Lenkijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lenkija-orn.png
Lenkijos istorija
Germanija
Slavų Germanija:
Baltieji chorvatai, Mozūrai, Kujavitai, Pamarėnai, Polianai, Lendai, Vyslėnai
Lenkijos karalystė (Piastai)
Lenkų kunigaikštystės
Jogailaičiai
Abiejų Tautų Respublika
ATR padalijimai
Prūsijos karalystė
Varšuvos kunigaikštystė
Kongreso karalystė, Poznanės kunigaikštystė, Krokuva
Rusijos imperija (Pavyslio kraštas)
Antroji Respublika
Trečiasis Reichas
Socialistinė Lenkija
Trečioji Respublika
Istoriniai regionai
Didžioji Lenkija, Mažoji Lenkija, Silezija, Galicija, Pomeranija, Pomerelija, Mazovija, Kujavija, Palenkė

Lenkijos istorija – Lenkijos valstybės ir jos teritorijoje buvusių kitų valstybių istorija. Paprastai ji pradedama X amžiumi, kuomet buvo suvienytos daugybės slavų genčių žemės.

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos priešistorė.
Slavai Rytų Europoje

Slavų gentys[taisyti | redaguoti kodą]

Lenkijos karalystė ir Piastų dinastija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Lenkijos karalystė ir Piastai.
Lenkija XI a. pradžioje, valdant Boleslavui I Narsiajam
Lietuva, Lenkija ir Prūsija 1400 m.

Lenkijos valstybė pradėjo formuotis X amžiuje. Polianų gentyje iškilus Piastų dinastijai, ši ėmė konsoliduoti kitų slavų žemes. Vienas jų kunigaikščių, Mieško I, 966 m. apsikrikštijo ir pradėjo užkariavimus, užimdamas daugumą lenkiškų žemių, tarp jų Pomeraniją, Sileziją, Mažąją Lenkiją.

Mieško sūnus Boleslovas Narsusis po tėvo mirties dar kartą konsolidavo Lenkiją. Jo užkariavimų laikais XI a. pradžioje Lenkija laikinai užvaldė ir Bohemiją, Moraviją bei dabartinės Slovakijos teritoijas. Vietoj to Lenkijos šiaurėje susiformavo nepriklausoma Pomeranijos kunigaikštystė, kuri ilgą laiką nebuvo Lenkijos dalis.

Boleslovas sudarė sąjungą su Šventąja Romos imperija, o 1025 m. karūnavosi, tapdamas pirmuoju karaliumi. Jo įpėdiniai, tuo tarpu vėl negavo karaliaus titulo, kol 1295 m. Pšemislas II pradėjo nuolatinę Lenkijos karalių seką.

Po Boleslovo Kreivaburnio valdymo (1102–1138 m.) Lenkija buvo padalinta į penkias dalis, valdomas atskirų sūnų. Tai pradėjo Lenkijos skaldymosi procesą, kas lėmė smulkių kunigaikštysčių atsiradimą. Nusilpusios Lenkijos provincijos dažnai tapdavo priešų atakų tikslu. Tuo metu Lenkija neteko savo istorinės srities Silezijos, kuri nuo tada atiteko Bohemijai.

1306 m. į valdžią atėjus Vladislovui Lokietkai, Lenkija buvo vėl suvienyta. Jis valdė iki 1333 m., o 1320 m. buvo karūnuotas. Jo sūnus Kazimieras Didysis buvo vienas svarbiausių Lenkijos karalystės valdovų.

Jogailaičių dinastijos laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Jogailaičiai.

Lenkijosaukso amžius“ buvo XV-XVI a., valdant Jogailaičių dinastijai.

Abiejų Tautų Respublika 1635 m.

Abiejų Tautų respublika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Abiejų Tautų respublika.

Nuo 1569 m. kartu su Lietuva Lenkija sudarė Abiejų Tautų Respubliką, kuri po paskutinio Jogailaičio mirties tapo bajorų ir didikų valdoma valstybe su renkamu karaliumi. Bajorams arba vadinamajai šlėktai ginant savo laisves valstybė silpo, nes aplinkui formavosi stiprios centralizuotos valstybės.

