Lisabonos sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lisabonos konferencijos logotipas
Pasirašę asmenys

Lisabonos sutartis (arba Reformų sutartis) − iš dalies Romos ir Mastrichto sutartis keičianti bei Europos Sąjungos veikimą optimizuojanti tarptautinė sutartis. Tikslas – atnaujinti ir optimizuoti Europos Sąjungos veikimo mechanizmą, kuris buvo reglamentuotas 15 ES šalių sukurtomis taisyklėmis, taigi neveiksmingas Europos Sąjungai išsiplėtus iki 27 šalių narių.

Įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d. Čekija 2009 m. lapkričio pradžioje tapo paskutiniąja šalimi, baigusia ratifikavimo procesą. Sutartis pasirašyta 2007 m. gruodžio 13 d. Šv. Jeronimo vienuolyne Lisabonoje (Portugalija) Europos Sąjungos valstybių narių vadovų. Buvo planuojama, kad ji įsigalios kokiais 2008 m. (vėliausiai – iki 2009 m. sausio 1 d., t. y. prieš rinkimus į Europos Parlamentą)). Tam ji turėjo būti ratifikuota visų valstybių narių. Tačiau Airijos referendumu iš pradžių ji buvo nepatvirtinta.

Europos Konstitucija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Europos Konstitucija.

Sutarties pirmtakas − atmesta Europos Konstitucija.

2004 m. spalio mėn. Europos Sąjungos vadovai pasirašė Sutartį dėl Konstitucijos Europai. Į šį teisės aktą buvo bandoma apjungti visas egzistuojančias sutartis. Surengtuose referendumuose jai nepritarė Prancūzijos ir Nyderlandų piliečiai, taigi sutartis neįsigaliojo.

Vėliau teisės aktas modifikuotas į Reformų sutartį, skirtingai nuo Konstitucijos, atspindinčią tik teisės aktų pokyčius. Po pasirašymo Lisabonoje įgijo Lisabonos sutarties pavadinimą.

Ratifikavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lisabonos sutartis turėjo įsigalioti, ją ratifikavus visoms 27 Europos Sąjungos valstybėms narėms. Kiekvienoje jų tai padaryta, vadovaujantis šalies konstitucinėmis normomis – balsavimu parlamente ar referendumu. Pirmoji ES valstybė ratifikavusi Lisabonos sutartį buvo Vengrija, paskutinė buvo Čekija, kurios prezidentas V. Klausas delsdamas ratifikuoti sutartį, tikėjosi gauti papildomų išlygų Čekijai. Po to, kai Čekijos Konstitucinis teismas 2009 m. lapkričio 3 d. nustatė, kad Sutartis neprieštarauja Čekijos Konstitucijai, V. Klausas Sutartį ratifikavo.

Lisabonos Sutarties ratifikavimo eiga
Šalis Ratifikavimo data
Vengrija 2007 m. gruodžio 17 d.
Belgija 2008 m. liepos 10 d.
Italija 2008 m. liepos 31 d.
Liuksemburgas 2008 m. gegužės 29 d.
Nyderlandai 2008 m. liepos 8 d.
Prancūzija 2008 m. vasario 8 d.
Vokietija 2009 m. rugsėjo 25 d.
Airija 2009 m. spalio 3 d.
Danija 2008 m. balandžio 24 d.
Jungtinė Karalystė 2008 m. birželio 19 d.
Graikija 2008 m. birželio 11 d.
Ispanija 2008 m. liepos 15 d.
Portugalija 2008 m. balandžio 23 d.
Austrija 2008 m. balandžio 28 d.
Suomija 2008 m. birželio 11 d.
Švedija 2008 m. rugsėjo 12 d.
Čekija 2009 m. lapkričio 13 d.
Estija 2008 m. birželio 11 d.
Kipras 2008 m. liepos 3 d.
Latvija 2008 m. gegužės 8 d.
Lenkija 2008 m. balandžio 10 d.
Lietuva 2008 m. gegužės 8 d.
Malta 2008 m. sausio 29 d.
Slovakija 2008 m. balandžio 10 d.
Slovėnija 2008 m. sausio 29 d.
Bulgarija 2008 m. kovo 21 d.
Rumunija 2008 m. vasario 6 d.

Sutarties sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • ES piliečių tiesiogiai renkamas Europos Parlamentas įgijo naujų svarbių galių priimant ES teisės aktus, tvirtinant ES biudžetą ir sudarant tarptautinius susitarimus. Visų pirma dėl platesnio bendro sprendimo procedūros taikymo valstybėms narėms atstovaujantis Europos Parlamentas svarstant daugelio sričių teisės aktus įgijo tokį patį sprendžiamąjį balsą, kaip ir ES Taryba.
  • Padidintas valstybių narių parlamentų vaidmuo.
  • Sukurta Europos piliečių iniciatyva, kuria numatyta, kad vienas milijonas kelių valstybių narių piliečių gali pareikalauti, kad Europos Komisija pateiktų naujų teisės aktų siūlymų.
  • Pripažinta galimybė valstybei narei išstoti iš Europos Sąjungos.
  • Sprendimų priėmimas kvalifikuota balsų dauguma ES Taryboje buvo pritaikyta naujose politikos srityse. Nuo 2014 m. kvalifikuotą balsų daugumą sudarė dvejopa valstybių narių ir gyventojų dauguma. Dvejopa dauguma bus laikoma pasiekta, jeigu sprendimui pritars 55 % valstybių narių, atstovaujančių ne mažiau kaip 65 % ES gyventojų.
  • Sukurta dvejiems su puse metų renkamo Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigybė, sukurtas tiesioginis Europos Komisijos pirmininko skyrimo ir Europos Parlamento rinkimų ryšys, pakeista Europos Parlamento struktūra, nustatytos aiškesnės platesnio bendradarbiavimo taisyklės ir finansinės nuostatos.
  • Įteisinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.
  • Įkurta Vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybė, ją einantis asmuo yra ir Europos Komisijos vicepirmininkas.
  • Sukurta Europos išorės veiksmų tarnyba.
  • Europos Sąjunga tapo juridiniu asmeniu.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasirašyta
Įsigaliojo
Dokumentas
1948
1948
Briuselio sutartis
1951
1952
Paryžiaus sutartis
1954
1955
Pakeista Briuselio sutartis
1957
1958
Romos sutartys
1965
1967
Sujungimo sutartis – Briuselio sutartis
1975
N/A
Europos Vadovų Tarybos išvados
1985
1985
Šengeno sutartis
1986
1987
Suvestinis Europos aktas
1992
1993
Mastrichto sutartis
1997
1999
Amsterdamo sutartis
2001
2003
Nicos sutartis
2007
2009
Lisabonos sutartis
                         
Europos Sąjungos ramsčiai  
Europos Bendrijos  
Europos atominės energetikos bendrija (EURATOM)
Europos anglių ir plieno bendrija Sutartis baigė galioti 2002 m. Europos Sąjunga (ES)
    Europos ekonominė bendrija
        Šengeno taisyklės   Europos Bendrija (EB)
    TREVI Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse  
  Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose
          Europos politinis bendradarbiavimas Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP)
Nekonsoliduoti organai Vakarų Europos Sąjunga (VES)    
Sutartis nutraukta 2011 m.