Komunizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Paminklas Indijos komunistams

Komunizmas (iš lot. communis 'bendras') – marksistinėje teorijoje – visuomeninė-ekonominė santvarka, pagrįsta visuomenine gamybos priemonių nuosavybe, turėsianti pakeisti kapitalizmą. Šiuo vardu taip pat vadinamas mokymas apie komunistinės santvarkos įtvirtinimo sąlygas [1].

Ši santvarka turėtų pasižymėti tuo, kad:

  • Komunistinėje visuomenėje nebėra išnaudojimo, žmogus neišnaudoja kito žmogaus;
  • Nebeegzistuoja visuomenės pasidalijimas į klases;
  • Nebėra susvetimėjimo tarp žmonių;
  • Nebėra žmogaus susvetimėjimo su darbu ir darbo vaisiais;
  • Visos visuomenės tobulėjimo sąlyga tampa kiekvieno visuomenės nario kaip individo tobulėjimas[2];
  • Žmogus išreiškia save kaip žmogų, kaip rūšinę būtybę [3].
  • Įgyvendinamas gėrybių paskirstymo principas „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikus“[4].
  • Nebėra nacijų, tautybių, kadangi jos natūraliai išnyksta, egzistuoja viena pasaulinė kultūra. Tradicinę patriarchalinę šeimą keičia naujo tipo šeimyna, kurioje nebelieka ekonominių santykių.

Šios būsenos bruožai išvedami iš dabartinės būsenos – kapitalizmo – analizės (pateikiamos, visų pirma, Marxo „1844 metų filosofiniuose-ekonominiuose rankraščiuose“ ir „Kapitale“) ir įžvalgos, kur link jis vystosi. Iki šiol nei vienoje valstybėje komunizmas nebuvo suformuotas ir praktiškai nei viena egzistavusi valstybė nesiskelbė esanti „komunistinė“. TSRS, Kinijos ar kitos šalys Vakaruose buvo vadinamos „komunistinėmis“ todėl, kad valdžią tose šalyse turėjo partijos, vadinančios save „komunistinėmis“. Tačiau toks valstybių apibūdinimas nesutapo nei su komunizmo teorija, nei su tų šalių vidaus politika ir oficialiu santvarkos pavadinimu.[5] Išsireiškimas „komunistinė valstybė“ yra contradictio in terminis.

Idėjos raida[taisyti | redaguoti kodą]

Laisvės ir lygybės idėjos glūdėjo Vakarų civilizacijos tradicijoje. Leninas savo „Filosofiniuose sąsiuviniuose“ teigia, jog egalitarinę liniją graikų filosofijoje labiausiai gynė Demokritas, kuris teigė, jog „skurdas demokratijoje yra tiek pat geriau už turtą tironijoje, kiek laisvė yra geresnė už vergiją“.

Kriščionybei taip pat nesvetimas polinkis į egalitarzimą ir komunizmą. Jėzus Kristus propagavo prigimtinės lygybės idėją, internacionalizmą, žmones vadino „Dievo avinėliais“, šitaip parodydamas, jog jam neturi reikšmės nei žmonių tautybė, nei rasė, nei socialinė padėtis. Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako savo mokiniams: „lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“. Vyskupas Dom Helder Camara yra pasakęs: „kai aš duodu vargšams maisto, jie vadina mane šventuoju. Kai aš klausiu, kodėl jie neturi maisto, jie vadina mane komunistu“.

XVIII–XIX amžiaus pradžioje susiformavo vadinamasis „utopinis socializmas“, kurio centrinė idėja buvo sukurti idealią visuomenę. Vienas iš jo pradininkų, prancūzų filosofas Saint Simone idealią visuomenę įsivaizdavo kaip krikščionišką broliją.

XIX amžiuje prasidėjo mokslinio socializmo etapas ir netrukus atsirado du filosofai, atskirai vienas nuo kito bandę sukurti mokslinį socializmo projektą: pozityvizmo pradininkas A. Comte ir marksizmo pradininkas K. Marx.

Klasikinio komunizmo pradininkais laikomi Karlas Marksas (1818–1883) ir Frydrichas Engelsas (1820–1895). Jų idėjos remiasi kapitalizmo kritika, prigimtine lygybe, skelbia privačios nuosavybės nereikalingumą (ateityje), beklasės visuomenės (pagrįstos gamybos priemonių bendra nuosavybe ir lygiu produkcijos padalijimu) susikūrimo būtinybę. Marksas ir Engelsas manė jog komunistinė revoliucija visame pasaulyje įvyks daugmaž vienu metu ir komunizmas bus sukurtas be „pereinamosos“ socializmo stadijos.

Leninas suskirstė komunizmo kūrimą į du etapus (fazes):

  • pirmoji fazė – socializmas, kai gėrybės pasidalinamos principu „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal darbą“
  • galutinė fazė – komunizmas, kuriame gėrybės dalijamos principu „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“.

Pasak V. I. Lenino, perėjimas prie skirtingų komunizmo fazių turi vykti pasiekus tam tikrą technologinį lygį ir sukaupus pakankamai materialinių resursų. Staigus perėjimas iš kapitalizmo santvarkos į socializmą vadinamas socialistine revoliucija.

Komunizmo atšakos[taisyti | redaguoti kodą]

Monumentas komunizmo idėjoms Š. Korėjoje

Pasaulyje egzistuoja daug komunizmo atšakų. Visos jų teigia nekuriančios naujos komunizmo idėjos, o tiesiog tęsiančios Markso, Engelso mintis. Dažniausiai remiasi vieno ar kito komunisto interpretacijomis. Populiariausios komunizmo srovės:

Taikymas[taisyti | redaguoti kodą]

Sovietų Sąjunga[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Sovietų Sąjunga

Šios šalies valdžia oficialiai, pagal konstituciją, priklausė taryboms, neoficialiai, vyravo vienpartinė (nomenklatūros) diktatūra. Valdžia rėmėsi centralizuotu rinkos planavimu ir valstybine turto nuosavybe. Daugelio komunistinių judėjimų atstovai, pvz., trockistai teigė, jog sovietų politinė santvarka prieštaravo marksizmui bei leninizmui, todėl teigė, jog SSRS socializmas niekada sukurtas nebuvo. Pati SSKP teigė sukūrusi socializmą ir „statanti“ (kurianti) tikrąjį komunizmą.

SSRS politika buvo paremta vadinamu marksizmu-leninizmu, tai yra marksizmas su Lenino bei jo sekėjų interpretacijomis. Kritikai skirtingais SSRS laikotarpiais vedamą ideologinę politiką vadino stalinizmu ar sovietiniu komunizmu[6].

Kinija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Kinijos Liaudies Respublika

Šalys kurias valdė ar dar valdo Komunistinės partijos

Kinijos politika buvo paremta maoizmu. Nors daug kuo priminė SSRS (vienpartinė sistema – Komunistų partija, planinė ekonomika), iš esmės politika labai skyrėsi nuo SSRS[reikalingas šaltinis], Stalinas Mao Dze Duną kartą netgi yra pavadinęs ridikėliu – „iš išorės raudonas, o viduje baltas“. Maoizmas remia rinkos santykius, palaiko verslą ir skelbia klasių taiką.

Sovietų Sąjungoje Kinijos komunistų partijos politika buvo kritikuojama – skelbiama, esą tai „antilenininė“ politika. Savo ruožtu Kinijoje buvo kritikuojama Sovietų Sąjungos komunistų partijos politika – skelbiama, esą tai „revizionistinė“ politika (buvo turima omenyje tai, kad Chruščiovas pasmerkė Stalino kultą, tuo „revizuodamas“ komunistų partijos nuostatas).

Komunistinės bendruomenės[taisyti | redaguoti kodą]

Pavienės entuziastų grupės taip pat bandė kurti pavienes komunistines bendruomenes kapitalistinėse valstybėse. Tokios bendruomenės vadinamos komunomis. Pirmoji buvo Paryžiaus komuna. Prie komunų prisijungdavo tik tie, kurie sutikdavo su komunos keliamais reikalavimais – taigi jos buvo paremtos savanoriškumu ir jose nebuvo prievartos. Dauguma komunų gyvavo kaip didelės šeimos. Skirtingai pagal komunos tipą, dauguma turėdavo bendrą ūkį bei kartu rūpindavosi vaikais. Nors kūrimosi pradžia neretai būdavo sėkminga, tokios bendruomenės paprastai ilgainiui vėl subyrėdavo į paskiras šeimas. Dažniausiai taip atsitinka pasitraukus bendruomenės lyderiui bei užaugus naujai kartai, kuri nebepalaiko komunos gyvenimo būdo. Būta ir atvejų, kai su komunomis tiesiog susidorodavo valstybinė valdžia.

Ilgalaikės komunos yra Izraelio kibucai.

Komunizmo kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Antikomunizmas.

Proletariato diktatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Antikomunistiniai kritikai pabrėžia, kad komunizmo kūrimą visada lydėdavo smurtas, tiek SSRS, tiek daugelyje kitų socialistinių respublikų vyko vadinamieji „socialiniai valymai“, kurių metu buvo susidorojama su buržuazija ir kitaminčiais. Dažnai socialistinė revoliucija baigdavosi pilietiniu karu. Ši kritika nėra visiškai teisinga, nes istorijoje yra buvęs ne vienas atvejis, kai socializmas laimėdavo demokratiniu keliu, pvz., rinkimuose laimėjus komunistams. Tokios socialistinės revoliucijos pavyzdžiai yra Nepalo Federacinė Demokratinė Respublika, kuriame 2008 m. rinkimus laimėjo maoistai, taip pat Kipras ir Čilė, pastarojoje 1970 m. prezidento rinkimus laimėjo komunistas Salvadoras Aljendė. Kaip teigė F. Engelsas, kuo žemesnis valstybės ekonominis ir kultūrinis išsivystymo lygis, tuo daugiau prievartos lydi socialistinę revoliuciją.

Dažnai antikomunistai socializmą kritikuoja kaip autoritarinį, totalitarinį ir antidemokratinį režimą, neteisingai suvokdami proletariato diktatūros esmę ir sutapatindami ją su autoritarine diktatūra. Komunizmo, kaip totalitarinio režimo suvokimas susiformavo vakaruose stalinizmo laikotarpiu, kas taip pat atspindi tik vienos komunistų srovės, stalinistų, pozicijas.

Utopiniuose romanuose kartais aprašoma kokia nors nuošali sala kur tremiami visi norintys gyventi kitaip[7], Tommaso Campanella net mini nevykusių individų savižudybes dėl visuomenės spaudimo[8]. Taigi nors Marksas bei Engelsas teigia jog sukūrus komunizmą diktatūra nebebūtų reikalinga, net šalininkai kai kada mano jog greičiausiai tebeegzistuotų kokia tai prievartos sistema, kad ir ribotai taikoma.

Ekonominis efektyvumas[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kurie ekonomistai abejoja ar be rinkos ir kainų įmanoma efektyviai nuspręsti kiek ir ko gaminti[9][10] mano jog tokioje santvarkoje technologinė pažanga bus lėta ar jos ir visai nebus,[11], mažės žmonių iniciatyva,[12][13][14] galimas ekonomikos smukimas,[15][16]. Abejojama ir ar tokia santvarka apskritai galima[9][10][11] ir ar jos socialiniai bei politiniai efektai būtų teigiami.[17][18][19][20]. Komunizmo šalininkai atsako jog vienas planuotojas, vienas šeimininkas bei stambūs ūkio bei gamybos vienetai kur galima taikyti dideles mašinas irgi turi privalumų kurie padėtų tokiai santvarkai būti efektyvesnei.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas komunizmas
Commons-logo.svg Vikiteka: Komunizmas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. Pasak Engelso, „komunizmas yra mokslas apie proletariato išsivadavimo sąlygas“. F.Engelsas. Komunizmo principai. 1-asis klausimas. [1]
  2. K. Marksas, F.Engelsas. Komunistų partijos manifestas [2]
  3. Erichas Fromas. „Karlo Marxo žmogaus samprata“, skyrius „Susvetimėjimas“ [3]
  4. K. Marx. „Gotos programos kritika“ [4]
  5. Vadinamųjų „komunistinio bloko valstybių“ konstitucijose buvo daugiausia įrašyti tik tai, kad jos socialistinės, kai kurios nevadino savęs ir socialistinėmis. Komunizmas jose buvo siekiamybė, o ne esanti būsena.
  6. Sovietų Sąjunga pati teigė sukūrusi tik socializmą kurio pagrindinis principas ne toks pats. Ši valstybė neteigė sukūrusi komunizmą.
  7. J.Jefremovas (1960). Andromedos ūkas (utopinis romanas)
  8. Tommaso Campanella (1602). Saulės miestas (utopinis romanas)
  9. 9,0 9,1 Von Mises, Ludwig (1990). Economic calculation in the Socialist Commonwealth (PDF), Ludwig von Mises Institute. Tikrinta 2008-09-08.
  10. 10,0 10,1 F. A. Hayek, (1935), „The Nature and History of the Problem“ and "The Present State of the Debate, " om in F. A. Hayek, ed. Collectivist Economic Planning, pp. 1–40, 201–43.
  11. 11,0 11,1 Milton Friedman. We have Socialism Q.E.D., Op-Ed in New York Times December 31, 1989 On Milton Friedman, MGR & Annaism Archived 29 liepos 2011 at WebCite
  12. Zoltan J. Acs & Bernard Young. Small and Medium-Sized Enterprises in the Global Economy. University of Michigan Press, page 47, 1999.
  13. Mill, John Stuart. The Principles of Political Economy, Book IV, Chapter 7.
  14. John Kenneth Galbraith, The Good Society: The Humane Agenda, (Boston, MA: Houghton Mifflin Co., 1996), 59–60."
  15. Hans-Hermann Hoppe. A Theory of Socialism and Capitalism http://www.mises.org/etexts/Soc&Cap.pdf[neveikianti nuoroda].
  16. Ludwig von Mises, Socialism (book)|Socialism: An Economic and Sociological Analysis, Indianapolis, IN: Liberty Fund, Inc.. 1981, trans. J. Kahane, IV.30.21
  17. F.A. Hayek. The Intellectuals and Socialism. (1949).
  18. Alan O. Ebenstein. Friedrich Hayek: A Biography. (2003). University of Chicago Press. ISBN 978-0-226-18150-9 p.137
  19. Friedrich Hayek (1944). The Road to Serfdom. University Of Chicago Press. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 978-0-226-32061-8“..
  20. Bellamy, Richard (2003). The Cambridge History of Twentieth-Century Political Thought. Cambridge University Press. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 978-0-521-56354-3“..