XVII a. viduryje prasidėję karai su kazokais, o vėliau ir su Turkija, Švedija, Rusija ir Brandenburgu toliau silpnino valstybę. 1683 m. Jono Sobieskio vadovaujama kariuomenė atmušė Vieną apgulusią turkų kariuomenę. XVIII a. Abiejų Tautų Respublika, neturėdama efektyvios centrinės valdžios, pateko Rusijos įtakon. Švietimo epocha Lenkijoje paskatino patriotinio judėjimo atsiradimą, siekusio sutvarkyti valstybę. 1791 m. buvo paruošta ir priimta pirmoji Europoje rašytinė konstitucija.

Respublikos padalinimai 1795

Padalinimai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Abiejų Tautų respublikos padalijimai.

Reformų procesą nutraukė Abiejų Tautų Respublikos padalijimai 1772, 1793 ir 1795 m. Respublika tapo kaimyninių valstybių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos dalimi.

Po šių padalijimų etninės lenkų teritorijos atsidūrė daugiausia Prūsijos karalystėje. Tik Krokuva buvo valdoma Habsburgų. Prūsija lenkų teritorijose įsteigė keletą provincijų: Vakarų Prūsiją (Pomeranijoje), Pietų Prūsiją (didžioji dalis Lenkijos), Naująją Rytų Prūsiją (Mazovojoje), Naująją Sileziją.

Lenkai priešinosi nepriklausomybės praradimui keletą kartų sukildami.

Varšuvos kunigaikštystės teritorija

Varšuvos kunigaikštystė[taisyti | redaguoti kodą]

Po Napoleono karų 1807 m. buvo atkurtas Lenkijos valstybingumas – iš Prūsijos paėmus Pietų Prūsijos, Naujosios Rytų Prūsijos (kartu su Suvalkija) ir Naujosios Silezijos provincijas, o iš Austrijos atėmus Galiciją, įsteigta Varšuvos kunigaikštystė.

Tačiau Napoleonui pralaimėjus, 1815 m. Vienos kongrese ši nepriklausoma kunigaikštystė buvo padalinta į tris dalis, kurios atiduotos į trijų valstybių įtakos sferą:

Kongresinė Lenkija iš pradžių turėjo liberalią konstituciją ir netiesiogiai buvo valdoma Rusijos caro. Po sukilimų Rusija faktiškai aneksavo šalį, panaikindama turėtas teises. Lenkijos laisvės oaze XIX a. pabaigoje tapo Austrijos valdoma Galicija.

Antroji Respublika[taisyti | redaguoti kodą]

1922
Pagrindinis straipsnis – Antroji Lenkijos Respublika.

Pirmojo pasaulinio karo metu sąjungininkai susitarė dėl Lenkijos atkūrimo, kas buvo paskelbta ir JAV prezidento V. Vilsono Keturiolikos punktų programoje. Netrukus po Vokietijos kapituliacijos Lenkija atgavo nepriklausomybę (vadinamoji Antroji Respublika). Kare su Tarybų Rusija 1919 m. Lenkija apgynė savo nepriklausomybę ir nustatė sienas su Rusija. Nepaisant susitarimų su Lietuva, Lenkija faktiškai aneksavo ir Vilniaus kraštą.

Nacių okupacija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Vokiečių okupacija Lenkijoje (1939-1945).

Antroji Lenkijos respublika gyvavo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai Vokietija ir Tarybų Sąjunga užpuolė Lenkiją ir pasidalijo jos teritoriją. Antrojo pasaulinio karo metu Lenkija patyrė milžiniškus ekonominius ir gyventojų nuostolius. Po Antrojo pasaulinio karo Tarybų Sąjunga pasiliko beveik visas karo pradžioje aneksuotas teritorijas, už kurias Lenkijai buvo „kompensuota“ teritorijomis vakaruose, kurios buvo atimtos iš Vokietijos – pietinė Rytų Prūsijos dalis, Silezija ir Pomeranija. Lenkija paskelbta „liaudies respublika“ ir tapo Varšuvos sutarties organizacijos nare.

