Punskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Punskas
lenk. Puńsk
   POL gmina Puńsk COA.svg   
Poland Punsk church 2005.jpg
Punsko bažnyčia

Punskas
54°15′03″N 23°10′39″E / 54.25083°N 23.1775°E / 54.25083; 23.1775 (Punskas)Koordinatės: 54°15′03″N 23°10′39″E / 54.25083°N 23.1775°E / 54.25083; 23.1775 (Punskas)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: Palenkės vaivadija Palenkės vaivadija
Apskritis: Seinų apskritis
Valsčius: Punsko valsčius
Viršaitis: Vytautas Liškauskas
Gyventojų (): 1 112
Pašto kodas: PL 16-515
Commons-logo.svg Vikiteka: PunskasVikiteka
Apie Punsko valsčiaus kaimą Lenkijoje žr. Punskas (kaimas).
A. Mickevičiaus gatvė
Lietuvių kultūros namai
Užeiga
Kovo 11-osios licėjus
Buvusioji Punsko sinagoga
Punsko kapinių koplyčia

Punskas[1] (lenk. Puńsk) – gyvenvietė Lenkijos šiaurės rytuose, Punsko valsčiuje, Seinų apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Apie 1050 gyventojų, iš kurių 75 % – lietuviai. Svarbus Lenkijos lietuvių kultūros centras – vaikų darželis, pagrindinė mokykla ir gimnazija, licėjus, spaustuvė, leidykla. Lietuvių kultūros namai. Nuo 1867 m. parapijos centras. Biblioteka su lietuviškomis ir lenkiškomis knygomis.[2] Vaistinė, bankas, Lenkijos pašto skyrius, policijos punktas, degalinė, valsčiaus administracija.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Seniausi žmogaus buvimo pėdsakai Punsko krašte aptikti apie 10 000 metus prieš mūsų erą. Ankstyvais viduramžiais čia gyveno jotvingiai, bet XII a. juos nukariavo kryžiuočiai. Apie jų buvimą byloja išlikę piliakalniai Eglinėje, Šiurpilyje, kapinynai Šveicarijoje, vietovaizdžiai ir archeologinės iškasenos. Laikui bėgant Sūduva apaugo miškais, kuriuose medžiodavo Lietuvos didieji kunigaikščiai. Tik XV a. pradžioje šis kraštas pradedamas vėl kolonizuoti. Čia atsikėlė lietuviai nuo Merkinės ir Punios. Jie pavadino ežerą Punia, nuo kurio kyla ir gyvenvietės pavadinimas – Punskas. Ši gyvenvietė buvo viena pirmųjų čia įkurtų, tuo metu kūrėsi taip pat Berznykas, Seinai, Kreivėnai. Kraštas nuo VI a. amžiaus iki 1795 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

1597 m. Seinų girininkas Stanislovas Zalivskis pastatė Punske bažnyčią, buvo įsteigta Punsko Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo parapija. Tais pačiais metais LDK kanceliarija išleido Žygimanto Augusto dokumentą, kuriame sakoma, kad Punsko parapijos klebonu gali būti skirtas tik lietuvių kalbą mokantis kunigas. 1647 m. karalius Vladislovas IV Vaza patvirtino Punsko miesto teises suteikdamas jam Magdeburgo teises ir herbą su šv. Petro atvaizdu.

Tuo metu Punsko parapija priklausė Vilniaus vyskupijai, o nuo 1795 m. priskirta Vygrų vyskupijai. Prie bažnyčios veikė ligoninė ir parapinė mokykla. 1795 m. Punske gyveno 583, o 1827 m. – 748 žmonės. Tačiau 1852 m. Punskas prarado miesto teises. 1881 m. Punsko Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią lankė jau 12 000 tikinčiųjų, todėl buvo papildomai įsteigtos dar dvi atskiros Smalėnų ir Beceilų parapijos. Visgi 1910 m. Punsko parapija liko dar labai didelė – jai priklausė 74 kaimai su 7044 gyventojais.

1815 m. kraštas galutinai atiteko Rusijai, kaimiečiai turėjo kentėti caro priespaudą. Lietuviška spauda buvo uždrausta, ją iš gretimų Rytprūsių atgabendavo knygnešiai, tarp kurių labiausiai žinomas Povilas Matulevičius. Po Pirmojo pasaulinio karo (19191920 m.) kraštas tapo kovos arena tarp Lietuvos ir Lenkijos: sprendėsi kam jis priklausys. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo priskirtas Lietuvos Respublikai. Pagal 1921 m. lenkų valdžios atliktą gyventojų surašymą kaime gyveno 443 žmonės, iš kurių 287 lenkai, 11 žydų ir 145 lietuviai.[3] Po Antrojo pasaulinio karo Punskas tapo Lenkijos lietuvių centru – čia spausdinami Lenkijos lietuvių žurnalai „Aušra“, Aušrelė, Suvalkietis, taip pat žurnalas Pasaulio lietuvis; čia įsikūrė daugelis Lenkijos lietuvių organizacijų. Nuo 1959 m. spalio 21 d. veikia ir Lenkijos visuomeninės kultūros draugijos Punsko padalinys.

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Tikėtina, kad kaimo pavadinimas kilęs nuo šalia esančio Punios ežero, kurio pavadinimas sietinas su lietuvių kalbos žodžiu Pūna.

Švietimas[taisyti | redaguoti kodą]

1526 m. Popiežiaus nurodymu kiekvienoje parapijoje įkurta mokykla, kuri turėjo mokyti vaikus nuo vėlyvo rudens iki pavasario, o pagrindiniu vadovėliu buvo katekizmas. Tokia mokykla susikūrė ir Punske – pirmą kartą ji minima jau XVII a. pabaigoje. Spaudos draudimo metais Punsko apylinkėse veikė nelegalios mokyklėlės, kuriose mokė daraktoriai. I pasaulinio karo metu „Žiburio“ bendrija atkūrė Punske mokyklą. Tarpukaryje lietuviškos švietimo įstaigos nebuvo, tačiau lietuvių kalba buvo dėstoma lenkiškoje kaip dalykas. (Norint įsteigti klasę su lietuvių kalba, turėjo būti bent septyni norintys – toks buvo tada Lenkijos Švietimo ministro nurodymas).

1944 m. frontui pasitraukus į Vakarus, Punske įsteigta lenkiška, o 1952 m. – lietuviška nepilna vidurinė mokykla. 1956 m. Punske įkurtas licėjus. Lietuvių kalbos mokytojai neturėjo tinkamų kvalifikacijų. Pirmieji mokytojai buvo ne tik pedagogai, bet ir kultūrinio gyvenimo aktyvistai. Tai Juozas Maksimavičius, Petronėlė Jakimavičienė, Bronė Kliučinskienė, Jonas Stoskeliūnas, Juozas ir Elena Vainai, Juozas Sigitas Paransevičius, Algis Uzdila bei kiti.

Po 1999 m. švietimo reformos, Punske veikia šešiametė pagrindinė mokykla ir gimnazija su lenkų ir lietuvių dėstomąja kalba. 2004-ųjų metų gruodžio 10 d. šių mokyklų bendram kompleksui suteiktas Dariaus ir Girėno vardas. Miestelyje galima įsigyti ir vidurinį išsilavinimą – dirba Kovo 11-tosios vardo bendrojo lavinimo licėjus. Gabūs vaikai gali lankyti Suvalkų II laipsnio muzikos mokyklą. Nuo 1958 m. daugiau keturiasdešimt metų veikė Žemės ūkio mokykla, paruošusi nemažai žemės ūkio specialistų-ūkininkų.

