Romos sutartis
-
Šis straipsnis apie Europos Sąjungos steigimo sutartį. Apie 1924 metų sutartį skaitykite straipsnyje Romos sutartis (1924)
Sutarties pasirašymo aplinkybės [taisyti]
Europos Bendrijos sutarties pasirašymas buvo po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusių Europos bendradarbiavimo pastangų tęsinys, po to, kai nepavyko įkurti Europos Gynybos Bendrijos, nes atitinkamos sutarties neratifikavo Prancūzijos Nacionalinis susirinkimas. Buvo suprasta, kad Europos integracija lengviau bus realizuojama ekonominėje sferoje.
Europos Bendrijos įkūrimo sutartis arba Romos sutartis buvo pasirašyta 1957 m. kovo 25 d. Romoje. Šia sutartimi Belgija, Vakarų Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai įkūrė Europos Bendriją. Sutartis tapo vienu pirminių Europos teisės šaltinių. Sutartis įsigaliojo 1958 m. pradžioje, kai sutartį ratifikavo paskutinė pasirašiusi šalis – Italija.
Vėliau prie sutarties prisijungė šios šalys:
- Danijos karalystė
- Graikijos respublika
- Ispanijos karalystė
- Airijos respublika
- Austrijos respublika
- Portugalijos respublika
- Suomijos respublika
- Švedijos karalystė
- Jungtinė Karalystė
Sutarties sąlygos [taisyti]
Romos sutartis sudaryta neribotam laikui. Europos Bendrijos įkūrimo sutartis turi viršnacionalinį pobūdį, t. y. ji yra viršesnė už nacionalinę teisę. Sutarties preambulėje nurodyta, kad sutartį pasirašiusios valstybės siekia suvienyti šalių narių nacionalines rinkas ir įkurti Bendrąją rinką. Tam tikslui pasiekti, sutartyje išdėstyti šie bendrosios rinkos pagrindiniai principai: keturios laisvės (asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo), muitų sąjunga, bendras išorinis muitų tarifas, bendrosios pasirašiusių valstybių prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos politikos, teisės aktų ir ekonominės politikos derinimas. Buvo nustatyti trys bendrosios rinkos sukūrimo įgyvendinimo pereinamieji laikotarpiai (po ketverius metus). Romos sutartimi įsteigtos Europos Ekonominė Bendrijos institucijos: Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija ir išplėsta Europos Teisingumo Teismo jurisdikcija. Vėliau Romos sutartį pataisė ir papildė kitos sutartys: Mastrichto sutartis, Amsterdamo sutartis, Nicos sutartis, Lisabonos sutartis bei naujų Europos Sąjungos valstybių stojimo sutartys.[1]
| Europos Sąjungos istorija, struktūra ir sutartys | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1952 | 1958 | 1967 | 1993 | 1999 | 2003 | ? | |||
| Europos Bendrijos (EB) | Europos Sąjunga (ES) | ||||||||
| Europos anglių ir plieno bendrija | |||||||||
| Euratomas | |||||||||
| Europos Ekonominė Bendrija (EEB) | Europos Bendrija (EB) | ||||||||
| Teisė ir vidaus reikalai | |||||||||
| Policijos ir teisinis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose | |||||||||
| Bendroji Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politika | |||||||||
| Paryžiaus sutartis | Romos sutartis | Briuselio sutartis | Mastrichto sutartis | Amsterdamo sutartis | Nicos sutartis | Lisabonos sutartis | |||
Šaltiniai [taisyti]
- ↑ Romos sutartis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 292 psl.