Socializmo kūrimas Lenkijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos Liaudies Respublika.

Lenkija – pirmoji karo auka – labai nukentėjo nuo vokiečių okupacijos. Dar vykstant karui, pirmame išvaduotame mieste Chelme 1944 m. vasarą pradėjo veikti komunistų vadovaujamas Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetas. Komunistų partija jau tada vadinosi Lenkijos darbininkų partija, bet šalyje ji turėjo palyginti mažai šalininkų.

Tačiau Lenkijos komunistus atvirai rėmė TSRS ir Raudonoji armija, kurios daliniai kovojo su Nacionalinio išsivadavimo komitetui pasipriešinusiais partizanais. Tokiomis sąlygomis komunistai įsigalėjo valdžioje ir pradėjo vadinamuosius socialistinius pertvarkymus.

Išvaduotose teritorijose Nacionalinio išsivadavimo komitetas parėmė daug transporto įmonių, fabrikų. Juose kuriami vadinamieji liaudies komitetai ėmėsi ūkio socialistinio reorganizavimo. Pats Nacionalinio išsivadavimo komitetas buvo pertvarkytas į Laikinąją vyriausybę, kuri 1945 m. pavasarį pasirašė draugystės ir tarpusavio bendradarbiavimo sutartį su TSRS. Pasibaigus karui, Lenkijos darbininkų partija dar labiau įsigalėjo ekonominiu ir politiniu atžvilgiu.

Pagal 1946 m. įstatymą, teisiškai įtvirtinusį jau įvykusią nacionalizaciją, valstybės nuosavybėn pateko 11,5 tūkst. įmonių, kuriose dirbo 75 % darbininkų. Ekonomikoje buvo sukurtas valstybinis sektorius, kuriam plėsti ir stiprinti tai pačiais metais buvo priimtas trimetis liaudies ūkio atkūrimo planas. Nors 1946 m. referendumas tarsi išreiškė pritarimą Darbininkų partijos kursui, tačiau Lenkijoje, kaip ir kitose socialistinėse šalyse, vyko pasipriešinimas, rodantis tautos nenorą žengti Maskvos nurodyta kryptimi.

1948 m. Darbininkų partija susijungė su socialistų partija ir pasivadino Lenkijos jungtine darbininkų partija. Iš tikrųjų socialistų partija buvo panaikinta ir prijungta prie komunistų partijos. Lenkijos jungtinė darbininkų partija turėjo vadovauti socializmo kūrimui, uoliai sekdama Tarybų Sąjungos pavyzdžiu. Stalinas nepripažino „nacionalinių nukrypimų“ ir nedelsdamas pašalindavo nepaklusnius partijų lyderius. 1947 m. Seimo priimta konstitucija įtvirtino Lenkijoje vadinamąją liaudies demokratiją.

Trečioji Respublika[taisyti | redaguoti kodą]

Apskiro stalo derybos su opozicija prasidėjo 1989 m. vasarį. Buvo pasiekti Apvaliojo stalo susitarimai baland ir iš dalies laisvi Nacionalinės Asamblėjos rinkimai. Komunistų nesėkmė rinkimuose sukėlė politinę krizę. Pagal susitarimą prezidentu turėjo būti komunistas ir liepos 19 d. Nacionalinė Asamblėja su Solidarumo deputatų parama prezidentu išrinko generolą Vojciechą Jaruzelskį. Tačiau nepavyku du komunistų bandymai suformuoti vyriausybę.

Rugpjūčio 19 d. prezidentas paprašė žurnalisto Tadeušo Mazovieckio suformuoti vyriausybę. Rugsėjo 12 d. Seimas patvirtino Mazovieckio vadovaujamą vyriausybę. Pirmąkart per 40 metų Lenkijos vyriausybei vadovavo ne komunistas.

1989 m. gruodį Seimas patvirtino vyriausybės reformų planą, kad ekonomika iš planinės taptų laisvos rinkos, iš konstitucijos pašalino užuominas apie Komunistų partijos „vadovaujamą vaidmenį“ ir pavadino šalį Lenkijos respublika. Lenkijos Vieningų Darbininkų partija (komunistai) buvo panaikinta 1990 m. sausį, o vietoj jos atsirado nauja Socialdemokratų partija.

1990 m. spalį buvo pakeista konstitucija, kuri apribojo prezidento Jaruzelskio valdymo trukmę. Lapkritį Lech Wałęsa tapo prezidentu penkerių metų kadencijai.

Piermieji laisvi Seimo rinkimai įvyko 1991 m., juose dalyvavo daugiau nei 100 partijų. Nė viena nesurinko daugiau nei 13% rinkėjų balsų. 1993 m. postkomunistinis Demokratinis Kairiųjų Aljansas surinko daugumą balsų. Tais metais sovietų armija paliko Lenkiją.

1995 m. prezidento rinkimuose Aleksander Kwaśniewski, surinkęs 51,7% balsų, nugalėjo Valesą. 1997 m. Seimo rinkimuose dvi partijos, save kildinusios iš Solidarumo judėjimo užėmė 261 vietas iš 460 ir suformacvo koalicinę vyriausybę. 1997 m. balandį buvo priimta nauja konstitucija, pakeitusi pakeistą komunistinį statutą.

1999 m. Lenkija įstojo į NATO. 2000 m. prezidento rinkimuose Kwaśniewski buvo perrinktas pirmame ture. Po 2001 m. Seimo rinkimų Dekokratinis Kairiųjų Aliansas sudarė koaliciją su agrarine Lenkų Liaudies partija ir kairiaja Darbo partija.

2004 m. gegužę Lenkija įstojo į ES. Prezidentas ir vyriausybė karštai gynė stojimą, kuriam priešinosi tik dešinioji Lenkų Šeimų Lyga.

Lenkijos prezidentas Bronislaw Komorowski

Žlugus komunizmui valstybė nustojo garantuoti darbo buvimą ir daugelis nepelningų įmonių buvo uždarytos ar restruktūrizuotos. Todėl ir dėl kitų priežasčių nedarbas kartais pakildavo iki 20%. Kai lenkų darbininkams atsivėrė užsienio rinkos, o šalyje pradėjo augti ekonomika, nedarbas nukrito (dabar siekia virš 10%).

2005 m. rinkimuose manyta, kad šalį valdys dviejų Centro partijų (Teisė ir Teisingumas bei Piliečių platforma) koalicija. Pirmoji partija gavo 27% balsų, o antroji 24%. Prezidento rinkimuose ankstyvą favoritą Donaldą Tuską antrame ture nugalėjo Lech Kaczyński. Derybos dėl koalicijos prasidėjo per prezidento rinkimus, bet jos baigėsi nesėkme ir Piliečių platforma nusprendė likti opozicijoje. Teisė ir Teisingumas suformavo mažumos vyriausybę, kuri rėmėsi populistinių ir agrarinių partijų parama. Tačiau dėl prastėjančios padėties reikėjo naujų rinkimų.

2007 m. rinkimuose pasisekė Piliečių platformai ir Donaldas Tuskas suformavo vyriausybę sudaręs koaliciją su mažesne Lenkijos Liaudies partija.

Esant pasaulinei ekonominei krizei, Lenkijos ekonomika beveik nenukentėjo. Ekonomikos liberalizavimo pasekmės buvo netolygus turto pasiskirstymas visuomenėje ir skurdas.

Prezidentas Lech Kaczyński žuvo per 2010 m. Smolensko aviakatastrofą. Jis su kitais aukštais pareigūnais vyko į Katynės žudynių metines. 2010 m. liepos 4 d. Bronisław Komorowski nugalėjo Jaroslavą Kačinskį antrame prezidento rinkimų ture, kai surinko 53%. Smolensko tragedija suskaldė Lenkiją ir sukėlė sumaištį politikoje.


Commons-logo.svg Vikiteka: Lenkijos istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka