Romos sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Europos Ekonominės Bendrijos šalys įkūrėjos
Salė „Musei Capitolini“, kurioje buvo pasirašyta Romos sutartis (2004 m. nuotrauka)

Sutarties pasirašymo aplinkybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos Bendrijos sutarties pasirašymas buvo po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusių Europos bendradarbiavimo pastangų tęsinys, po to, kai nepavyko įkurti Europos Gynybos Bendrijos, nes atitinkamos sutarties neratifikavo Prancūzijos Nacionalinis susirinkimas. Buvo suprasta, kad Europos integracija lengviau bus realizuojama ekonominėje sferoje.

Europos Bendrijos įkūrimo sutartis arba Romos sutartis buvo pasirašyta 1957 m. kovo 25 d. Romoje. Šia sutartimi Belgija, Vakarų Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai įkūrė Europos Bendriją. Sutartis tapo vienu pirminių Europos teisės šaltinių. Sutartis įsigaliojo 1958 m. pradžioje, kai sutartį ratifikavo paskutinė pasirašiusi šalis – Italija.

Vėliau prie sutarties prisijungė šios šalys:

Sutarties sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romos sutartis sudaryta neribotam laikui. Europos Bendrijos įkūrimo sutartis turi viršnacionalinį pobūdį, t. y. ji yra viršesnė už nacionalinę teisę. Sutarties preambulėje nurodyta, kad sutartį pasirašiusios valstybės siekia suvienyti šalių narių nacionalines rinkas ir įkurti Bendrąją rinką. Tam tikslui pasiekti, sutartyje išdėstyti šie bendrosios rinkos pagrindiniai principai: keturios laisvės (asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo), muitų sąjunga, bendras išorinis muitų tarifas, bendrosios pasirašiusių valstybių prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos politikos, teisės aktų ir ekonominės politikos derinimas. Buvo nustatyti trys bendrosios rinkos sukūrimo įgyvendinimo pereinamieji laikotarpiai (po ketverius metus). Romos sutartimi įsteigtos Europos Ekonominė Bendrijos institucijos: Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija ir išplėsta Europos Teisingumo Teismo jurisdikcija. Vėliau Romos sutartį pataisė ir papildė kitos sutartys: Mastrichto sutartis, Amsterdamo sutartis, Nicos sutartis, Lisabonos sutartis bei naujų Europos Sąjungos valstybių stojimo sutartys.[1]


Pasirašyta
Įsigaliojo
Dokumentas
1948
1948
Briuselio sutartis
1951
1952
Paryžiaus sutartis
1954
1955
Pakeista Briuselio sutartis
1957
1958
Romos sutartys
1965
1967
Sujungimo sutartis – Briuselio sutartis
1975
N/A
Europos Vadovų Tarybos išvados
1985
1985
Šengeno sutartis
1986
1987
Suvestinis Europos aktas
1992
1993
Mastrichto sutartis
1997
1999
Amsterdamo sutartis
2001
2003
Nicos sutartis
2007
2009
Lisabonos sutartis
                         
Europos Sąjungos ramsčiai  
Europos Bendrijos  
Europos atominės energetikos bendrija (EURATOM)
Europos anglių ir plieno bendrija Sutartis baigė galioti 2002 m. Europos Sąjunga (ES)
    Europos ekonominė bendrija
        Šengeno taisyklės   Europos Bendrija (EB)
    TREVI Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse  
  Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose
          Europos politinis bendradarbiavimas Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP)
Nekonsoliduoti organai Vakarų Europos Sąjunga (VES)    
Sutartis nutraukta 2011 m.  
                         

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Romos sutartis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 292 psl.