelis. Geležinkelio statyboms vadovavo lietuvis inžinierius Petras Vileišis, kuris pastatė ir netoli miesto esantį tiltą per Narevo upę.

[taisyti] Pavadinimo kilmė

Kalbininkas A. P. Nepokupnyj savo 1971 m. darbe "Z movnoji spadščyny jatvjahiv" teigė, kad Bialystoko pavadinimas kilęs iš jotvingių kalbos. Pavadinimai su priesaga "-stok" hidronimuose randami Narevo baseine – iš viso apie 32.