Kultūrinis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Punsko krašte švenčiamos ne tik tradicinės Kalėdų, Užgavėnių, Velykų, Atvelykio ir kt. šventės, bet ir puoselėjama šio regiono tautodailė. Liaudies meistrų veikla atgijo, kai buvo įsteigta Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija. Jos pirmininkės Aldonos Vaicekauskienės pastangomis Punske galima gerėtis krašto audėjų, siuvinėtojų, margučių margintojų, mezgėjų, drožėjų, kalvių darbais. Tautodailininkai turi įvairių progų parodyti savo darbus. Viena didesnių galimybių – Žolinės atlaidai arba Punsko dienos. Kasmet, talkinant Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijai, rugpjūčio 14-15 dienomis Punsko bažnyčios aikštėje vyksta liaudies mugė; menininkai dalyvauja ir kitose Lenkijoje ir Lietuvoje vykstančiose tautodailės parodose.

Punske veikia Lietuvių kultūros namai, kuriems priklauso šie kolektyvai:

  • Mišrus choras „Dzūkija“ (įsikūręs 1957 m., 26 dalyviai, vadovas Vidas Simanauskas iš Alytaus. Choras 2004 m. įrašė pirmą savarankišką kompaktinį diską ir kasetę.);
  • Klojimo teatras (įsikūręs 1958 m., 10 dalyvių, režisierė Teklė Paransevičienė. Teatras yra laimėjęs daugybę premijų, o vadovė 1997 m. Klaipėdoje apdovanota Didžiojo gintaro ordinu.);
  • Kaimo kapela „Klumpė“ (įsikūrusi 1966 m., 15 dalyvių, vadovas Jonas Zakaravičius iš Marijampolės. Kapela Lietuvos Kaimo kapelų šventėje Grok Jurgeli 1998 m. laimėjo I vietą. „Klumpė“ yra įrašiusi keturis CD diskus);
  • Šokių grupė „Vyčiai“ (įsikūrusi 2001 m., 20 dalyvių, vadovė Asta Pečiulienė. „Vyčiai“ – 2003 m. Pasaulio lietuvių dainų šventės Vilniuje dalyviai.);
  • Choreografinis kolektyvas „Jotva“ (įsikūręs 1951 m., 180 dalyvių, vadovė Kornelija Jonušonienė). Šokėjai 1990, 1994, 1998 ir 2003 metais dalyvavo Lietuvos Dainų šventėse; 2006 m. Klaipėdos Tarptautiniame šokių festivalyje Klumpakojis apdovanoti specialiu prizu; Lenkijos Suvalkijos šokių festivalyje „Marzeńtańce” 2000 ir 2001 m. laimėjo Grand Prix; yra koncertavę Lenkijoje, Lietuvoje, Kanadoje, Prancūzijoje.);
  • Vaikų liaudies meno studija „Puniukai“ (įsikūrusi 2003 m., 56 dalyviai, vadovai Asta Pečiulienė ir Jonas Zakaravičius. „Puniukai“ 2005 m. Lietuvos TV konkurse Gero ūpo laimėjo II vietą, Lenkijos Suvalkijos šokių festivalyje „Marzeńtańce” 2005 ir 2006 m. laimėjo apdovanojimus.).

Be jų kaime repetuoja etongrafinis ansamblis „Gimtinė“ (įsikūręs 1998 m., 15 dalyvių, vadovė Aldona Vaicekauskienė. Ansamblis 2005 m. Lietuvos TV konkurse Gero ūpo laimėjo II vietą. „Gimtinė“ yra išleidusi audio kasetę, jos atliekamus kūrinius įrašė Lietuvos TV ir Lenkijos TV.); folkoro ansamblis „Alna“ (įsikūręs 1996 m., apie 15 dalyvių, vadovas Vitas Batvinskas. „Alna“ – Lietuvos 1998 ir 2003 m. Dainų švenčių dalyvė; 2005 m. Lietuvos TV konkurse Gero ūpo laimėjo II vietą; Lenkijos III Ridzevo kaimo kapelų apžiūroje užėmė I vietą. Kolektyvas yra įrašęs CD diską, jų kūrinius į rašė ir Lietuvos radijas ir TV.

