Bendrasis vidaus produktas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
CIA World Factbook statistika 2008 m. bendro nominalios vertė BVP (apačioje) palyginimas su perkamosios galio pariteto pakoreguotu BVP (viršuje)

Bendrasis vidaus produktas (BVP) (angl. Gross Domestic ProductGDP) yra vienas iš pagrindinių rodiklių, rodančių šalies ekonomikos išsivystymo lygį. Bendrasis vidaus produktas yra apibrėžiamas kaip galutinė prekių ir paslaugų sukurtų šalyje rinkos vertė per tam tikrą laiko tarpą.

BVP gali būti apskaičiuojamas trimis metodais per tam tikrą laikotarpį sumuojant:

  • sukurtą pridėtinę vertę (gamybos metodas);
  • patirtas išlaidas (išlaidų metodas);
  • gautas pajamas (pajamų metodas).

Dažniausiai naudojamas būdas matuoti ir suprasti BVP yra išlaidų metodas:

BVP = vartojimas + investicijos + valstybės išlaidos + (eksportasimportas)

Apibrėžimas[taisyti | redaguoti kodą]

Bendrasis vidaus produktas (BVP) – bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje.

Kitaip, BVP – pajamos, gautos šalies viduje (kai neapskaitomas ekonominių užsienio ryšių saldas). Iš esmės, bendrasis vidaus produktas artimas bendrajam nacionaliniam produktui.

Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) rinkos kainų suma; tai konkrečios šalies piliečių gautos pajamos.

BVP skaičiavimas[taisyti | redaguoti kodą]

ES šalys pagal BVP 2009 m.
Lietuvos RBVP padidėjimo tempai 1996-2008 m.

Ekonominėje geografinėje praktikoje svarbiausiu vystymosi lygio rodikliu yra BVP vienam gyventojui. BVP skaičiavimas – sudėtinga procedūra. Skaičiavimo rezultatai labai priklauso nuo to, kokia metodika yra naudojama. Dažniausi metodai:

  • einamojo valiutų kurso metodas,
  • paritetinės perkamosios galios metodas.

Einamojo valiutų kurso metodas[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausiai naudojamas BVP nominalinėje išraiškoje, kada BVP, paskaičiuotas nacionaline valiuta, perskaičiuojamas į dolerius pagal oficialų nacionalinės valiutos ir dolerio kursą. Toks skaičiavimas formalus: dolerio kursas ne visada atitinka realų perkamąjį valiutos pajėgumą įvairiose šalyse.

Pavyzdžiui, amerikietis pensininkas neišgyvens ir kelių dienų už maždaug 70-80 dol. pensiją, tenkančią per mėnesį vienam Baltarusijos pensininkui. Šioje šalyje tokia suma nors ir „elgetiška“, bet visgi yra pragyvenimo šaltinis šimtams tūkstančių pagyvenusių žmonių.

Paritetinės perkamosios galios metodas[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl paminėtų trūkumų, naudojamas rodiklis – BVP pagal faktinį perkamąjį pajėgumą (kartais jis vadinamas BVP pagal paritetinę perkamąją galią arba liaudiškai – perkamasis pajėgumas) – palyginti neseniai labai plačiai naudojamas tarptautiniuose palyginimuose ir labai greitai pakeitė supratimą apie valstybių ekonominį lygį. Daugelis išsivysčiusių valstybių, ypatingai mažosios privilegijuotosios Europos nacijos, kur nacionalinių valiutų kursai dirbtinai pakelti (todėl ten viskas brangu), pagal BVP vienam gyventojui reitingus nukrito kiek žemyn, o kai kurios besivystančios valstybės (kurių vidinėje rinkoje paprasčiausios prekės palyginti pigios, nors nacionalinė valiuta dolerio atžvilgiu kotiruojama labai žemai) reitingų sąrašuose kiek pakilo į viršų.

Realusis BVP (uždaros ekonomikos sąlygomis)[taisyti | redaguoti kodą]

Realusis BVP (RBVP) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), suma, apskaičiuota bazinių metų (sugretinamosiomis) kainomis.

RBVP = \sum_{i=1}^N q_i p_i
RBVP1 – realusis bendras vidaus produktas esamaisiais metais;
q1, q2, …, qi – prekių kiekiai ataskaitiniais metais;
p1, p2, …, pi – prekių bazinių metų kainos;

Nominalusis BVP (uždaros ekonomikos sąlygomis)[taisyti | redaguoti kodą]

Nominalusis BVP (NBVP) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) suma, apskaičiuota faktiškomis kainomis.

NBVP = \sum_{i=1}^N q_i p_i
NBVP1 – nominalusis bendras vidaus produktas esamaisiais metais;
q1, q2, …, qi – prekių kiekiai ataskaitiniais metais;
p1, p2, …, pi – prekių einamųjų metų kainos;

Indeksai[taisyti | redaguoti kodą]

BVP nustatymui yra naudojami kainų lygiai, kurių kitimui apskaičiuoti dažniausiai naudojami šie indeksai:

  • BVP defliatorius (BVP kainų indeksas) – rodiklis, parodantis vidutinišką visų šalies prekių ir paslaugų kainų kitimą,
  • vartojimo prekių kainų indeksas (VPKI) – vidutinis vartotojų nupirktų prekių ir paslaugų kainų lygis, apskaičiuojamas lyginant fiksuoto skaičiaus pirmojo būtinumo vartojimo prekių ir paslaugų vartotojo krepšelio vertinę išraišką atskirais laikotarpiais.

Vartotojo krepšelis[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje šiuo metu VKI apskaičiavimams suformuotą „vartojimo krepšelį“ sudaro 532 vartojimo prekės ir 129 paslaugos. Kiekvieną mėnesį informacija apie prekių ir paslaugų kainas renkama iš 19 teritorinių vienetų, apimančių daugiau kaip 3300 prekybos ir paslaugų sferos įmonių.

Bendrojo vidaus produkto nustatymo būdai[taisyti | redaguoti kodą]

Gamybos metodas[taisyti | redaguoti kodą]

BVP gali būti apibūdinamas kaip visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per metus, suma. Galutinis produktas – tai prekė ar paslauga, skirta vartojimui; ji neduodama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti.

Galutinėmis prekėmis kaip išimtis laikomos investicinės prekės. Didėjant gamybos specializacijos lygiui, daugelis gaminamų produktų pereina kelias gamybos stadijas įvairiose firmose, kol galų gale tampa galutiniais produktais ar paslaugomis. Jei šalies metinio produkto apimtis būtų nustatoma kaip tais metais pagamintų visų prekių ir paslaugų kainų suma, tuomet dalies prekių ir paslaugų vertė būtų keliskart įskaičiuota į BVP. Taigi, apskaičiuojant BVP pagal nacionalinių sąskaitų metodiką, tarpinio produkto vertė turi būti eliminuojama (tarpinis produktas – tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas). Pakartotinio prekių ir paslaugų apskaičiavimo išvengiama, jei nustatant BVP sumuojama kiekviename gamybos etape sukurta pridėtinė vertė (pridėtinė vertė – skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos ir rinkos kainos bei gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų).

Visos šalies mastu BVP apimtį nustatant gamybos būdu, sumuojama pridėtinė vertė, sukurta tik kiekvienoje tos šalies ekonomikos šakoje.

Taigi, į BVP įskaičiuojama:

  1. galutinių prekių vertė (atėmus importuotų prekių ir žaliavų vertę), pagaminta analizuojamaisiais metais,
  2. vertė kai kurių prekių bei paslaugų, kurios kuriamos ir teikiamos vartotojui nemokamai, be jų pirkimo - pardavimo.

Į BVP apimtį neįskaičiuojama:

  1. nelegalių sandėrių, šešėlinės ekonomikos veiklos rezultatai,
  2. negamybiniai sandėriai (senų vadovų vertybinių popierių pardavimas, finansiniai sandėriai).

Išlaidų apskaitos metodas[taisyti | redaguoti kodą]

Išlaidų metodu BVP nustatomas kaip galutinė įvairios paskirties prekių paklausa, t. y. kaip visų ekonomikos sektorių išlaidos. Šių išlaidų rūšys:

  1. namų ūkių vartojimo išlaidos (C – consumption) – vartotojų piniginių išlaidų galutinėms prekėms bei paslaugoms pirkti suma. Tai gali būti trumpalaikio vartojimo prekės (maistas, rūbai), ilgalaikio vartojimo reikmenys (šaldytuvai, automobiliai ir t. t.), paslaugos (bankų, kirpyklų paslaugos, juridinės konsultacijos);
  2. investicijos (I – investment) – tai firmų išlaidos naujoms įmonėms statyti, įrenginiams pirkti, gatavų prekių atsargoms papildyti; pagal kilmę investicijos gali būti vidaus ir išorės (užsienio kapitalo). Firmų investicijos vadinamos bendrosiomis privačiomis vidaus investicinėmis išlaidomis; vyriausybės investicinės išlaidos į šias išlaidas nepatenka;
    • bendrosios privačios vidaus investicijos – visos per metus pagamintos investicinės prekės, neatsižvelgiant į jų paskirtį (į tai, ar jos buvo skirtos gamybai plėsti, ar tik pakeitė senas nusidėvėjusias darbo priemones). Jos susideda iš atstatomųjų investicijų (investicijų, atstatančių nusidėvėjusias darbo priemones) ir grynųjų privačių vidaus investicijų (investicijų, skirtų naujoms papildomoms darbo priemonėms įsigyti);
  3. vyriausybės išlaidos (G – government) – tai centrinės ir vietinės valdžios institucijų išlaidos baigtinėms prekėms bei paslaugoms, taip pat darbo jėgai įsigyti ar naudoti. Šios išlaidos susideda iš dviejų dalių: išlaidų esamam vartojimui valstybės finansuojamose įstaigose, bei investicinių išlaidų (valstybinių ligoninių statyba, kelių tiesimas ir pan.). Valstybė įvairiais atvejais atskiriems asmenims, šeimoms bei organizacijoms be jokio ekvivalento teikia piniginę paramą – moka transferinius mokėjimus. Valstybės mokami transferiniai mokėjimai nepadidina BVP, o tik jį perskirsto, todėl jie neįtraukiami į valstybės išlaidas, nustatant BVP kaip atskirą G dalį.
    Taigi, jeigu nagrinėjama uždara mišrioji ekonomika, neturinti ryšio su aplinkiniu pasauliu, arba jeigu abstrahuojamasi nuo ryšio su užsienio šalimis, tai BVP, apskaičiuojant išlaidų būdu, būtų išreiškiamas šia formule:
    • C + I + G
  4. Nagrinėjant atviros ekonomikos modelį, įvertinamos užsienio sektoriaus išlaidos – prekių ir paslaugų grynasis eksportas. Prekių ir paslaugų grynasis eksportas – šalies eksporto (prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje, bet parduotų užsienyje) ir importo (prekių ir paslaugų, pagamintų užsienyje, bet nupirktų naudoti kitoje šalyje) skirtumas:
    • NX = EX – IM
    • čia NX – prekių ir paslaugų grynasis eksportas;
      EX – prekių ir paslaugų eksportas;
      IM – prekių ir paslaugų importas.

Taigi, susumavus visų keturių ekonomikos sektorių išlaidas apskaičiuojamas BVP atviros ekonomikos sąlygomis:

  • C + I + G + NX

Pajamų apskaitos metodas[taisyti | redaguoti kodą]

Nustatant BVP apimtį pajamų būdu, sudedamos visos šalyje uždirbtos pajamos, kurias gauna gamybos veiksnių savininkai už savo paslaugas. BVP glaudžiai susijęs su grynosiomis vidaus pajamomis (GVPaj), o tai yra visos gamybos veiksnių pajamos šalyje per metus.

Darbo ir kapitalo pajamos turi keturias sudedamąsias dalis:

  1. samdomųjų darbuotojų darbo užmokestis (W – wages) – tai išmokos darbuotojams už jų darbo jėgos kaip gamybos veiksnio panaudojimą,
  2. nuomos pajamos (R – rent income) – tai žemės ar kito nekilnojamojo turto nuosavybės pajamos,
  3. palūkanos (I – interest) – pajamos, gautos už paskolintus pinigus; tai pinigų skolinimosi kaina,
  4. pelnas (П – profit) – tai įvairių tipų firmų (individualių, partnerinių įmonių ar akcinių bendrovių) grynosios pajamos, liekančios padengus gamybos kaštus.

Taigi, GVPaj nėra lygios BVP. Nustatant BVP pajamų būdu, prie vidaus pajamų dar pridedami du elementai, nesusiję su pajamų paskirstymu gamybos veiksniams: tai kapitalo nusidėvėjimo išlaidos (amortizacija) ir netiesioginiai mokesčiai (Ti – taxes indirect). Kadangi dalis galutinių prekių vertės įgyja amortizacijos (De – depreciation) formą, t. y. pasireiškia kaip suvartoto kapitalo atstatymas, rodantis per metus suvartoto kapitalo vertę, todėl amortizacinės lėšos nepriskiriamos kuriam nors gamybos veiksniui kaip jo pajamos; jos vėl investuojamos į gamybą, išsaugant pradinį gamybos priemonių darbinį pajėgumą. O netiesioginius mokesčius gaminamai produkcijai (mokesčius, kuriuos vyriausybė uždeda prekėms ir paslaugoms) nustato vyriausybė, todėl jie įtraukiami į firmos gamybos kaštus ir jų dydžiu padidėja pagamintos prekės rinkos kaina. Šie mokesčiai apima: pridėtinės vertės mokestį, pardavimo mokestį, turto ir licencijų mokesčius, akcizus, muitus ir t. t. Netiesioginiai mokesčiai šalies požiūriu yra pirminės valstybės pajamos.

Taigi, BVP apskaičiuojant pajamų metodu, rinkos kainomis yra per metus gautų darbo užmokesčio, palūkanų, rentos, pelno, nusidėvėjimo (amortizacijos) bei netiesioginių mokesčių suma. Tačiau jeigu vyriausybė teikia subsidijas iš valstybės biudžeto konkrečioms prekėms ar paslaugoms, tai tų subsidijų suma atimama iš netiesioginių mokesčių sumos, kadangi jos yra įskaitomos į pajamas, bet nėra gaminamo produkto kainos dalis:

BVP apskaitos išlaidų ir pajamų metodai – tai du skirtingi požiūriai į BVP, kadangi tai, ką vartotojas išleidžia įgydamas produktą, gauna kaip pajamas tie, kurie dalyvavo šį produktą gaminant. Lygybė tarp išlaidų ir pajamų visada yra todėl, kad balansuojantis elementas yra pajamos, kurios lieka padengus gamintojo išlaidas darbo užmokesčiui, nuomos mokesčiui bei palūkanoms.

Skaičiavimo atsiradimo istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Skaičiuoti nacionalinę gamybą XX a. 4-ajame d - metyje pradėjo ekonomistas Saimonas Kuznetsas (angl. Simon Kuznets), dirbęs JAV Komercijos departamente. Pirmieji nacionalinių pajamų paskaičiavimai padaryti Kuznetso 1934 metais. Tada pirmą kartą buvo apskaičiuotos nacionalinės pajamos. Jis apskaičiavo JAV nacionalines pajamas iki 1869 metų. Pirma ataskaita apie nacionalines pajamas ir gamybą už 1929–1935 buvo pateikta JAV Kongresui 1937 metais. Iki tol niekas neturėjo tikslesnių duomenų apie šalies ekonominį pajėgumą, terminas makroekonomika iki 1939 metų buvo nenaudojamas. 1971 metais Saimonui Kuznetsui paskirta Nobelio premija. Iki 1991 metų bendrasis nacionalinis produktas buvo pagrindinis rodiklis makroekonominiuose tyrimuose. Bendrasis vidaus produktas tapo pagrindiniu rodikliu skaičiuojant atsiskaitymus su Jungtine Tautų Organizacija.

Valstybių sąrašai pagal BVP[taisyti | redaguoti kodą]