Šveicarija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Schweizerische Eidgenossenschaft
Confédération suisse
Confederazione Svizzera
Confederaziun svizra
Confoederatio Helvetica
Šveicarijos vėliava Šveicarijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Šveicarija žemėlapyje
Valstybinė kalba vokiečių, prancūzų, italų, retoromanų[1]
Sostinė de jure: nėra
de facto: Bernas[2]
Didžiausias miestas Ciurichas
Valstybės vadovai
Šveicarijos Federalinė Taryba sudaro kolektyvini vadovą[3]
Didier Burkhalter
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
41 285[4] km² (132)
3,7 %
Gyventojų
 – 2009
 – Tankis
 
7 785 600[5] (93)
188 žm./km² (42)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2009
314,869[6] mlrd. $ (37)
43 007 $ (13)
Valiuta Šveicarijos frankas, CHF
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC+1
-
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
Miestų aliansas
1291 m. rugpjūčio 1 d.
1648 m. spalio 24 d.
Valstybinis himnas Šveicarijos himnas
Interneto kodas .ch
Šalies tel. kodas +41

Šveicarija (vok. Schweiz, pranc. Suisse, it. Svizzera, ret. Svizra), oficialiai Šveicarijos Konfederacija (vok. Schweizerische Eidgenossenschaft, pranc. Confédération suisse, it. Confederazione Svizzera, ret. Confederaziun svizra, lot. Confœderatio Helvetica, tarptautinis kodas CH) – mažiausia pasaulyje federacinė valstybė įsikūrusi vidurio Europoje. Šalį sudaro 26 kantonai. Šveicarija šiaurėje ribojasi su Vokietija, rytuose su Austrija ir Lichtenšteinu, pietuose su Italija, vakaruose su Prancūzija. Šveicarijoje vartojamos keturios oficialiosios kalbos: vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų. Šveicarija yra ELPA, Europos Tarybos, Pasaulio prekybos organizacijos, JTO organizacijų narė, 2004 m. prisijungė prie Šengeno erdvės.

Šveicarijos ekonomika yra viena stipriausių pasaulyje. Paslaugų sektoriuje dirba apie trys ketvirtadaliai visų dirbančiųjų. Nustatyta, kad Ciurichas ir Ženeva, pagal gyvenimo kokybę, užima antrą ir trečią vietas pasaulyje[7].

1291 m. rugpjūčio mėn. Urio, Švico ir Untervaldeno kantonų (vadinamieji „pirmieji kantonai“) atstovai pasirašė laišką, kuriuo suformavo sąjungą. Šveicarija 1848 m. priėmė federacijos konstituciją. Nuo Vienos kongreso 1815 m., Europos didžiosios valstybės sutiko pripažinti Šveicarijos neutralumą neapibrėžtam laikui.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Šveicarijos istorija.

Ankstyvoji istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Šveicarijos genezė siejama dar su Julijaus Cezario laikais aprašytais Galų karais. Iki tol vykusią raidą galima spręsti tik iš archeologinių radinių. Iš paleolito yra išlikę radiniai, rodantys, kad čia olose gyventa neandertaliečių (Wildkirchli, Wildenmannlisloch). Apie 1500 m. pr. m. e. dabartinės Šveicarijos teritorijoje apsigyveno keltų gentys, vakarinėje dalyje įsikūrė helvetai, o rytiniuose – retai.

Dabartinę Šveicarijos teritoriją romėnai pradėjo užkariauti užimdami pietinį Tičiną. Ten gyvenusių isubrerių teritorija prie Romos imperijos prijungta 197194 m. pr. m. e.

Šveicarija Romos imperijoje

58 m. dėl besitęsiančio germanų spaudimo bijodami būti izoliuoti nuo kitų keltų, helvetai nusprendė persikelti į vakarus, dabartinę Prancūzijos teritoriją, kur gyveno sąjunginė galų gentis. Jie sudegino savo namus ir 100 000 helvetų patraukė į Galiją. Julijus Cezaris, tuometinis Narbono Galijos prokonsulas, sumušė helvetus Bibracte mūšyje (58 m. pr. m. e.) ir privertė grįžti atgal.

401 m. romėnų kariuomenė paliko Reino gynybą ir pasitraukė piečiau Alpių; taip romėnai faktiškai paliko ir Retijos bei Helvetijos provincijas. Didelė dalis gyventojų taip pat pasiraukė į pietus arba į Alpes. Centrinėje ir rytinėje šalies dalyje ženkliai sumažėjo gyventojų. Žemumose apsigyveno alemanai.

Rytinės Alpės migracijų buvo mažai paliestos ir jose iki šiandien kalbama lotynų kalbos dialektais – retoromanų kalba.

Pirmuosius krikščionybės ženklus Šveicarijoje galime atrasti jau nuo III a., nors iki IV a. pradžios tai tėra tik izoliuoti atvejai. Pirmieji krikščionybės atramos taškai buvo vakarinėje Šveicarijos dalyje. Ženevoje, Sione ir Bazelyje IV a. atsiranda pirmosios bažnyčios ir vyskupijos. Iš tų laikų Ženevoje ir Martigny išlikę nemažai bažnyčių liekanų.

Keliaujančių vienuolių misijos buvo sėkmingos ir VIII a. rytinėje Šveicarijoje atsirado nemažai vienuolynų (St. Gallen, Disentis, Pfäfers, Liucerna). Kaip ir kitur, pagoniški papročiai dar ilgai išlaikė lygiagrečiai su krikščionybe.

Senoji konfederacija ir Aštuonių kantonų konfederacija[taisyti | redaguoti kodą]

1291 m. laiškas, kuriuo buvo suformuota Senoji konfederacija.

Urio, Švico ir Untervaldeno (vadinamieji „pirmieji kantonai“) kantonų atstovai 1291 m. pasirašė laišką, kuriuo suformavo sąjungą. Tai suvienijo priešintis juos valdžiusiems Habsburgams, kurie tuo metu užėmė Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus sostą. Morgarteno mūšyje 1315 m. šveicarai nugalėjo Habsburgus, taip užsitikrindami nepriklausomybę. Siekdama išsaugoti savo nepriklausomybę nuo Habsburgų 1332 m. prie konfederacijos prisijungė Liucerna, 1351 m. Ciurichas. 1352 m. Cugo miestas ir apylinkės priimtos į konfederaciją. 1353 m. prie konfederacijos prisijungė Berno miestas. Taip susidarė „Senoji Sąjunga“ iš aštuonių valstybių, kuri gyvavo beveik per visą XV-tą amžių, nors Ciurichas ir buvo išmestas iš federacijos 1440 m. dėl teritorinio konflikto dėl Togenburgo (Toggenburg).

Reformacija Šveicarijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Šveicarų reformatorius Ulrichas Cvinglis.
Pagrindinis straipsnis – Reformacija Šveicarijoje.

Reformacija Šveicarijoje prasidėjo, kai Ulrichas Cvinglis (Huldrych Zwingli) gavo Ciuricho miesto magistrato ir piliečių paramą apie 1520 m. Tai sukėlė permainų Ciuricho viešame gyvenime ir politiniuose reikaluose bei paplito į kelis kitus Senosios Šveicarijos konfederacijos kantonus. Septyni kantonai liko katalikiški ir tai sukėlė Kapelio karus tarp kantonų. Kai kuriuose regionuose po katalikiškų kantonų pergalės 1531 m. prasidėjo kontrreformacija. Pasidalinimas ir nepasitikėjimas tarp katalikiškų ir protestantiškų kantonų smarkiai paveikė Šveicarijos vidaus politiką ir paralyžavo užsienio politiką iki pat XVIII a.

Naujieji laikai[taisyti | redaguoti kodą]

Po 1648 m. Vestfalijos taikos Europos šalys pripažino Šveicarijos nepriklausomybę nuo Šventosios Romos imperijos ir jos neutralumą.

Prancūzų revoliucionierių armija 1798 m. užėmė Šveicariją, bet 1815 metų Vienos kongresas atstatė Šveicarijos nepriklausomybę. 1848 m. Šveicarija priėmė federalinę konstituciją, kuri stipriai pakeista 1874 m., pagal ją federacinės valdžios žinioje yra teisės sistema, gynyba ir prekyba.

Situacija per Antrąjį pasaulinį karą[taisyti | redaguoti kodą]

Prancūziško Morane-Saulnier M.S.406, pastatyto pagal šveicarų licenziją ir naudoto per Antrąjį pasaulinį karą, kopija.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Šveicarijos parlamentas savo kariuomenei vadovauti paskyrė Anri Gizaną (Henri Guisan), suteikdamas jam generolo laipsnį. Taikos metu Šveicarijos kariuomenėje generolų paprastai nebūna, nors yra jų pareigas atliekantys pulkininkai.

Antrojo pasaulinio karo metu šveicarams buvo sunku išlaikyti šalies neutralitetą, nors valstybė nekariavo ir ji nebuvo okupuota. Šalis buvo priversta bendradarbiauti su naciais, jos oro erdvę labai dažnai pažeisdavo vokiečių, JAV bei britų aviacijos lėktuvai. Kai kurių istorikų nuomone, šveicarai karo metais ūkine prasme nesilaikė neutralumo, tiekdami vokiečiams strategines medžiagas, amuniciją ir net prieštankinius labai efektyvius pabūklus, apie kuriuos labai puikiai žinojo J. Stalinas, keiksnojęs šveicarus. Besibaigiant karui sąjungininkai „per klaidą“ bombardavo kai kuriuos šiaurės Šveicarijos miestelius, buvo žuvusių. Ypač nukentėjo Šafhauzenas, įsikūręs ant Reino kranto, prie Vokietijos sienos.

Šaltojo karo metais šveicarams taip pat sunkiai sekėsi laikytis neutraliteto, nors šalis skelbėsi būti neutrali. Spaudžiama JAV administracijos Šveicarija turėjo laikytis embargo politikos prieš komunistines šalis. Šveicarijos saugumas bei žvalgyba (Nachrichtendienst) glaudžiai bendradarbiauja su Vakarų šalių bei JAV žvalgybomis.

Buvęs Šveicarijos aukštas diplomatas Francas Denikenas (Franc Deniken) mano, kad neutralitetas yra XIX a. išradimas, tačiau XXI a. globalių iššūkių pasaulyje jo sąvoka pasidaro labai miglota, o jo įgyvendinimas neįmanomas. Vis dėl to per referendumą dauguma šveicarų balsavo už neutralitetą.

Šiuolaikinė Šveicarija[taisyti | redaguoti kodą]

1963 m. Šveicarija įstojo į Europos Tarybą. Moterims rinkimų teisė buvo suteikta tik 1971 m. 1979 m. dalis Berno kantono atsiskyrė, sudarydami naują Juros kantoną. Šveicarija nėra Europos Sąjungos narė, bet (kartu su Lichtenšteinu) nuo 1995 m., kai į Europos Sąjungą įstojo Austrija, yra iš visų pusių supama Europos Sąjungos teritorijos. Todėl priklauso Europos Ekonominei Erdvei (kaip ir Norvegija, nepriklausanti ES). 2002 m. po referendumo Šveicarija buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Šveicarijos politinė sistema.
Bundeshaus Šveicarijos parlamentas Berne.

Šveicarija nėra Europos sąjungos narė, nors driekiasi Europos centre. Joje politinis gyvenimas vyksta trimis lygiais: konfederacijos, kantonų ir seniūnijų. Šveicarija – parlamentinė federacinė respublika su dviejų rūmų parlamentu (Federacinė asamblėja): Nacionaline taryba (renkama 4 metams, 200 deputatų) ir Kantonų taryba (renkama 4 metams, po 2 žmones iš kantono, 46 deputatai). Šveicariją sudarantys 23 kantonai ir 3 puskantoniai (iš viso 26 kantonai) turi savo parlamentus bei vyriausybes, savo policiją, savo administracinius organus, socialinę tarnybą. Dabartinės konfederacijos pradžia buvo 1291 metais įvykęs trijų kantonų – Urio, Švico ir Untervaldeno – susijungimas. Visi kiti vėliau prisijungę kantonai – tai buvusios atskiros valstybėlės, turėjusios savitas kultūrines tradicijas, skirtingas kalbas, jos savarankiškai tvarkėsi savo ekonomiką ir švietimą. Dabartinę federacinės valstybės formą Šveicarija įgavo 1848 m. priėmus federacinę konstituciją. Nuo XIX a. Šveicarija taip pat yra neutrali valstybė. Prie Jungtinių Tautų Šveicarija prisijungė tik 2002 m. birželio 10 d. po šio sprendimo patvirtinimo referendume. Šveicarija – seniausia demokratinė respublika Europoje.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Šveicarijos kantonai.

Nuo 1978 m. Šveicarijos Konfederaciją sudaro 26 kantonai (skliausteliuose nurodomi jų administraciniai centrai):

Šveicarijos kantonai

Gyventojų skaičius įvairuoja nuo 15 000 gyv. Apencelyje-Inerodene iki 1 253 500 žmonių Ciuriche, plotas – nuo 37 km² (Bazelio miestas) iki 7105 km² (Graubiundenas). Kantonai yra suskirstyti į 2889 savivaldybes.

Šveicarijoje yra keletas anklavų, priklausančių kitoms valstybėms: Büsingen yra Vokietijos dalis, Campione d’Italia priklauso Italijai.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Šveicarijos geografija.
Vevė ir Montro miesteliai prie Ženevos ežero

Šveicarija įsikūrusi Centrinėje Europoje, nesiriboja su jokiomis jūromis ir vandenynais. Kalnuota šalis. Jos didumą užima Alpės. Šveicarijos plotas 41 285 km². Gyventojų tankumas šalyje pasiskirstęs nevienodai: Alpėse, kurios užima apie 60 % šalies teritorijos gyvena tik 10 % gyventojų. Šveicarija ribojasi su (skliausteliuose – sienos ilgis) Vokietija (345,7 km), Prancūzija (571,8 km), Lichtenšteinu (41,1 km), Austrija (165,1 km), Italija (734,2 km). Sausumos sienų ilgis: 1 852 km.

Šveicarijoje daug upių, jos vandeningos. Didžiausios upės: Reinas (375 km Šveicarijoje) su intakais Are (295 km) ir Tūru (125 km), Ronos, Ino, Tičino aukštupiai. Upės turi didelį nuolydį, slenkstėtos. Taip pat daug ežerų: Ženevos, Bodeno, Madžorės (visi Šveicarijos pasienyje), Ciuricho, Keturių Kantonų, Lugano, Nešatelio.

Miškai užima 24,5 % šalies teritorijos. Kalnų šlaituose iki 1000 m auga plačialapių (bukų, ąžuolų), 1000–1500 m aukštyje − mišrūs, aukščiau − spygliuočių (eglių, kėnių, pušų, maumedžių) miškai, 2400–2800 m − subalpinės ir alpinės pievos, rododendrų, azalijų, kadagių krūmokšniai. Kalnuose yra rudųjų lokių, kiaunių, vilpišių, ožių, gemzių, lapių, kiškių, švilpikų. Iš paukščių gyvena kilnieji ereliai, kurtiniai, strazdai, prie upių ir ežerų − kirai. Yra įkurtas Engadino nacionalinis parkas (169 km²).

Šveicarija − kalnuota šalis. Jos didumą užima Alpės: Monte Roza masyvas (jame yra aukščiausias Šveicarijoje Diufūro kalnas (4634 m), Berno, Glarno, Leponto, Retijos Alpės. Svarbiausios perėjos yra šios: Didžioji Sen Bernaro (2469 m), Furko (2436 m), Sen Gotardo (2108 m), Simplono (2005 m). Prancūzijos pasienyje − Juros kalnai (Mon Tandro kalnas, 1683 m). Žemiausias taškas yra Madžiorės (Maggiore) ežeras (193 m)

Trečdalį Šveicarijos ploto – tarp Alpių ir Juros kalnų, nuo Ženevos iki Bodeno ežero – užima Vidurio plokščiakalnis, arba Šveicarijos plynaukštė. Tai – pagrindinė šalies gyvenamoji erdvė su didžiule pramonės, transporto ir bioprodukcinio ūkio koncentracija.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Klimatas Šveicarijoje vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į kontinentinį. Ryškus vertikalus zoniškumas. Šveicarijos plokščiakalnyje sausio vidutinė temperatūra nuo 0 iki −2, liepos 17 d.—19 °C, kalnuose atitinkamai nuo −3 iki −10 ir 5—15 °C.

Kritulių plokščiakalnyje iškrinta 700–1200 mm per metus. Alpių priešvėjiniuose šlaituose iki 3000 mm, pavėjiniuose šlaituose ir slėniuose 1000–1500 mm. Sniego riba yra 2800—3300 m aukštyje. Būdingi nuotėkiniai vėjai; jie staigiai pakeičia oro temperatūrą, sukelia sniego griūtis. Ledynai užima 1950 km²; yra apie 140 didelių slėnių ledynų (didžiausias Alečo ledynas), daug kabančiųjų ir karų ledynų.

Vidutinių platumų, pereinantis iš jūrinio į žemyninį. Būdingos šiltos, drėgnos vasaros ir saulėtos žiemos. Vidutinė sausio temperatūra Ženevoje yra +1, Berne – 0, Ciuriche – -1,5 laipsnių pagal Celsijų. Vidutinė liepos mėn. temperatūra Ženevoje – +19, Ciuriche – +17,5, Berne – +18,5 laipsnių pagal Celsijų.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Omega Speedmaster šveicariškas laikrodis, kuri mūvėjo astronautai per Apollo misijas į Mėnulį.
Pagrindinis straipsnis – Šveicarijos ekonomika.

Šveicarija laikoma labiausiai ekonomiškai išsivysčiusi ir turtingiausia pasaulio valstybė. Pagal BVP, kuris 2007 m. siekė 424 milijardų JAV dolerių, ji buvo 20 vietoje ir 4 pagal BVP vienam gyventojui tenkant 58 084 JAV dolerių. Pasaulio ekonomikos forumo pranešime (Global Competitiveness Report) 2009–2010 m. kuris matuoja šalių konkurencingumą, Šveicarija užėmė pirmąją vietą prieš JAV ir Singapūrą[8]. Šveicarijos ekonomika yra viena iš labiausiai stabiliausių pasaulio ekonomikų. Kaip sėkmės veiksnys ypač pasižymi kainų stabilumas. 2008 m. metinė infliacija sudarė 2,4 %, pirmą kartą nuo 1994 m. siekė virš 1,8 %[9].

Labiausiai vertinami, Šveicariški prekių ženklai ir įmonės yra laikomos: Nescafé (Nestlé), „Credit Suisse“, UBS, Zurich. Šalyje gaminami pasaulyje garsėjantys mechaniniai laikrodžiai, programinio valdymo staklės, matavimo prietaisai ir kiti aukštos kokybės gaminiai. Šveicarijoje įsikūrę daug stambių bankų. Svarbiausias bankininkystės centras – Ciurichas.

Valstybės biudžeto išlaidos 2009 m. sudarė 179,5 mlrd. JAV dolerių, o valstybės pajamos 178,5 mlrd JAV dolerių. Biudžeto deficitas buvo 0,2 % Bendrojo vidaus produkto.[10]. Valstybės skola 2009 m. sudarė 198,4 mlrd. JAV dolerių arba 40,5 % bendrojo vidaus produkto[10].

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Šveicarijos demografija.

Kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Kalbų pasiskirstymas:
Vokiečių (63,7 %), Prancūzų (20,4 %),
Italų (6,5 %), Retoromanų (0,5 %)

Valstybinės kalbos – vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų. Vokiškai kalba 63,7 % gyventojų, daugiausia centrinėje ir šiaurinėje dalyje, nors nemažai kalbančių rytinėje dalyje. Vakarinėje dalyje (ypač Ženevos apylinkėse) daugiausia kalbama prancūzų kalba (20,4 % visoje šalyje). Šalies pietuose kalbama itališkai (6,5 % visų Šveicarijos gyventojų), o rytuose vietomis išsidėstę retoromanų kalba (0,5 % gyventojų) šnekantys žmonės[11]. Kitos plačiau paplitusios kalbos yra serbų-kroatų (1,4 %), albanų (1,3 %), portugalų (1,2 %), ispanų (1,1 %), anglų (1 %) ir turkų (0,6 %).

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Religijų pasiskirstymas 2008 metais (protestantai, katalikai)

2000 metais 79, 2 % gyventojų buvo krikščionys (41,8 % – Romos katalikai, 35,3 % – protestantai, 1,8 % – stačiatikiai), 11,1 % – ateistai, 4,3 % – musulmonai, 0,2 % – judėjai[12].

Pasak 2005 metų Eurobarometer apklausos[13], 48 % Šveicarijos gyventojų tiki į Dievą, 39 % tiki tam tikra dvasine ar gyvenimo jėga ir 9 % yra ateistai. Likę 4 % į klausimą neatsakė.

Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2007 m. Šveicarijoje gyveno maždaug 1,7 milijono užsieniečių (22,4 % visos šalies populiacijos)[14]. Iš jų 60 % buvo Europos Sąjungos arba ELPA šalies piliečiai[15]. Tarp jų buvo 295 507 italai, 224 324 vokiečiai, 196 078 Serbijos ir Juodkalnijos piliečiai; 193 299 portugalai, 83 129 prancūzai, 75 382 turkai, 66 519 ispanai ir 60 509 makedonai. 109 113 gyventojų buvo iš Azijos šalių, 69 010 – iš Amerikos žemynų, 66 599 – iš Afrikos ir 3 777 – iš Okeanijos šalių.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Šveicarijos kultūra.

Šveicarijos kultūra yra veikiama kaimyninių šalių, bet laikui bėgant išsivystė ir savita kultūra. Dėl šalies pasiskirstymo į skirtingų kalbų ir kultūrų regionus, sunku kalbėti apie vieną Šveicarijos kultūrą. Didieji trys kalbų regionai yra veikiami kaimyninių šalių, o retoromaninė kultūra – ne.

Šveicarijoje gimė ir kūrė tokie žymūs žmonės kaip:

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Frydrichas Diurenmatas žymus šveicarų dramaturgas, publicistas, dailininkas ekspresionistas. Rašė vokiečių kalba.

Kadangi Šveicarijoje yra keturios nacionalinės kalbos, dažnai Šveicarijos literatūra yra skirstoma į keturias sritis: vokiečiakalbę, prancūzakalbę, italekalbę ir retoramanišką literatūrą. Jau viduramžiais, skirtinguose vienuolynuose, atsirado įvairių literatūros kūrinių: Muri Vienuolyne 1250 m. seniausias vokiečių kalba Velykinis žaidimas ir vėliau Sankt Galeno vienuolyne pirmasis Kalėdinis žaidimas. Nors vokiečiakalbė Šveicarijos literatūrą, daugiausiai buvo užgožta Vokietijos literatūros, tačiau yra keletas autorių kūrinių, kurie yra žinomi visose vokiškai kalbančiose šalyse tarp jų: Friedrich Glauser, Johanna Spyri, Frydrichas Diurenmatas, Maksas Frišas, Hermanas Hesė, Adolf Muschg, Jeremias Gotthelf, Gottfried Keller ir Conrad Ferdinand Meyer.

Rašoma, priešingai nei muzikoje, kuri dažnai dainuojama skirtingais dialektas, beveik vien tik Šveicarijos vokiečių aukštaičių kalba.

Svarbūs literatūros renginiai Šveicarijoje yra Zoloturno literatūros festivalis (vok. Solothurner Literaturtage) ir Bazelio knygų ir literatūros festivalis (vok. Buch- und Literaturfestival Basel).

Dailė[taisyti | redaguoti kodą]

XVI a. Šveicarijos tapybą labai stipriai paveikė Protestantizmas. Nuo to laiko, kai kurie šveicarų tapytojai, gavo tarptautinį pripažinimą. Johanui Heinrichui Foseliui, XVIII a. Anglijoje pasivadinus Henry Fuseli, pavyko įgyti didelę šlovę jo tapytais groteskiniais ir fantastiniais paveikslais. XIX a. garsūs menininkai buvo Arnold Böcklin, Albert Anker ir Ferdinand Hodler. Alberto Giacometti XX a. tapo žinomas tarptautiniu mastu. Jean Tinguely žavėjo žmones su kompleksais judančiomis skulptūromis iš metalo laužo. Paul Klee yra kartais laikomas svarbiausiu Šveicarijos tapytoju.

Muzika[taisyti | redaguoti kodą]

DJ BoBo pasirodymo metu.

Šveicarija paprastai nėra laikoma viena iš didžiausių muzikos tautų. XX a. visgi buvo garsių šveicarų kompozitorių. Artūras Honegeris, Othmar Schoeck ir Frank Martin užsitarnavo tarptautinę šlovę. Liucernoje kasmet vyksta tarptautinis muzikos festivalis Liucernos festivalis. Taip pat ir kitose vietose yra panašūs renginiai. Montrė džiazo festivalis, kuris vyksta Montrė mieste, taipogi yra gerai žinomas.

Šveicarijoje ir užsienyje garsi ir labai mėgstama yra (moderni) folk (liaudiška) muzika (pagr. muzikos instrumentai: nedidelis Akordeonas, kitaip vadinamas Schwyzerörgeli (dar kitaip tariant „Armonikėlė“), Kontrabosas ir Klarnetas, taip pat Alpių Ragas, Cimbolai ir Violenčelė). Šveicarijoje populiarus Tyrolietiškas Dainavimas (Jodleris) ir Šveicarijos Kariuomenės Orkestrai. Nemažai atlikėjų yra jaunų, kurie atlieka šią įvairią gražią ir įdomią akustinę muziką. Iš labiau žinomų grupių yra tokie: Heimisbach, Alpenland, Lasenberg, Oberalp, Campagna, Stockenfluh, Stockhorn, Carlo Brunner, Gody Schmid, Oeschs die Dritten, Bächlegruess, Spychergruess, Aentlibuecher Giele, Shwarszsee, Chummigruess, Älplerfründe Eggiwil, Benz Hefti & Daniel Kissling, Ländlerbuebe Biel, Rinerhorn, Swiss Ländler Gamblers, Trio Seebärggruess, Walopsee, Hausi Brog, Via Mala ir daugelis kitų. Folk muzikos pagr. stiliai: Schottisch (šokis), ländler (taip pat šokis), mazurka, polka ir valsai bei kiti folk muzikos stiliai.

Nuo 1950-ųjų m. Šveicarijoje aktyviai yra kuriama pop ir roko muzika. Sėkmingiausi šveicarų pop ir roko muzikantai yra tokie kaip: DJ BoBo, Polo Hofer, Patrick Nuo, Stephan Eicher, Krokus, Yello, The Young Gods, Gotthard, Sina ir Andreas Vollenweider. Daugelis iš jų sulaukė sėkmės kitose šalyse, o kai kurie, pavyzdžiui: Polo Hofer, Züri West, Patent Ochsner, Stiller Has ir Sina dėl dainavimo dialektu yra populiarus tik Šveicarijoje. Eurovizijos dainų konkursą Šveicarija laimėjo du kartus: 1956 m. ir 1988 m. Taipogi žinomos yra, visų kalbų regionų, įvairios liaudies dainos ir liaudies muzika. Šalyje taip pat yra populiarus Hiphopas. Iš vokiškai kalbančio Šveicarijos regionų žymiausi atlikėjai yra Gimma, Bligg ir Sektion Kuchikäschtli, o iš prancūziškai kalbančių Šveicarijos regionų Stress ir Sens Unik.

Taip pat Šveicarija yra žinoma dėl labai garsaus techno muzikos renginio, kuri yra rengiamas Ciuriche, Street Parade. Tai yra antras pagal dydį pasaulyje techno renginys (apie milijonas lankytojų).

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Buvusi UBS būstinė dabar Tarptautinių atsiskaitymų banko būstinė Bazelyje (Architektas: Mario Botta).

Kadangi Šveicarija Naujaisiais laikais buvo neutrali šalis ir jos nepalietė didieji karai, šalyje išliko labai daug senu ir autentiškų pastatų.

Romaninis XII a. stilius atsispindi Bazelio, Siono, Kūro, Ženevos ir Lozanos miestų katedrose. Šis prabangus stilius dažnai taip pat atsispindi daugelyje rūmų ir pilių, kurios yra ganėtinai gerai išsilaikiusios, architektūroje. Šafhauzeno, Cugo ir Ciuricho katedros yra pastatytos gotikiniu, o Einsiedeln, Sankt Galeno ir Zoloturno baroko stiliumi.

Renesanso laikotarpių buvo daug architektų, ypač iš Tičino kantono, kurie Italijoje ir Rytų Europoje sukūrė daug svarbių pastatų.

Žinomiausias ir svarbiausias šveicarų architektas buvo Le Corbusier. Atelier 5, Mario Botta ir Diener & Diener yra kiti žinomi, šio laikotarpio, šveicarų architektai, kurie prisidėjo prie šiuolaikinės kitų šalių architektūros. Architektai Jacques Herzog ir Pierre de Meuron (Herzog & de Meuron) pastaraisiais metais, pasižymėjo Šiuolaikinėje architektūroje sukurdami tokius statinius kaip Tate muziejaus Tate Modern padalini Londone ir Nacionalinį Pekino stadioną („Paukščių lizdas“). Jie taip pat gavo Prityker architektūros premiją (angl. Pritzker Architecture Prize). Peter Zumthor, kurio žinomiausias statinys yra Therme Vals, taip pat yra Prityker architektūros premijos laureatas. Goetheanum, kuris buvo pastatytas 1928 m. Dornache, netoli Bazelio yra vienas iš pirmųjų gelžbetonio pastatų. Jis, su savo skulptūrinę forma, yra vienas geriausiai žinomų ekspresionizmo ir organinės architektūros pastatų.

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Šveicarijoje 1954 m. vyko V pasaulio futbolo čempionatas, o 2008 m. – XIII Europos futbolo čempionatas (kartu su Austrija).

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Federal Constitution, article 4, "National languages" : National languages are German, French, Italian and Romansh; Federal Constitution, article 70, "Languages", paragraph 1: The official languages of the Confederation are German, French and Italian. Romansh shall be an official language for communicating with persons of Romansh language.
  2. http://de.wikipedia.org/wiki/Hauptstadtfrage_der_Schweiz "Hauptstadtfrage"
  3. Die Schweiz hat kein eindeutig bestimmtes Staatsoberhaupt. Grundsätzlich ist die Bundesversammlung (Schweiz) unter dem Vorbehalt der Rechte von Volk und Ständen die oberste Macht im schweizerischen Staat (Art. 148 Abs. 1 der Schweizerischen Bundesverfassung), der Nationalratspräsident gilt demzufolge im Volksmund als der «höchste Schweizer». Aufgaben eines Staatsoberhauptes (zum Beispiel bei Empfängen für ausländische Staatsoberhäupter) nimmt der Bundespräsident (Schweiz) als primus inter pares wahr, der zwar gemäss der Protokollarische Rangordnung (Schweiz) das höchste Amt der Schweiz ausübt, aber kein Staatsoberhaupt ist. Der Gesamtbundesrat als Kollektiv erscheint zudem aufgrund seiner Stellung de facto auch als Staatsoberhaupt.
  4. 4'128'491 ha (Bundesamt für Statistik – Bodennutzung, -bedeckung > Tabellen)
  5. "Population size and population composition." Swiss Federal Statistical Office. Swiss Federal Statistical Office, Neuchâtel: 2009. Nuoroda tikrinta 2009-08-27.
  6. "Switzerland." International Monetary Fund. Nuoroda tikrinta 2010-04-21.
  7. "Swiss and German cities dominate ranking of best cities in the world." Citymayors.com: 2009-04-28. Nuoroda tikrinta 2010-04-29.
  8. The Global Competitiveness Index 2009–2010
  9. Jahresteuerung in der Schweiz
  10. 10,0 10,1 The World Factbook
  11. Swiss Federal Statistical Office. "Languages and religions – Data, indicators." Nuoroda tikrinta 9 October 2007. The first number refers to the share of languages within total population. The second refers to the Swiss citizens only.
  12. CIA World Factbook section on Switzerland
  13. Social values, Science and Technology|1.64 MiB, Eurobarometer, June 2005.
  14. Ausländerinnen und Ausländer in der Schweiz – Bericht 2008 (German) (1196 KiB), Swiss Federal Statistical Office, page 12.
  15. Ausländerinnen und Ausländer in der Schweiz – Bericht 2008 (German) (1196 KiB), Swiss Federal Statistical Office, page 72.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje: sugrįžimų apybraižos (sud. Jūratė Caspersen). – Kaunas: Naujasis lankas, 2009. – 240 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-03-561-9

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Šveicarija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Šveicarija

Bendros nuorodos

Istorija

Geografija

Transportas



Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.