Rinkimų sistema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Rinkimų sistema yra metodas, leidžiantis rinkėjams išreikšti savo nuomonę balsais ir pagal juos paskirstyti vietas renkamame valdžios organe.[1] Rinkimų sistema susideda iš taisyklių, pagal kurias vykdomas pats balsavimas, skaičiuojami bei vertinami gauti rezultatai. Kiekvienoje valstybėje nustatoma sava rinkimų sistema, pritaikyta prie tradicijų, teritorinių ypatumų, politinės kultūros ir kitų aspektų.

Rinkimų sistemos gali būti skirstomos į daugumos (arba mažoritarines), proporcines, mišrias ir kitokias.

Bendri elementai[taisyti | redaguoti kodą]

Rinkimų sistemos turi tris bendrus elementus: balsavimo sandarą, rinkimų apygardų struktūrą ir rinkimų formulę.[2]

Balsavimo sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Balsavimo sandara nurodo, kokiu būdu rinkėjas išreiškia savo pasirinkimą iš pateiktų galimybių. Pavyzdžiui, rinkimuose tas pats žmogus gali turėti vieną arba kelis balsus, balsuoti už pavienius kandidatus arba jų sąrašus, savo nuomonę išreikšti viešai arba slaptai, ir kita.

Rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą atveju kiekvienas rinkėjas turi du balsus, kurių vienas atiduodamas už vienmandatės apygardos kandidatą, o kitas už partijos sąrašą, kurį galima reitinguoti. Tuo tarpu renkant Lietuvos prezidentą turimas tik vienas balsas.

Rinkimų apygardų struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Rinkimų apygardų struktūra nusako teritorijos, kurioje keliami kandidatai ar jų sąrašai, dydį, ribas bei joje išrenkamų mandatų kiekį. Rinkimai gali vykti tiek visoje valstybės teritorijoje, tiek ir daugelyje apygardų. Nuo to, kaip šalis padalinama į apygardas, priklauso rinkimų rezultatų proporcingumas, tautinių ar kitokių mažumų interesų atstovavimo galimybės ir kiti aspektai.

Rinkimų formulė[taisyti | redaguoti kodą]

Rinkimų formulė apibūdina rezultatų skaičiavimo metodą. Naudojant daugumos (mažoritarines) formules, rinkimus laimi daugiausiai balsų gavę kandidatai. Tuo tarpu proporcinės formulės taikymas leidžia mandatus padalinti tolygiai pagal gautų balsų skaičių.

Visose formulėse gali būti taikomas ir išrinkimo barjeras, nurodantis, jog mandatas gali būti suteikiamas tik tam tikrą minimalų balsų kiekį gavusiam kandidatui.

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Daugumos atstovavimo sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Daugumos atstovavimas.

Daugumos atstovavimo sistema, kaip sako pats pavadinimas, yra pagrįsta daugumos principu. Taikant šią rinkimų sistemą valstybės teritorija padalijama į tiek apygardų su daugiau ar mažiau vienodu gyventojų skaičiumi, kiek yra numatyta išdalyti mandatų, ir iš kiekvienos išrenkama tik po vieną atstovą. Juo tampa kandidatas, gavęs daugiausiai balsų lyginant su kitais kandidatais - t. y. surinkęs paprastąją arba absoliučiąją (gavęs daugiau nei 50 % visų balsų) daugumą. Jeigu esant pastarajam reikalavimui nei vienas kandidatas jo neįvykdo, gali būti rengiamas antras rinkimų turas, kuriame varžosi du ar daugiau geriausiai pirmame ture pasirodžiusių asmenų. Kitas sprendimas yra alternatyvaus balso suteikimas rinkėjams. Jo pagalba galima nurodyti ne tik labiausiai patikusį kandidatą, bet ir įvertinti likusius. Tokiu atveju nei vienam kandidatui nesurinkus absoliučiosios daugumos, mažiausiai balsų surinkusio kandidato biuleteniai peržiūrimi ir iš jų balsai atiduodami pažymėtiems antru numeriu. Tokiu pačiu principu skaičiavimas atliekamas tol, kol vienas iš kandidatų galiausiai surenka daugiau nei 50 % balsų.

Proporcingojo atstovavimo sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Proporcinis atstovavimas.

Proporcingojo atstovavimo sistema pagrįsta matematiškai tiksliu mandatų paskirstymu tarp kandidatų grupių proporcingai jų gautų balsų skaičiui. Sistema turi labai daug galimų variantų, nes proporcijos gali būti apskaičiuojamos įvairiai, priklausomai nuo pasirinktos formulės. Naudojant partijų sąrašų metodą, partijoms mandatai išdalinami proporcingai jų gautiems balsams. Kartais šis modelis papildomas perkeliamuoju balsu - galimybe rinkėjams reitinguoti partijų sąrašus, taip į viršų iškeliant norimus kandidatus.

Mišri sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kurios šalys derina daugumos ir proporcingojo atstovavimo sistemas. Pavyzdžiui, rinkimų į LR Seimą metu 71 narys renkamas absoliučiosios daugumos būdu, o 70 - taikant proporcinį atstovavimą su galimybe reitinguoti partijų sąrašus.

Mišri rinkimų sistema naudojama tokiose šalyse kaip Vokietija, Japonija, Rusija, Ukraina ir kitose.

Įtaka politinei sistemai[taisyti | redaguoti kodą]

Rinkimų sistema, veikdama rezultatus, gali daryti įtaką partijų skaičiui ir politinių sprendimų priėmimo ypatybėms, tačiau ji nėra absoliutus veiksnys ir priklauso nuo platesnių aplinkybių.

Pagal prancūzų politologo Maurice Duverger taisyklę, daugumos atstovavimo modeliu paremti rinkimai linkę šalyje formuoti dvipartinę sistemą, kuri padidina vienpartinių (nekoalicinių) vyriausybių tikimybę. Tai nutinka dėl neproporcingo mandatų paskirstymo ir rinkėjų vengimo balsuoti už mažesnes partijas, nenorint "prarasti" balso. Tuo tarpu proporcinio atstovavimo sistemų naudojimas turi priešinga poveikį - lemia daugiapartiškumą ir koalicinių vyriausybių buvimą valdžioje. Tai įtakoja sprendimų priėmimo aplinkybes, nes vienpartinėse vyriausybėse įstatymai gali būti priimti greičiau, neatsižvelgiant į oponuojančių partijų nuomonę. Tuo tarpu koalicinėse vyriausybėse vyrauja sprendimų priėmimas ieškant konsensuso, atspindint įvairesnį nuomonių spektrą.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Gediminas Vitkus. Politologija. Vilnius, 2002
  • David Robertson. The Routledge dictionary of politics, 3rd edition. Routledge, 2004

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algis Krupavičius, Robertas Pogorelis. Rinkimų sistema ir rinkimai. iš Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Poligrafija ir informatika, 2004. p. 245
  2. Algis Krupavičius, Robertas Pogorelis. Rinkimų sistema ir rinkimai. iš Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Poligrafija ir informatika, 2004. p. 245-247