Žinomi ir kiti punskiečių saviveiklininkai: Pagrindinės mokyklos šokių grupė „Polkutė“ (įsikūrusi 1996 m, 20 dalyvių, vadovė Birutė Čėplienė); Pagrindinės mokyklos folkloro grupė „Šalcinukas" (įsikūrė 1992 m., vadovas Edita Balkevičienė. 2005 m. Lietuvos TV konkurse Gero ūpo laimėjo II vietą.), Licėjaus šokių grupės „Šalčia” (įsikūrė 2000 m., 20 dalyvių, vadovas Asta Pečiulienė).

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Punske populiarus krepšinis, kaimo spalvas gina vyrų komanda Punia. 1997 m. Punsko berniukų krepšinio komanda tapo Suvalkų vaivadijos vicečempione, o 2000 m. Palenkės vaivadijos pirmenybėse ji laimėjo bronzos medalį.

Muziejai[taisyti | redaguoti kodą]

Punsko etnografinis muziejus, įkurtas Juozo Vainos 1997 metais, o eksponatai pradėti rinkti jau nuo (1968 m.) Rinkinyje beveik du tūkstančiai eksponatų. Dauguma jų – XX a. pradžios. Muziejuje yra Punsko krašto materialinės kultūros eksponatai, senovės kaimo moterų darbus ir gyvenimą vaizduojanti paroda. Įdomi didelė monetų kolekcija, raštijos paminklai bei lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno memorialinė salė. Šiuo metu veikia naujuose Punsko lietuvių kultūros namuose.

Senoji klebonija galerija – muziejus. Tai šimtametis medinis pastatas, esantis šalia Punsko bažnyčios. Paroda veikia nuo 1995 metų. Eksponatai: senoviniai namų apyvokos daiktai, baldai, audiniai, juostos, moliniai ir keraminiai indai, drožiniai, kalvystės pavyzdžiai, margučių kolekcija, Žolinės vainikai, sodai ir kt. Senosios klebonijos vedėja – Aldona Vaicekauskienė. Kai kuriuos tautodailės darbus galima nusipirkti.

Buities muziejus – skansenas. XIX-XX amžiaus kaimo sodyba pastatyta kairėje kelio į Seinus pusėje, pusė kilometro nuo Punsko. Sodyboje yra: gyvenamasis namas, kluonas, tvartas, svirnas, šulinys su iškleta svirtimi. Visuose pastatuose yra minėtų amžių eksponatų – senovinių namų apyvokos ir ir žemės ūkio rakandų. Skansene vyksta Klojimo teatrų festivalis ir liaudies ansamblių koncertai.

Punsko visuomeninis istorijos muziejus. Įkūrtas Alicijos ir Adomo Sitarskių bei tuometinio viršaičio Romo Vitkausko pastangomis. Muziejus veikia ambulatorijos patalpose, jį globoja ir prižiūri Juozas Sigitas Paransevičius. Dvi ekspozicijos: archeologijos – skirta pirmiesiems Punsko krašto gyventojams jotvingiams ir Suvalkų krašto leidinių lietuvių kalba.

Kapinės[taisyti | redaguoti kodą]

Keturios kapinės: evangelikų, žydų, senosios ir naujosios katalikų. Laidojama tik pastaruosiuose. Naujosiose katalikų kapinėse palaidotas Juozas Maksimavičius (buvęs Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos pirmininku), o senosiose – 1920 m. lapkričio 20 d. sušaudytas į tėviškę grįžęs Lietuvos savanoris Jonas Murauskas, knygnešys Jonas Juozas Durtonis. Gyvenvietėje yra Punsko žydų kapinės.

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://www.vlkk.lt/i/u/file/Nutarimai/atvirkstinis_lenkijos.pdf
  2. Aldona Leončikienė. Lietuviškų knygų skaitymas buvusioje Seinų apskrityje
  3. 1921 m. gyventojų surašymo duomenys

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka